Du nykštukai

ŽYDRŪNAS DRUNGILAS

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Alio, mama, girdi mane? Klausyk, pameni tą mano trumpą istoriją apie du nykštukus?.. Nu tą, kur prieš keletą metų išspausdino vienas miesto laikraštukas. Tai va klausyk, kažkokiu būdu dabar apie ją visi sužinojo, žaibiškai… Ne bendradarbiai, ne, pasaulis! Tu nepatikėsi, skambina iš Kinijos, Japonijos, Brazilijos ir iš Europos leidyklų, nori leisti knygą, siūlo kontraktus, teikia premijas, aš nebespėju atsakinėti… Bet kol kas niekam, kuo mažiau nereikalingų kalb… Kaip sužinojo? Nu nežinau, kaip sužinojo, gal į internetą pateko, gal išvertė kas. Kviečia į Buenos Aires važiuoti, į Tokiją, dalyvauti susitikimuose su skaitytojais, užvertė kvietimais, nebežin… Kuo ypatingas? Nėra kažkuo labai ypatingas, trumpas, jei pameni, užima vieną lapą. Apie ką? Nu kaip tu taip… apie du nykštukus, du mažus žmogučius, kurie labai myli vienas kitą, paskui atsiskiria ir paklysta miesto labirintuose, ieško, bet vienas kito nebesuranda. Tragiška istorija. Bet kartu ir paprasta. Ne, ne, aš tik sakau – apie du nykštukus, bet vienas yra nykštukas, o kita – nykštukė, baik tu, mama, čia tau ne koks Berlynas, čia Vilnius. Dėl vieno apsakymo leisti knygą? Na tai kas, matyt, pasirodė labai įdomus, jeigu jau iš visų šalių skambina. Knygų yra visokių formatų, mama, va Paryžiaus leidykla, kažkaip vadinasi – lyg „Le petite“ ar panašiai, ruošiasi išleisti mažyčiu formatu, ekskliuzyvinį leidimą. Nemesiu, nemesiu  darbo mokykloje, baik tu, mama, nors vis tiek kažkaip… Ne, aš joks ne rašytojas, nevadink manęs rašytoju, mama. Kur rasti? Nueik į biblioteką, paprašyk to laikraščio… Kurių metų? Gal 3–4 metų senumo lapkričio mėnesio numeris. Už už… Kiek atsimenu, už priedo „Sodas ir daržas“, ten tarp reklamų, pamenu, šalia šampūno nuo pleiskanų reklamos. Dabar atsimeni? Na va, atsišviesk, nusikopijuok, nors nereikia, aš atsiųsiu knygą, ispaniškai, jei nori. Gerai, gerai, nusipirksiu švarką, būtinai. Koks kaimynas? Apie ką tu čia? Gerai, viskas, turiu lėkti. Tiesa, mama, linkėjimai iš Nobelio autorių gildijos, taip. Be abejo, nuo dar gyvų autorių, juos sužavėjo ši paprasta istorija, perduoda asmeniškai tau linkėjimų, džiaugiasi, kad mane tokį išauginai. Nėr už ką, ir tave taip pat, gerai, iki, iki.

.

Ema, alio, ar gali kalbėti? Ema, klausyk, aš tik trumpai. Gal žinai, kas moka mandarinų kalbą ar kantoniečių? Ach, tiesiog toks reikalas iškilo neatidėliotinas. Skambina iš penkiolikos Kinijos leidyklų ir ne tik Kinijos. Ai, čia dėl mano tokios… bet niekam neprasitark kol kas, gerai? Mano istoriją nori išleisti, tai ieškau žmogaus, kuris galėtų susikalbėti. Apie du nykštukus. Ne, ne septynis, tik du. Beje, iš Maskvos baleto skambino, irgi klausė, ar tikrai ne septyni, sakau, ne, tik du nykštukai. Taip, stato ir teatrai, adaptavo teatrams. Tu irgi: kuo ypatinga? Tai istorija apie dviejų žmogučių santykius šitame didžiuliame, svetimame, klaidžiame, grėsmingame šiuolaikiniame pasaulyje. Šių laikų Romeo ir Džuljeta, jei nori. Daug egzistencinio nerimo… Bendražmo… Sekso? Sekso yra, bet nedaug, tik pradžioje – jie mylisi naktį po žibintu ant grindinio akmenų, tarsi kokiuose kalnuose, o paskui išsiskiria pažadėję vienas kitą mylėti amžinai, bet… Dėl vieno, dėl vieno teksto, įsivaizduoji? Pulitzeris, Bookeris, įmanoma, viskas įmanoma. Ema, būk tokia gera, paieškok žmogaus. Atsilyginsiu, pažadu. Nori bilieto į Pekino operą? Dviem. Taip, stato ir ten. Ne, baik tu, aš sveikinsiuosi su visais, juokauji, aš ne toks žmogus, Ema. Man skambina, kažkoks keistas numeris, gerai. Dėkui tau.

.

Sveikas, seni. Dar čia, aš vis dar čia, kur dingsiu. Jau tikrai antra nakties? Ar aš girtas? Šiek tiek nervus raminu. Pasikalbėti norėjau… Taip taip, dėl to paties… Neklausk. Siaubas, pats supranti. Bet šitą… Klausyk, man skambino iš Niujorko, bet kol kas tik tarp mūsų, gerai? Girdėjai ką nors apie tokį Vudį Aleną? Režisierius, kino. Skambino jo agentas, na, iš pradžių viskas atrodė lyg ir nieko. Jie nori statyti pilnametražį filmą… Nu jo, aš irgi iš karto: ooo! Bet matai, jie nori, kad veiksmas vyktų Manhatane, įsivaizduoji? Tu gali įsivaizduoti? Gerai tai gerai, bet juk čia autoriaus minties iškraipymas, seni. Ar supranti, ką noriu pasakyti? Autoriaus vizijos… Klausyk, paklausyk, čia dar ne viskas. Jie taip pat nori į scenarijų įvesti trečią žmogutį, psichologijos studentę iš Minesotos. Kam? Tu jų paklausk kam. Sako, turi būti klasikinis meilės trikampis, kitaip nė iš vietos. Negaliu patikėti… Ir tai dar ne viskas. Turi paaiškėti, kad ta mano originalioji nykštukė turėjo meilės romaną su buvusiu psichologijos studentės vyru, plastikos chirurgu, kuris paslaptingomis aplinkybėmis nuskęsta Hadsono upėje. Ir tai sužinojęs nykštukas, apimtas afekto būsenos, ją pasmaugia. Ne, ne psichologijos studentę, o tą mano tikrąją nykštukę. Gali patikėti? Sakau, sakau tau, kad košmaras. Sakiau jam, kad perskambinsiu. Na ir kas, kad gale lieka du nykštukai? Bet jau ne tie, ar supranti, visai ne ta pati pora. Koks skirtumas? Didelis skirtumas! Meilė nebe ta pati. Nebelieka egzistencinio ne… Kaip tai, kas yra meilė? Meilė yra skirtinga. Taip, taip, skirtingi žmonės, skirtinga meilė. Kas, kad nykštukai? Manai, nykštukų meilė yra mažesnė, seni? Ne, tu nesupranti, nepyk, kad pažadinau. Sutik, sutik, o tu sutiktum, jeigu tave iškraipytų? Trys nykštukai Manhatane! Du lavonai! Palauk dar, paklausyk – jiems pavadinimas užkliuvo, per prastas… Taaaip! Paskui jiems dar pasirodys žmogučiai per maži… Ne, negaliu, man to jau per daug, man per daug, seni.