Veidu į Suomiją

VALDAS GEDGAUDAS

Rusų kilmės amerikiečių režisierę Yaną Ross pastarąjį penkmetį ėmęsis globoti Nacionalinis dramos teatras tęsia bendradarbiavimą: iš Niujorko, Berlyno, Japonijos, Pietų Korėjos scenų į Lietuvą atklydusi buvusi Fulbrighto stipendininkė pristato antrąją šio sezono premjerą – suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę „Chaosas“.

Po varganų Juhos Jokelos „Fundamentalistų“ šiame „naujo poveikio sezone“ – jau antras suomis. Ar tas „naujasis poveikis“ kažkaip ypatingai susijęs su šiaurės poliariniu ratu ir tūkstančio ežerų šalimi?..

Ar tam didesnę įtaką daro užsimezgusi kažkurio iš naujosios teatro vadovybės šeimynykščių partnerystė su suomių režisieriumi Kristianu Smedsu, kuris tarsi Trojos arklys prie Nacionalinio administracijos durų iškosėjo sunkiai gabentą abejotinos kokybės suomiškos dramaturgijos krovinį?..

Beje, kadaise, praėjusio dešimtmečio viduryje, Audronio Liugos prodiusuotos ir K. Smedso režisuotos „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ po plataus masto finansinės-kūrybinės restauracijos skubiai organizuotos Suomijos ir Lietuvos nacionalinių dramos teatrų koprodiuserystės šiemet buvo reanimuotos ir nedelsiant perkeltos į Nacionalinio dramos teatro repertuarą.

Gal asmeniniai ryšiai kažin kaip nejučia sufokusuoja stovėseną „veidu į Suomiją“?.. Bet čiagi ne kažkokie offiniai loftai, o pagrindinės šalies teatrinės aikštelės, neprivatus gi biznelis čia… Tad neprošal būtų neprarast savikontrolės, retsykiais „nusiimti gipsą“ ir apsižvalgyti plačiau.

Jei šitokio pobūdžio tendencijos („suomiai atrieda atidunda“) artimiausioje ateityje liks nepakitusios, gal šalia Eimunto Nekrošiaus režisuotų Kristijono Donelaičio „Metų“ atsiras ir „Kalevalos“ runos, kurių Nacionaliniame imsis pats meno vadovas A. Liuga ar kas nors kitas iš mūsiškių ar užsieniečių?..

O gal mūsų Nacionalinis ilgainiui taps Suomijos nacionalinio dramos teatro filialu (beje, M. Myllyaho yra šio teatro generalinis direktorius, tad, sakykime, bendradarbiavimas sėkmingai užsimezgė).

Tokios tad keistos mintys kirbėjo galvoje žygiuojant į Nacionalinio mažąją salę. O ten ant juodo baltu, ant scenos grindų, sienų, kulisų – kavos baro kainoraštis (scenografas Marijus Jacovskis). Kainos, aišku, eurais, nes tokios pigios kavos niekur mūsuose seniai nė su žiburiu nebesurasi.

Dramaturginis M. Myllyaho kraštovaizdis taip pat plyti savotiškoje „euro zonoje“, kurioje ir veriasi pjesės siužeto pleišenos: trys vidutinio amžiaus moterys – netenkanti darbo mokytoja Sofija (Dalia Michelevičiūtė), su pacientu romaną užmezgusi psichoterapeutė Julija (Rimantė Valiukaitė) ir alkoholį su antidepresantais mėgstanti „pamaišyti“ žurnalistė Emi (Toma Vaškevičiūtė) pasakoja savo gyvenimo tarpsnių istorijas.

O istorijos – liūdnos. Bet dar liūdniau, kad jos lėkštos, plokščiadugnės, horizontalios. Kaip tas ant scenos gilumoje pastatytos didžiulės mokyklinės lentos pakeverzotas ant nugaros gulinčio vyriškio kūnas su styrančiu falu.

Falo vertikalė spektaklyje labai svarbi, nes tarytum agituojanti-manifestuojanti tribūnė, bandydama išnarplioti asmeninių problemų raizgalynę, samprotaudama apie tai, „kas yra harmonija“ ir „kas yra chaosas“, R. Valiukaitės Julija emocinėje spektaklio kulminacijoje tarsi geležinė „tamsta mokytoja“ ar visažinė „didžioji motina“ ryžtingai duria kreidos smaigaliu į lentoje išdidžiai ir juokingai styrantį giminės pratęsimo įnagį, pasak jos, suvienijantį priešybių kovą ir palaikantį pusiausvyrą šiame nestabiliame pasaulyje. Toks idėjinis-filosofinis falocentristinis „Chaoso“ motto.

Visas Y. Ross spektaklis – kaip tie koncentriniai brėžiniai ant mokyklinės lentos kasdienybės pelėkautuose įstrigusių laikraštinių didmiesčio autsaiderių klasėje: epizodą keičia epizodas, flashbackus – sugrįžimai į dabartį (mizanscenų sandūrų siūlės užglaistomos bendro pobūdžio video projekcijomis).

Jaučiasi, kad M. Myllyaho gerai išmokytas, išmankštintas rašyti, turbūt užgrūdintas įvairiausio plauko scenarijų-dramų vystymo workshopuose, įgudęs be virpulio, metodiškai iš vieno daikto vašką spaust. Išprusęs, išsimokslinęs suomis.

Neatsilieka ir režisierė, įduodanti spektaklio herojėms į rankas Naomi Klein „Šoko doktriną“ – globalaus pasaulio ekonominių katastrofų, finansinių-politinių krizių ir antikrizių mechanizmus nagrinėjantį bestselerį.

Tarsi šis geltonas, masyvus foliantas (reklama leidyklai „Kitos knygos“!) padėtų perprasti lovos reikalus, priklausomybes, gresiančio nedarbo pavojus, nežinią, pagaliau asmeninę vienatvę. Perspausta, regis, truputį.

Bent jau Lietuvoje apie šią N. Klein knygą turbūt protingiausiai galėtų pasikalbėti, pavyzdžiui, Leonidas Donskis su Gitanu Nausėda. Be pykčio. Be desperacijos. Be isterijos, kurios Y. Ross spektaklyje, tiesą sakant, taip kankinamai daug.

Kaip ir gražių, mylimų, talentingų, pasiilgtų lietuvių aktorių, dvi valandas priverstų srėbti „naujo poveikio“ psichoterapinį tragikomišką banaloką suomišką skečą, kurio pabaigoje žiūrovų laukia žavus, efemeriškas, naivus happy endas – visos problemos išspręstos, herojai, sotūs, laimingi, šiltai aprengti, spinduliuoja į salę švytinčiom šypsenom, kviečia susikibti rankutėm.

„Anapus kavinės lango prasklendė klevo lapas, padavėja valė stalus, čia pat ant sofos užmigo senukas. Daugiau nieko reikšminga nenutiko“, – tokie paskutiniai Y. Ross ir aktorių gerokai perdirbtos, kupiūruotos, perkurtos (ir ačiū Dievui, nes priešingu atveju turbūt būtų visai nyku) M. Myllyaho pjesės sakiniai.

Iš tiesų, sezonas įsibėgėja, o Nacionaliniame kol kas – nieko reikšminga. Tik daug triukšmo sukėlę ir tebekeliantys reklaminiai šūkiai – „Aš tapsiu žvaigžde“, „Aš žudysiu“, „Aš emigruosiu“…

Sekant „Chaoso“ poetika būtų galima pratęsti – „Nusivemsiu ant motinos kapo!..“ Stiprus tęsinys?.. Deja.