Elegija mano tėvui

MARK STRAND

Robertas Strandas 1908–1968

1. Tuščias kūnas

Plaštakos buvo tavo, rankos buvo tavo,
Bet tavęs nebebuvo.
Akys buvo tavo, bet jos buvo užmerktos ir jau nebeatsimerks.
Saulė tolima tebebuvo.
Mėnulis ant balto kalvos peties tebebuvo.
Vėjas Bedfordo įlankėlėje tebebuvo.
Blyškiai žalsva žiemos šviesa tebebuvo.
Tavo burna tebebuvo,
Bet tavęs nebebuvo.
Kam nors prakalbus, atsako nebebuvo.
Debesys nusileido žemyn
Ir užklojo namus palei vandenį.
Tylėjo vanduo.
Spoksojo žuvėdros.
Metai, valandos, tavęs neberasiantys,
Tiksėjo riešuos kitų.
Skausmo nebuvo. Jis liovės.
Paslapčių nebebuvo. Ką sakyti nebuvo.
Šešėlis išblaškė savuosius pelenus.
Kūnas buvo tavo, bet tavęs nebebuvo.
Oras šiurpo nuo jojo odos.
Tamsa smelkės į jojo akis.
Bet tavęs nebebuvo.

Gedinti Atėnė. V a. pr. Kr., Graikija. Marmuras

3. Tavo mirimas

Niekas negalėjo tavęs suturėti.

Nė puikiausia diena. Nė tyla. Nė vandenyno bangavimas.

Tu tebemirei.

Nė medžiai,

Po kuriais tu vaikščiojai, nė medžiai, tau teikę pavėsį.

Nė daktaras,

Kuris tave perspėjo, jaunas baltplaukis daktaras,

kuris kartą tave jau buvo išgelbėjęs.

Tu tebemirei.

Niekas negalėjo tavęs suturėti. Nė tavo sūnus. Nė tavo duktė,
Maitinus tave ir pavertusi kūdikiu vėlei.

Nė tavo sūnus, kurs galvojo, kad gyvensi tu amžinai.

Nė vėjas, suplazdinęs tavo atlapus.

Nė ramybė, pasiūlius save tavajam judėjimui.

Nė tavo batai, kurie pasunkėjo.

Nė tavo akys, atsisakiusios žvelgti į priekį.

Niekas negalėjo tavęs suturėti.

Tu sėdėjai kambaryje, įbedęs žvilgsnį į miestą,

Ir tebemirei.

Tu ėjai darban ir leidai šalčiui smelktis į tavo rūbus.

Tu leidai kraujui permerkti kojines.

Tavo veidas tapo išbalęs.

Tavo balsas lūžinėjo pusiau.

Tu ramsteisi savo lazda.

Bet nieks suturėti tavęs negalėjo.

Nė tavo draugai, tau patarinėję.

Nė tavo sūnus. Nė tavo duktė, kuri matė, kaip tu mažėji.

Nė nuovargis, gyvenęs tavo atodūsiuose.

Nė tavo plaučiai, kurie pildėsi vandeniu.

Nė tavo rankovės, nešusios skausmą rankų tavųjų.

Niekas negalėjo tavęs suturėti.

Tu tebemirei.

Žaisdamas su vaikais tu tebemirei.
Atsisėdęs valgyti,

Prabudęs naktį, šlapias nuo ašarų, kūkčiote

kūkčiodamas,

Tu tebemirei.

Niekas negalėjo tavęs suturėti.

Nė praeitis.

Nė ateitis su savo gerais orais.

Nė vaizdas pro tavąjį langą, kapinių vaizdas.

Nė miestas. Nė siaubingas miestas su savo mediniais namais.
Nė pralaimėjimas. Nė sėkmė.

Tu nieko daugiau nedarei, tu tik tebemirei.

Tu pridėjai laikrodį prie ausies.

Tu pajutai, kad silpsti.

Tu atsigulei lovon.

Tu sunėrei rankas ant krūtinės ir galvojai apie pasaulį,

liksiantį be tavęs,

Apie erdvę po medžiais,

Apie savo kambario erdvę,

Apie erdves, kuriose tavęs nebebus,

Ir tebemirei.

Niekas negalėjo tavęs suturėti.

Nė tavo kvėpavimas. Nė tavo gyvybė.

Nė gyvenimas, kurio tu norėjai.

Nė gyvenimas, kurs tau buvo tekęs.

Niekas negalėjo tavęs suturėti.

5. Gedėjimas

Tavęs gedima.

Kai tu keliesi vidurnaktį,

Ir rasa žiba ant tavo skruostų akmens,

Tavęs gedima.

Tu vedamas atgal į tuščius namus.

Kėdės ir stalai sunešami į vidų.

Tu sodinamas ir mokomas kvėpuoti.

O tavo kvėpavimas degina,

Jis sudegina karstą pušinį, pelenai krinta kaip

saulės šviesa.

Tau duodama knyga ir liepiama skaityti.

Tavęs klausomasi, ir jų akyse tvenkiasi ašaros.

Moterys glosto tavo pirštus.

Vėl įšukuojamas geltonis į tavo plaukus.

Nuskutamas šerkšnas nuo tavo barzdos.

Masažuojamos tavo šlaunys.

Tu aprengiamas puikiausiais drabužiais.

Tau trinamos rankos, kad sušiltų.

Tu valgydinamas. Tau siūloma pinigų.

Klaupiamasi ant kelių ir prašoma tavęs nemirti.

Kai tu keliesi vidurnaktį, tavęs gedima.

Užsimerkiama ir šnabždamas, šnabždamas tavo vardas.

Bet nepajėgiama įdegti užgesusios tavo venų šviesos.

Seni, kelkis, kelkis, iš to – jokios naudos.

Tavęs gedima taip, kaip išeina.

6. Nauji metai

Žiema ir metai nauji.

Niekas tavęs nepažįsta.

Toli nuo žvaigždžių, nuo šviesos lietaus

Tu guli po dargana akmenų.

Nėra gijos, vedančios tave atgalios.

Tavo draugai snūduriuoja

Malonumo tamsoj ir tavęs neprisimena.

Niekas tavęs nepažįsta. Nieko kaimynas esi.

Nematai, kaip lyja lietus, kaip nueina žmogus,

Kaip suodinas vėjas pelenus neša per miestą,

Nematai, kaip mėnulis lyg aidas velkasi paskui saulę.

Nematai, kaip širdis sužeista ima liepsnoti,

Kaip kaukolės nekaltųjų dūmais pavirsta.

Nematai daugybės randuotųjų, nematai akių be šviesos.

Viskas baigta. Žiema ir metai nauji.

Romieji velka savo kailius į dangų.

Viltį praradusieji kenčia nuo šalčio su tais, kur neturi ką slėpti.

Viskas baigta, ir niekas tavęs nepažįsta.

Juodame vandeny plūduriuoja žvaigždžių šviesa.

Jūroje guli akmenys, kurių niekas nematė.

Krante yra laukiantys žmonės.

Ir niekas negrįžta.

Nes viskas jau baigta.

Nes tyla jau vietojeį vardo.

Nes žiema ir metai nauji.

Iš: Mark Strand. New Selected Poems.

New York: Alfred A. Knopf, 2007
Vertė Alfonsas Andriuškevičius