Esminiai nutekėjimai

MARIUS PLEČKAITIS

David Leigh, Luke Harding, „The Guardian“. WikiLeaks. Atskleidžiant Juliano Assange’o karą su slaptumu. Iš anglų k. vertė Jurga Grunskienė. K.: Kitos knygos, 2011. 328 p.

Skleisti naujienas ir gerąsias žinias vienu ar kitu būdu, legaliai ar nelabai, tiesiogiai ar per tarpininkus yra neabejotinai naudinga ir net būtina. Programišiai (kam nepatinka šis nesenas terminas – hakeriai) net turi savą credo: tik maksimaliai išmanydamas aplinką ir viską apie ją žinodamas gali priimti tinkamą sprendimą. Iš čia kyla ir jų taikūs, nekomerciniai įsilaužimai, informacijos nutekinimai ir t. t. Žinoma, ir čia yra keli klausimai: ar visada įmanoma pateikti informaciją taip, kad nenukentėtų žmonės (labiau fiziniu požiūriu), ar kažkieno vidaus dokumentai gali būti naudojami kaip visuotinis gėris, internacionalizuoti? Iš esmės tai ir ideologijų klausimas.

Labai spėriai į lietuvių kalbą išversta (originalas pasirodė šiais metais) Davido Leigh, Luke’o Hardingo ir „The Guardian“ knyga „WikiLeaks. Atskleidžiant Juliano Assange’o karą su slaptumu“ neseniai papildė Lietuvos knygynų lentynas. Knyga maloni net fiziškai: minkštas viršelis ją daro mielą ir prieinamą, išskaidytas Juliano veidas įprasmina sunkią kovą už ne visada lengvai iššifruojamą informaciją, o saldus iš spaustuvės atsineštas kvapas kviečia nedelsti ir sėsti prie kognityvinių pusryčių.

„The Guardian“ buvo pagrindinis Juliano ir visos „WikiLeaks“ platintojas ir patikėtinis, todėl nenuostabu, kad britų kairysis laikraštis ir išleido šią knygą. Julianas buvo pastebėtas ir anksčiau, kai laikraščio redaktoriui nemažais kiekiais siuntinėdavo įvairias nutekintas ar šiaip sensacingas naujienas. Visgi aukso amžius „WikiLeaks“ stojo jaunam lieknam homoseksualui Bradley Manningui, tuo metu tarnavusiam kariniame Jungtinių Amerikos Valstijų laivyne, nutekinus slaptą ir labai slaptą (secret and top secret) informaciją apie karą Irake, Afganistane, JAV diplomatų susirašinėjimus.

Iš esmės knyga „gražia forma“ išryškina visas kairiąsias vertybes: nenorą paklusti didesniems ir šlykštesniems, nesitenkinimą mažumų teisėmis, kovą už lygybę ir žodį, kilnesnį nei „tolerancija“. Jei Amerikoje viskas būtų gerai (o visi žinome, kad nieko ten gero), „WikiLeaks“ fenomeno gal ir nebūtų buvę. Manningas, jautrios ir kiek šizofreniškos sielos žmogus, besiklausantis Lady Gagos ir įsimylėjęs kompiuterius, buvo ne pats geriausias variantas slaptai informacijai administruoti.

„Jis susirado vieną tų lapelių, kuriuos platino sulaikytieji, ir pasirūpino vertimu į anglų kalbą. Manningas buvo priblokštas, nes iš tiesų tai buvo tik išsilavinusių žmonių kritika, nukreipta prieš Irako ministrą pirmininką Nouri al-Maliki, atskleidžianti jo kabineto korupcijos mastus. „Nieko nelaukdamas čiupau tą informaciją ir nubėgau pas karininką, norėdamas paaiškinti, kas vyksta, – vėliau pasakojo Manningas. – Bet jis nieko nė girdėti nenorėjo… Jis man liepė užsičiaupti ir verčiau galvoti, kaip mes galime padėti [Irako] policijai rasti DAUGIAU tokių nusikaltėlių.“ Taip ir sprogsta skaidraus kuro bakai.

Knygos techniniam ir stilistiniam nukalimui neturiu priekaištų, gal tik kartais skaityti kiek pabosta, vis dėlto Irako, Afganistano karai yra kad ir svarbus bei esminis, bet jau ganėtinai nudrožtas produktas. Sąmokslo teorija – informaciją nuobodžia pavertė valdantieji, Vakarų oligarchai ir stambiosios korporacijos, neužmirštant Baltųjų rūmų. Dėl to tokiems aktyvistams kaip Assange’as nelengva žadinti migdomą visuomenę.

Knygoje nemažai vietos skiriama ir prieštaringai Assange’o asmenybei tirti bei aptarti. Remiamasi jo paties užrašais, lendama į neramią vaikystę (nuolatiniai persikraustymai, dešimtys mokyklų, susidomėjimas IT, hipiška motinos padermė ir slapstymasis nuo sektantų vyrų). Iš viso šito grožio ir išaugo baltaplaukis islandiškos išvaizdos australas, neatsispiriantis dailioms ir drąsioms moterims (o vėliau bent oficialiai dėl to sulaukęs nemenkų nemalonumų). Santykį tarp subjekto ir objekto sustiprina ir tai, kad nemažai laiko „The Guardian“ žurnalistai praleido kartu su Assange’u įspūdingame Jurgio laikų dvare Anglijoje.

Paskutiniame knygos ketvirtyje pateikiami JAV diplomatų susirašinėjimo dokumentai, prieš tai – ne ką mažiau įdomus tiriamosios žurnalistikos atstovų darbas.

Diversantų, revoliucionierių ir perversmininkų bibliotekėlėje būtinai turėtų atsirasti leidyklos „Kitos knygos“ „WikiLeaks. Atskleidžiant Juliano Assange’o karą su slaptumu“. Kam jos neužteks ir norėsis daugiau – www.guardian.co.uk/wikileakscablesdatabase arba tiesiog www.wikileaks.org (prasčiau susisteminti duomenys). Gerų jums informacijos srautų.

_

Pjaustant pirmosios knygos muselę

Jurga Tumasonytė. Dirbtinė muselė. Trumpoji proza. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 112 p.

Šiokia tokia problema atsiranda, kai reikia recenzuoti gero bičiulio knygą. Visa laimė, kad neturiu dešimčių artimų draugų literatų, brukančių man savo naujus romanus, byliai ar nebyliai prašančių juos puikiai įvertinti apžvalgoje ar bent pareklamuoti draugams. Kol kas niekas negraso sumušti ar panašiai, nors būna pasipiktinusių vidutinio amžiaus poetų, kaltinančių primityvizmu, neprofesionalumu. Palikime bėdžius su jų neišsipildžiusiais troškimais ir pradėkime apkalbinėti Jurgą Tumasonytę, tiksliau – jos debiutinę knygą „Dirbtinė muselė“, kurios pasiprašiau pats be didesnių autorės siūlymų.

Su Jurga ir jos tekstais susipažinau dar Rašykuose, jų antro žydėjimo laikais. Akį iš karto patraukė mielas buitinis realizmas, paskanintas saikingomis siurrealizmo, metafizikos detalėmis, švarus stilius. Tapo aišku, kad vien internetinėje erdvėje autorė ilgiau neužsisėdės.

Gana juokingai knyga pristatoma anotacijoje (turbūt rašyta Riškutės): „Šiuolaikinių jaunų žmonių problemos modeliuojamos uždaroje, neretai intymioje erdvėje. Moteris – vyras, duktė – motina, motina – sūnus, mergina – kūdikis ir pan. santykiai slopsta ir deformuojasi nuo vienatvės, susvetimėjimo. Grubokas kasdieniškas istorijas pakylėja absurdo, paradoksų ir humoro injekcijos, siužeto lūžiai, subtilesni kontekstai.“ Turbūt panašiai būtų galima parašyti apie kas antrą knygą.

Incesto kasdienybė, erdvių mutacijos ir saikingai laki autorės vaizduotė „Dirbtinę muselę“ daro pūstą kaip geras pyragas. Rašytoja maišo asmeninius potyrius su kriminalinėmis fikcijomis, įterpia draugus, dažnai ir save. Vis dėlto nereikėtų daryti esminės klaidos ir knygos sutapatinti su pačia Tumasonyte, jos gyvenimu. Nors dauguma kūrinių sukasi apie šeimą, keleto skirtingų kartų žmonių santykius, jie yra jau kontempliacinio pobūdžio, išplaukę iš pasąmonės, sapnų, pasiūlyti populiariosios kultūros klišių.

„Dirbtinei muselei“ giminiški Tado Žvirinskio „Jalmos serbentai“ („Versus aureus“, 2008) – čia irgi smulkioji, minimalistinė proza, nedidelis veikėjų skaičius, triuškinančios kūrinių pabaigos ir dažnai aplankantys malonūs šiurpuliukai. Tumasonytę nuo Žvirinskio skiria amžius ir meninės perspektyvos. Žvirinskis vietomis suvaikiškėja, subanalėja, praranda metų pranašumą, o Tumasonytė dažnai sąmoningai atsisako savojo „aš“, pasisendina dvidešimčia metų ir fiksuoja tikrovę senos patyrusios kalės akimis. Čia slypi ir knygos Achilo kulnas – kaip galima aprašyti tai, ko nepajautei, ko net negali įsivaizduoti (senatviniai skausmai, abortas…). Vis dėlto, nepažindamas Jurgos asmenybės ir nežinodamas jos amžiaus, vargiai apie tai susimąstytum. Vadinasi, klaidos kaip ir išvengta.

Smagu, kad atsiranda lietuviškos prozos, kurią malonu, lengva, o kartu ir apsimoka (naudinga) skaityti. Jei būtų daugiau kūrėjų, panašių į Jurgą Tumasonytę, matyt, ir jų gyvenimas būtų lengvesnis (būtų perkamos knygos), ir Lietuva pagaliau atsikratytų agrarinės, sovietinės kultūros postamentų. Su kolege Aušra Kaziliūnaite taip pat juokavome, kad pirmą kartą pirmosios knygos konkurso knyga nugalėtoja yra geros kokybės ir verta skaitymo.

Kad ir gerai ir greitai knyga persiskaito, susivirškina, norėtųsi daugiau įvairovės: tekstai panašūs, vos ne tie patys veikėjai, panašios problemos, vaikai ir senukai.

Lieka stebėti autorę ir jos tolesnius tekstus, tai yra ar dar nustebins, ar pakils. Būtų liūdna, jei su šia knyga taip ir baigtųsi Jurgos literatūriniai eksperimentai, kilimai, laimėjimai. Laikykim špygas, kad lubos dar nebūtų pasiektos.