Tarp sodo ir tapybos
MALVINA JELINSKAITĖ
Tapytojos Dalios Vaškevičiūtės personalinė paroda „Tarp“, vykusi Botanikos sodo Gamtos muziejuje, – tai potėpiuose sulaikytas baltų obelų žydėjimas, tiksliau, jų žiedų krytis. Ką ten krytis, kai drimba kąsniais iš labai aukštai, iš daug aukščiau, negu aukščiausia obels viršūnė siekia.
Ši paroda – įvykis, įpareigojantis mane aptarti darbų siužetus, jų spalvinį ir emocinį įtaigumą, vietą kultūrinėje erdvėje, gal net sociume, tačiau norisi kalbėti apie žiedus. Apie lietuvišką obelų žydėjimą japoniškų sakurų fone. Ne veltui Dalia per atidarymą rekomendavo aplankyti japoniškąjį sodą Botanikos sode, greta kurio (tarp) ir eksponuoti jos darbai. Tas tarpas – kaip būvis tarp tavęs ir manęs, tarp kūrėjo ir suvokėjo, tarp šviesos ir tamsos, tarp nusileidimo ir pakilimo erdvėje ir laike, tarp dangaus ir žemės. Galų gale tarp gyvenimo ir mirties, kaip apibendrina pati tapytoja.
Dalia Vaškevičiūtė. Be pavadinimo. 2011
Kaip tas tarpas parodoje atveriamas?
Dalios nutapytame tarpe daug sluoksnių. Už jų prasišviečia pirmapradė erdvė. Potėpiai krinta, leidžiasi, sugula storu dažų sluoksniu į tarpą. Jis atrodo būtent taip ir ne kitaip: žalias, mėlynas ir raudonas, raudonas, mėlynas ir žalias. Vandens ir sodo spalvos, mažai primenančios lietuvišką žemę. Potėpiai tokie stori, kad tarpą jau ne tik matau, bet ir apčiuopiu. Storą aliejinių dažų sluoksnį. Dalios tapyboje tarpas apibrėžia kontrastą ir yra dinamiškas. Jis nepakibęs ore kaip koks debesėlis ar debesis (nelygu kokio sunkumo mintys), jis pulsuoja, cirkuliuoja ir dalyvauja gyvenimo vyksme kaip gerai kondicionuojamas oras aeroterminėje jėgainėje. Paprastai oro, kaip substancijos, vaikai nepripažįsta, tarpo tarp dangaus ir žemės nejaučia. Jie labai aukštai nupiešia dangaus juostą ir labai žemai žemės juostą. Dangus ir žemė jų piešiniuose nesusijungia. Tai kas tame tarpe? Man, suaugusiajai, jau neramu: kas gi ten? O tarpe – pora gėlių, mergaitė, namelis, gal mašina ir nieko daugiau. Dar daug vaiko danguje ir tik truputį žemėje. O kaipgi aš, visa įsitempusi ir nebetarpiška (su tarpais)?
Dalios parodoje galiu tiesiog būti, nes nutapytasis tarpas garantuoja cirkuliaciją, apykaitą, žaismą; tuomet mano būviui pasidaro nereikalingas tikslas, ir kryptis jau nesvarbi. Čia krintama ne tam, kad nukristum, ir kylama ne tam, kad pakiltum. Krintama ir kylama tam, kad būtum. Kol esu tarp, tol būnu. Nesvarbu – krintu, teku, leidžiuosi ar išsiveržiu. Krintant atsiranda kitas mąstymo pagreitis, įgyjama nauja patirtis ir ateina suvokimas, kad kylant nėra siekiamybės, vien judrus, pulsuojantis, gyvybingas, saugus ir harmoningas tarpas tarp aukšto dangaus ir žemos žemės. Į žemę krintama arba drimbama, į dangų kylama arba išsiveržiama kaip tie fontanai iš nutapytų vamzdžių ir vazonų.
Tokioj akistatoj tarp dviejų esminių horizontalių Dalia pasirenka tarpą ir su visa savo tapybine elegancija bei profesionalumu fiksuoja jį kaip vienintelį įmanomą žmogaus būvį gyventi, džiaugtis, kentėti. Nesvarbu kur, nes ir taip viskas aišku – žemė žemai, dangus aukštai, svarbu tik kaip. Gali greitai, gali skausmingai, su visa sunkio jėga, gali apdairiai, iš lėto – tik laiko klausimas. Laiko tarpas yra ne kas kita, kaip pastovi pusiausvyros būsena. „Tarp“ yra meilės, pagarbos, tolerancijos, įžvalgos, bet ne nuolankumo terpė. Dalios žiedlapiai įtaigiai, neišvengiamai drimba man į akis tol, kol numaldo protą ir aptirpdo visus tariamus ir įsivaizduojamus, tačiau labai apribojančius ir varžančius mano pačios sluoksnius bei užsisluoksniavimus, kaip kokį kiautą. Dar pora, trejetas fontano pliūpsnių į viršų ir krioklio vandens kritimo žemyn, lyg geizeriui prasiveržus, ir aš jau esu panirusi į tą būvį betarpiškai: širdimi. Būnu jame be rezistencijos ir be reprezentacijos. Taigi – reziduoju, o tiksliau – egzistuoju. Ramu. Erdvė svarbu, kaip ir laikas svarbu.
Drąsūs potėpiai ir toliau mirga, skrenda, lekia, kyla, drimba. Ir man jie primena žiedlapius, tau galbūt primena kažką kitą arba nieko. Natūralu, čia juk jausmo tapyba, tapybinė abstrakcija – pabrėžtų Dalia. Tad kuo čia dėti paveiksluose užfiksuoti vamzdžiai, vazonai ir kiaušinių dėžutės? Tai tik paskutinės užsilikusios materialumo apraiškos – potapybinei asociacijai, realumo iliuzijai, postimpresionizmo triumfui Dalios kūriniuose įsigalėjus.
Žiedlapiams nukristi – viens du. Žiedui sužydėti ir nužydėti – nieko dramatiško. Jis skleidžiasi ir vysta tarsi savaime, gamtos po saule ritmu.
O gal tas tarp yra ne tarpas, o tarpinė?
