Lengva depresijos forma

TOMAS VAISETA

Čia tikrai tas lietus. Asfaltą merkiantis į žmogiškus geidulius. Pavasarinė upė dar piktoka, bamba, šnopuoja, slegiama savo pačios naštos, lyg apsirijėlė bando atrajoti perteklių. Slūgstantis potvynis palieka pėdsakus. Iš dugno sūkurių į paviršių iškeltos plūduriuoja apnašos, drumzlės ir tu.

Pabūsi.

Atstu nuo manęs. Bet pabūsi.

Kas galėjo pagalvoti – tokiu netinkamu metu. Du mėnesiai – kap, kap – apelsinų spalvos kapsulių nuo lengvos depresijos formos. Šešiasdešimt vienetų. Kutenančių kapsulių lietaus. Jokio alkoholio, perspėja gydytoja. Išbrinks smegenys. Kaip alkoholikės upės. Kitaip – jau nebūsi. Kitaip – tik pabūsi.

– Ar kartais jaučiate įtampą, nerimą? – paslaugiai teiraujasi gydytoja. Malonaus veido, apvalios krūtinės, gal galėtume atlikti ir jūsų apžiūrą, o taip, taip, žinoma, tik po to, mes čia visi – profesionalai. Kambarys labai šviesus, šviežiai dažytos sienos, kaip visų privačių klinikų. Dėl tų sienų ir moki pinigus.

– Kaip suprasti? – susirūpinu. Sėdžiu ant tokio medicininio gulto, aptraukto vienkartiniu popieriumi. Maždaug: vienas žmogus iššūdina, nutraukia tą popieriaus atkarpą ir guldo kitą ypatą. Po pasturgaliu gurgžda tas popierius, dėbsau į gydytoją. Velniažin, simpatiška. Malonaus veido. Įsižiūriu atidžiau – pastebiu papilkėjimą. Netrukus mes atliksime iniciacijos į ligonius ritualą. Ji paims į ranką medicininį plaktuką, lieps sekti jį akimis, į kairę, į dešinę, viršun, apačion, baksnos į rankas, kelius, ieškos erogeninių zonų mano pakirmijusiame kūne. Bijau įspirti, nualpti, apsivemti.

– Na, gal depresija apima, – tikslina ji.

– Žinote, daktare, žmogus tokia būtybė… – Gydytoja simpatiška? Per švelniai pasakyta, dabar man ji jau Elena, Beatričė, Dulsinėja – tik tavęs, moterie, ieškojau! – tad kodėl nepaflirtavus, svarstau. – Nerimas? Ar jaučiate nerimą?! Ponia! Po Camus ir Sartre’o sakyti, kad nejauti nerimo, reiškia nebūti žmogumi. Jeigu egzistencijos nerimo nebūtų, jį reiktų išgalvoti!

– Aišku, – ji nutraukia mano filosofavimus. Malonioji medicinos darbuotoja (nervinius sutrikimus, kas be ko, tik tokie šviesuliai ir turi diagnozuoti) išrašo vaistų. Vieni, kaip paaiškėja, skirti gerti apėmus lengvai depresijos formai. Magnio kažkoks maišalas. Gal nepatikau jai, gal įgėlė lengva ironija. Tokia pat lengva kaip mano depresijos forma.

Kas yra ta lengva depresijos forma?

Kažkur tarp būti ir nebūti?

Kai jauti, kad jau perbuvai?

Antrasis apsilankymas. Mažiau lyrizmų, stengiuosi tvardytis. (Daugiau prozos, mažiau pozos.) Bet gydytoja vėl:

– O nerimo nejaučiate?

Kas apsėdo šitą malonią medicinos darbuotoją tarp tų keturių šviežiai dažytų sienų? Gal per dieną apsilanko tiek nubukusių pacientų, kad išvydusi lengvos depresijos kamuojamą veidą panorsta išsikalbėti. Nesuteikiu galimybės. Kartais vartausi lovoje (o kas nesivarto?) apimtas baimės. Tos pačios. Kam čia minėti vardą be reikalo. Bet juk tai taip intymu, kad net malonus, nors papilkėjęs veidas, apvali krūtinė, stamantrios šlaunys nepaskatina manęs atsiverti.

Kažkada jau bandžiau tai su tavimi. Vapėjau apie sutemas. Po jų šimtakojai lenda namop, kirmėlės apsitraukia kietais kevalais, angelas kėblina į Polocko gatvę. Dar sutemos. Turėjau gerą pusvalandį: kol rudeniu iškvėpuotas oras nusės ir sustings. Kaip šaltiena, drebutiena, želė. Kol sutemos, galėjau tau kalbėti, ką noriu. Kaip gaila, kad anąvakar susitikom jau po sutemų! Gal būčiau ką prasitaręs, gal nebūčiau nuslėpęs, kad į tavo tris prasegtas sagas susigeria vasaros geismas, geismo likučiai. Ir tu nebūtum visko nutylėjusi: kas stingsta tavo sutemose, kas dreba tavo rankose, slūgsta akyse. Gal nebūtum nutylėjusi bent to, kad nejauti jokių sutemų, eik velniop su savo sutemom, geriau įsimūryti nei tokie geismai, tokie likučiai, dar tos sagos. Arba priešingai: šito nebūtum nutylėjusi, nes tai – ne sutemų šnekta. Tikrai nespėliosiu. Bet iki įsimūrijimo tau netoli. Tu lyg užcementuota bebrų, skersvėjyje ar išilgvėjyje. Akmenį dar galėčiau nuridenti, bet tave tuoj pat, kaip vasaros geismą, sugertų dangaus sagos. Užsisagstyk, Viešpatie, sagas, būk padorus, vasara traukiasi, jau ruduo, laiptai trupa, nuo švarko alkūnių paskutinįsyk nusivalau kreidą ar kitą lipnią medžiagą, o tu kėsiniesi į ją! Šliaužiantį namop mane baksnojo t(T)avo pirštas. Tik nespėjau ant savo minkštakūnio užsitraukti kevalo. Štai tau sutemos, štai tau nerimas. Kad ir neegzistencinis.

Ir dabar vėl – tu. Kas galėjo pagalvoti – tokiu netinkamu metu. Lyg nebūta – tavo lagaminų, mano kapsulių. Atsigręžusi nustembi, įsižiūri, mano skusta galva pakelia tavo antakius, nusišypsai, linkteli. Kilsteliu ranką. Negi jau metai nuo mūsų istorijos, kurios nė vienas nepripažinome?

Bėgau nuo savęs. Maratonininkai, replikuoju. Daugiau nesugalvoju. Tamsiam kambary būdrauja alkana vaistų tūbelė. Neatakuosiu tavęs prašymais susitikti. Nebėra kada ar kaip. Punktyrų moteris. Aš nežinau, man sunku nuspręsti. Eskizų moteris. Ar tu žinai, kad kartais sunku ne tik nuspręsti, bet ir būti? Kap, kap, kap, išsibarstai kaip perskelta apelsinų spalvos kapsulė.

Gerai, kad šito tu nematai: nepaklausiau gydytojų, brinkinu savo smegenis džintoniku. Sudreba rankos. Čia tikrai tu. Upė atsidūsta, užsemia pora centimetrų. Niekas šito nepastebi. Paprašai: parašyk man. Dar reta laikrodžio rodyklė persukta į vasaros laiką. Kažkodėl tavo atžvilgiu norisi būti savanaude. Pusė keturių ryto vasaros laiku. Sutapimų dievas mėgsta sakyti: kiekviena alkoholikų (nevykėlių) karta rašo savo istoriją iš naujo. Žinoma, tai pigi visiems gerai žinomo posakio parafrazė. Nes kiekviena karta sumoka mokesčius ir už juos istorikai sukurpia naujus dvitomius, tritomius ir keturtomius. Tik alkoholikų (nevykėlių) paprastai nemini. Privengia. Nelabai aišku, kaip apie juos rašyti. Į sausą mokslinį stilių jie sunkiai įsispraudžia. Todėl jie rašo patys. Tik dėstyti mintis sklandžiai pernelyg sudėtinga, pastraipa, sakinys, net paskiri žodžiai išskysta. Išeina beskonė literatūra. Bet iš tikrųjų bukovskiai yra istorikai.

Miestas yra alkoholikai (nevykėliai). Kas būtų miestas, jei nuo pirmadienio iki sekmadienio po plikbarius, urbanistinius tvartus, paguodos rezervatus nesibraižytų pulkai liegenų, iš pradžių dar šauniai pasipuošusių – damos pasidažiusios, pasišukavusios, pasikvepinusios, džentelmenai neišsidraikę, neišsitaršę, iš spintos išsitraukę sulygintus megztukus, nuo paltų nurinkę anos nakties moterų plaukus. Apie 00.00 paradai baigiasi, ir visi grįžtame į status quo. Ir kuriame miesto istoriją – visi su visais prieš visus: mindome po alkoholio balas, peleninėse auginame nuorūkų kuorus, lamdomės, gnaibomės, pykstamės, laižomės, vemiame, skaudiname, šlapinamės, žliumbiame, dulkinamės, įžeidinėjame, neapkenčiame, masturbuojamės, rėkiame, mušamės, plėšome paltų sagas, išduodame, atsiduodame, susipažįstame su grafikėmis ir padavėjomis, paliekame žinutėmis, maldaujame skambučiais, apsirūkome, ištraukiame žmones iš šiltų patalų, paskui jie sako, einam į vidų, labai šalta, o tu juk apsirūkęs, o tu juk išsitaršęs, o tu juk supykęs, o tu juk įžeidęs, o tu juk išduotas, Viešpatie, kokia vienoda tų alkoholikų (nevykėlių) istorija. Kas būtų miestas, jei visi ramiai kiekvieną vakarą subrazdėtų į savo lizdelius. Ką veiktų Sutapimų dievas. Kur liktų erdvės jam pasireikšti, jei visi o visi mokėtų mylėti, gerbtų kitą, pažabotų egoizmą, išliktų nuoširdūs, šilti, atsidavę, jautrūs kito pragarui, švelniai juoktųsi iš kosminio liūdesio, atsiduotų blaivi, bent nemeluotų, bent nemeluotų, bent būtum nemelavusi. Sutapimų dievas iš karto pasikartų iš nuobodulio. Nes kaip tau, susna, smagu stebėti paklaikusius žvilgsnius, žvėrišką gėdos jausmą, ant žemės krentančias dvi sagas, ant kito vyro palto nugulančius tavo moters plaukus. Miestas liktų be istorijos, miestas liktų dykra, miestas liktų be žmonių, miestas liktų tik laimė, meilė ir ramybė.

Ir aš jam pavydėčiau.

Gydytojai nuodugniai pasakoju, kaip mano šonkauliuose groja vargonai, kaip bandžiau įsikalbėti, kad vargonų muzika yra mirties muzika. Gali būti, kad šitas gaudesys – nutvilkantis nuo paširdžių iki pirštų galiukų – ir yra ta komplikacija, kurios reikėjo laukti. Bet labai nesinorėjo. O gal visai ir ne – gal tai tik kokia juokinga medicininė baika.

Gydytoja pasitaiso ant krūtinės nukarusį stetoskopą ir irzliai išgliaudi:

– Koks Sutapimų dievas? Kokie vargonai? Jaunikaiti! Koks gaudesys? Jūsų sąlygomis tai normalus reiškinys, nustokite eikvoti savo energiją tokiems paistalams ir imkite gyventi!

Suraukiu antakius, po galais, negaliu nustoti flirtavęs ir kategoriškai pareiškiu, jog ne pas psichologą atėjau, gerbiamoji daktare, kad jūs čia mane mokytumėte gyvenimo tiesų, o tik norėjau išsiaiškinti, kodėl tie vargonai užgroja tokius liūdnus maršus, kad net šiurpas nukrečia. Bet kaip matau, gerbiamoji, jūs nieko apie vargonus neišmanote, jums tai – nei mirties, nei gyvybės muzika, jums gal apskritai vargonai nerūpi, jums gal apskritai žmogaus pastanga įsitvirtinti šioje tuštumoje nerūpi, įsiprasminti per išgalvotas metaforas ir parafrazes, jūs gal, dar pasakysite, ir Dievo netikite, didžiausios iš didžiausių metaforų, be kurios šita tuštuma taip prislėgtų, kad masiškai – ir tuojau pat – išsižudytume, nes tuštuma užgožia ir vargonų, ir birbynių, jeigu norite, muziką.

Atsiprašiau jos. Šviežiai dažytos sienos įpareigoja išlikti susiturėjusiam. Juk nevisiškas gyvulys esu. Pasiteisinu: vakar apie tą tuštumą sugalvojau, o su kuo pasidalinti, ir neturėjau, todėl išgalvojau tuos vargonus šonkauliuose, kad pas jus galėčiau ateiti ir pasiguosti. Atsiprašau, kap, kap, kap, pavasarinis lietus mane varo iš proto.