Nemalonūs jūs man

Laiku ir nelaiku

Tebūna prakeiktas melagis,

kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį,

bet aukoja Viešpačiui, kas yra niekam tikę,

nes aš esu didis Karalius, –

kalbėjo Galybių VIEŠPATS, –

ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms.

Kai atnašaujate aklus gyvulius aukai,

ar tai nėra bloga?

Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį,

ar tai nėra bloga?

Pamėgink nunešti tai savo valdytojui,

ar patiksi jam, ar jis bus tau malonus? –

kalbėjo Galybių VIEŠPATS.

Dabar jūs pamėginkite maldauti Dievą malonės!

Ar bus jis mums maloningas?

Tai yra jūsų kaltė!

Argi jis galėtų būti malonus kam nors iš jūsų? –

kalbėjo Galybių VIEŠPATS.

Oi, kad kas nors iš jūsų

užrakintų [Šventyklos] duris, –

nebekurtumėte ugnies tuščiai ant mano aukuro!

Nemalonūs jūs man, –

kalbėjo Galybių VIEŠPATS, –

atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu.

Mal 1, 14. 8–10

Pragmatiškų žmonių, šiek tiek (o gal ir visiškai) abejojančių, ar tikrai taip jau svarbu kažkokiam neregimam Kažkam atiduoti paskersti geriausius gyvulius ir sudeginti juos ant altoriaus, pasirodo, būta dar pranašų laikais. Visiškas švaistūniškumas. Kunigų susigalvota prievolė jiems patiems išlaikyti, prisidengus Dievo vardu… O va dar ir pranašas kažkoks, kurio net tikras vardas nežinomas, kaip teigia biblistai, Jo vardu priekaištauja ir barasi, lyg tam Kažkam būtų ne vis tiek, koks gyvulys paaukotas. Jis juk nevalgo jų. O žmogui tokie tikrai pravers labiau nei paliegę. Gyvūnų teisių gynėjus dar gali papiktinti ir tiesiog reikalavimas be jokio reikalo, vien tik tam, kad tikiesi sau Kažkieno, kieno egzistavimu dar ir abejoji, malonės ir palankumo, skersti gyvulius ant altoriaus. Tuo labiau kad yra kitų religijų, kur kraujo liejimas, smurtas kito atžvilgiu aiškinamas ne tik kaip neužtikrinantis tam, kuris smurtauja, jokio išsigelbėjimo, bet priešingai – dar labiau klampinantis į tamsą, didinantis pasaulyje kančią. Ir kaip gali kito aukojimas savanaudiškais tikslais duoti ką nors gera? Nors gyvenimo realybė, žinoma, ta, kad, norim to ar nenorim, aukojam kažką kita dėl savo gerovės. Mėsėdžiai – gyvūnus, vaikai – senus tėvus (tais atvejais, pavyzdžiui, kai dėl sunkių gyvenimo sąlygų tenka juos perkelti į senelių prieglaudas), tėvai – vaikus (kai, pavyzdžiui, jie auginami kaip tie, kurie turės senatvėje juos karšinti), kai dėl tos pačios asmeninės gerovės ar interesų aukojami kitų interesai ir gerovė. Galima, žinoma, aukoti save, kas šiais laikais ne taip jau dažnai vertinama, veikiau laikoma kvailumo požymiu, vidutinybių ar menkystų, nesugebančių nieko kita, susireikšminimu, arba įtarinėjama paslėptais pragmatiškais sumetimais. Ne taip jau dažna šeima, artimieji lengva širdimi leistų vienam kuriam jų nariui paaukoti, pavyzdžiui, bažnyčiai kažką ypač brangaus. O tos religinės bendruomenės, kuriose bandomos sugrąžinti tos senosios aukojimo praktikos (kad ir be kraujo praliejimo), reikalaujant ar tikintis iš narių gausių ir gerų aukų, gana greitai išvadinamos totalitarinėmis sektomis ar kultais.

Nemalonu visa tai… „Nemalonūs jūs man, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu.“ Hebrajiškai visiškai pažodžiui (ein-li heifec ba-khem): „Nėra man jumyse pasimėgimo…“ Koks malonumas gali būti dieviškumui slypėti širdyje, kurioje visa, kas geriausia, užrakinta į seifą, kad nieks nepamatytų ir nepaimtų, ir ant altoriaus, išnykus aukojimo vertei, tik aukojimo imitacija. Taip, kruvinos aukos jau praeityje, gyvulėliai galėtų, jei nebūtų valgomi, lengviau atsikvėpti. Svarbiausia – nerakinti ir neslėpti giliai savyje to, kas geriausia, nesilaikyti tik sau. Švaistūniškumas šiuo atveju, ignoruojant pragmatizmą, būtų gal ir neblogas pakaitalas. Net ir laikas, atiduotas kitam, šiais laikais būtų auka, sudievinanti tą, kuris aukoja. Juk tą hebraizmą „nėra man jumyse to ar ano“ būtų galima taip ir suprasti – dieviškumas mumyse yra arba nėra ir jei neranda ten kažko, jis neužsilaiko… O jau daug kartų minėjau vieną iš trijų dieviškųjų savybių – dosnumą (hesed). Lietuviškuose Biblijos vertimuose hesed dažniausiai verčiama kaip „ištikima meilė“, bet tas žodis – ne apie jausmus, o apie besąlygišką dovanojimą to, kas geriausia, kitam, kuris gal to net ir nenusipelno. Tai ir yra aukos, apie kurią kalba pranašas, prasmė. Net jei pirmykštės, anų laikų aukojimo formos mums šiandien sunkiai suprantamos ir priimtinos. Tada ir dieviškumas, atsiskleidžiantis širdyje, ims palengva skaidrinti pasaulio tamsą.

-akp-