Iš mirusiųjų dienų
SIGITAS GEDA
2008 metai
Rugpjūčio 22, penktadienis
Mieguisti pajūrio miesteliai
Į rudenį čia būna gražu. Lietūs, bangų ošimas, kopos su oranžinėm erškėtrožėm… Daug tokio pat oranžo – iš šermukšnių, mušančio į paūkavusį tolį. Ramybės.
Labiausiai netinkamas „elementas“ čia yra žmonės, vietiniai aborigenai. Nei šis, nei tas. Juo turtingesnis, tuo labiau apsmukęs, susikuitęs, „gyvūniškas“.
– O iš kur? Kas esi? Kiek mokėsi?
Nuo mažens jie „kitokie“. Neaiškaus supratimo, išsilavinimo, galop – tautybės.
Jų tautybė, t. y. savastis – pinigai. Išlipa toks apsmukėlis, sveikinasi su chalatuota ir kaltūnuota kaimyne, vapa nei šį, nei tą. Jo didybė – stūkso šalia, namas-aitvaras, nešantis lobius. Net „Ikiuke“, net perkant kokias kojines (žvyras sugraužia jas per pusdienį), jeigu mandagiai padėkosite, apsisnarglėjęs ir treninguotas nevisaprotis už prekystalio jums atsakys – lyg išmaldos davęs:
– Pra-a-šom, pra-a-šom!
Beveik žuvęs reikalas. Gal žinot kokį didelį talentą, išėjusį iš pajūrio? Vargu bau. Pirmiausia iš čia išeina tie, kuriems pirmoj vietoj pinigai, prisitaikymas, karjera, malonumai, smagybės, nuogybės.
Liudvikas Rėza niekados čia nesugrįš.
Japonų maniera
Shizuka naru michiyuki bata.
Svaigulingoj tyloj smarkiai strykteli žiogas.
Prisiminiau: kartą pasprūdo žuvis, kol dulkinausi petražolėse.
Lietūs merkė princesę iš užjūrio, ligi pat putės. Kokie švelnūs šilkmedžių žiedai!
Utėm apėjus pagalvė, blusos neleidžia užmigti, myža arklys, o Bašio!
Gieda lakštingala, dergia ant mano bandelių, užkanda prie sakės.
Jeigu kotą prisegtum mėnuliui, kokia nuostabi būtų vėduoklė!
Pliaupia ir pliaupia pavasario lietūs, jauku tiktai šikinyčioj.
Atėjo nauja tarnaitė, skubu parodyti jai, kur mano įrankiai.
Paukščių lizdai jau sumirko nuoguose medžių šakumuos.
Viršum kareivinių pažyra mėnulio šviesa, by…iai balti kaip ridikai.
Pirmapradiškai melsvas dangus, kalbinu žmoną, kad duotų.
Tarnaitė išėjo, plaunuosi savo įrankius, išsiskyrimas.
Nubiro balti kamelijų žiedlapiai, nukrito raudoni.
Per naktį glamžytas bijūnas irgi jau vysta.
(Katinėlis skaito knygeles, tikras katins braido po žoles.)
Iš D. Poškos
Mano trobelėj yra šilumos, tik labai trūksta žmonikės mylimos. Paglostyčiau jai koją ir aukščiau truputį, kol šita trobelė nepradėtų griūti.
Iš natūralisto užrašų
Šią vasarą netyčia pastebėjau: kai saulė svilina, tai kotas tik kietėja.
Jeigu žmonės krušasi per daug, tai iš jų daug gero ir nelauk. Nusikruš, paskui užvertę kojas tars:
– Tėvynei dirbom ir aukojomės!
Pastabos dėl karo Gruzijoj
Bėda, kad tarpkojis bus okupuotas.
SMS
Laikraščiai rašo, kad greit pasveiksiu, tik per Jonines reik šokinėt kaip per Onines, valgyt varlės kojas ir žvirblio šoninės!
Replika
Nejau tikra, kad kojas aš maišiau? Mergele, čia ne realybės šou!
Žinau urvelį ir žinau, kieno jis, tik tu viena taip smarkiai skeryčiojies.
Paolo Pasolini
– Tai ką aš veikčiau, jei netikėčiau, kad egzistuoja gyvenimo pratęsimo knygos?
Rugpjūčio 23, šeštadienis
Himnas – V. Kudirkos
Jo metras užkoduotas, tarkime, ir A. Vienažindžio eilutėje „Jūs, sesulės mano mielos…“ Ar tokioje banalioje dainelėje, kaip „Bėkim, bėkim paklausyti, / Kas ten ūžia, kas ten šlama…“ Nėr ko pūstis. Didžiuma (o gal visi?) himnų nėra poezija. Jokio poetinio grūdo čia ir nereikia. Reikia sueiliuoti tam tikrus imperatyvus. Tiesa, vadinamasis „valstybinis mąstymas“ ar „ideologija“ prašytų tam tikro patoso, pakylėtumo, rūsčio.
Nors mūsų kaimynai savo himne prašo vieno: „Dieve, sergėk Latviją…“
Tiesa ir tai, kad jie yra tam tikro laiko ženklai ir – jokio čia apreiškimo!
Dar apie O. V. Milašių
O mane tebežavi jo eilutės iš „Pavasario giesmės“ (vert. A. Vaičiulaičio). Net ir anksti iš ryto – lietuje prie Melnragės jūros prisimintos:
Ten viskas žaliuose šešėliuose nugrims Pro langą, atdarytą sodams žavintiems, vienatvei, vandenims…
Pirmą sykį perskaičiau jas kaži kieno paskolintam nuoraše apie 1968-uosius, ir man atrodo, kad bus paveikusios poemos „Delčia rudenė deivė“ poetiką.
Iš eil. „Nakčia sustojus karieta“ (vert. J. Urbšio) dabar man patinka:
Ten pelėdžiukus savo ranka lesinau. Mėnuo pro jazminą man juos atimt kėsinos.
Tokia vaikystės mistika!
Prancūzams (didžiumai) jis buvo egzotiškas atklydėlis, natūralu, kad pernelyg ten niekad nebuvo nei vertinamas, nei populiarus. Tokius svetimšalius turėtų „atsiimti“ kraštai, iš kur jie atkeliavę. Vienintelė kliūtis – kalba. Tarsi lietuvis, lenkas ar rumunas negalėtų rašyti prancūziškai!
Beje, aristokratišką jo kilmę „Lapkričio simfonijoj“ išduoda kad ir tokios detalės:
Apglušusi bobutė su nuvalkiotu čepčium, Žuvis vardais garsinanti…
Koks grafaitis atskirs lyną nuo lydekos XIX a.?
(…) lyg moteriškė, Kuri skina pagijimo žiedus…
Be abejo, renka vaistažoles.
Čia poetizmai, kurie gimė „iš nežinojimo“…
Tai, ką pastebėjo dar A. Schopenhaueris
Žmonės, gyvenantys prabangiai, ir – skurdo žmonės. Jų palikuonys (dažnas) žino, kad pinigų ir turto nereik švaistyti, jei nori ir toliau taip gyventi. Jie beveik paveldi savybę rūpintis turtu, nešvaistyti be reikalo, taupyti.
Tie, kur gimė ir augo skurde, savotiškai buvo įpratę manyti, kad jų gyvenimas ne toks jau baisus… Ūmai praturtėję, jie supranta tik vieną pinigų paskirtį – malonumus. Švaisto tol, kol sugrįžta į tą pačią – „normalią“ padėtį.
Mūsų dienų anomalijos – daug praturtėjusių skurdžių, pirmoji ar antroji jų kartos neriasi iš kailio besidemonstruodamos.
Juk patarlė mums sako tiesą tikrą, Kad elgeta pribaigs geriausią žirgą.
(Šekspyras, „Henrikas VIII“)
Netikęs žmogus, paveldėjęs didelį turtą, yra paniekos vertas plėšikas.
Beje, Lietuvoje dabar tokia situacija: ankstesnis turtas, kad ir koks būtų, švaistomas. Kuriama, statoma kažkas nauja. Vieni sako: „Viskas gerai“, o kitiems – viskas blogai… Labai sunku spręsti, koks bus namas, kai nematai nei jo fundamento, nei langų… Žmonės pasimetę ir pyksta vieni ant kitų.
O „plėšikų“, t. y. paveldėjusių ar įgijusių turto plikšių – per akis.
P. Širvio genezė
Kad jis labai artimai draugavo su Antanu Jonynu – jokia paslaptis. Tiesa, tada aš nežinojau, kad šis yra eil. „Sentimentalus romansas“ autorius. Rinktinė „Rugsėjo pilnatis“ išėjo 2003 m. Minėtas romansas datuojamas 1942–1973 m. Kiek ir kaip taisytas – nežinau. Lyrinio eilėraščio kaži kiek nepataisysi (P. Š. savo „Aš beržas…“ irgi yra taisęs).
Kas nežino – tasai romansas tarsi Pauliaus ranka parašytas (yra ir daina). Pacituosiu čia jį visą:
Aš mylėjau Tave Tau nežinant. Tau nežinant Tave aš myliu. Mano meilė Plati Kaip žvaigždynai, Kaip žydėjimas Lauko gėlių.
Ar mylėjai mane, Nežinojau. Ar mylėsi – Paklausti bijau. Eisiu, eisiu, Rugsėjui lašnojant, Į tave Kaip lig šiolei ėjau.
Vėlų vakarą, Rudenį pilką Tavo balsas Pro rūką aidės. Šauks į kelią – Į tolimą, ilgą, Pasitiks Ir per naktį lydės.
Ir mylėsiu Tave Tau nežinant. Meilė švies man Visu tuo keliu – – – Amžina ir šviesi Kaip žvaigždynai, Kaip žydėjimas Lauko gėlių.
O dar toliau siekiant – modelio ieškotina B. Brazdžionio „Baltas, baltas kaip vyšnios viršūnė…“ Bet tai beveik nesvarbu. Kitas dalykas: kodėl jo niekas neįtraukė į kelias pasirodžiusias lietuvių meilės lyrikos antologijas? Iš esmės A. Jonynas ir lieka šito vieno eilėraščio. Beje, įtariu, kad 1973 m. autorius galėjo „sukapoti“ eilutes. Taip darydavo P. Širvys. 1942 m. toks vizualinis piešinys, regis, buvo neįprasta. Aš pats, išgirdęs dainą, „priėmiau“ tekstą iš ketureilių…
