Tapyba kaip kirvis
RŪTA JAKUTYTĖ
Bobas Dylanas ir „The Doors“ tą vakarą Senamiesčio menininkų galerijoje / dirbtuvėje grojo Edgarui. Patalpoje vos tilpo žmonės, tačiau aplink tvyrojo tyla, vieni bandė pasakyti ką prasmingo, kiti pralinksmėti, bet į anksti išėjusio tapytojo Edgaro Andriūno mirties metinių paminėjimą susirinkusiems artimiesiems, žinoma, sunkiai sekėsi ir viena, ir kita.
Norisi prisiminti menininką, tačiau nedrąsu atvirai kalbėti apie jo darbus, tarsi jie dar turėtų savo ego, jaunatvišką neatsparumą kritikai. Norisi įžvelgti ką nors kiekviename potėpyje, lyg užuominas apie kelią, kuris būtų nueitas; taip pat dar labiau sau įgelti, gailint to entuziazmo, kurio buvo tiek daug ir tiek liko neišreikšto.
Prisipažįstu, pati šį jauną tapytoją buvau mačiusi tik iš tolo, niekada su juo nekalbėjau. Todėl iš už nugaros gali pasigirsti visai suprantami priekaištai, kad nieko neišmanau, neturiu teisės rašyti apie niūresnius, tamsesnius darbus, nes neva galbūt bandysiu dirbtinai paskleisti pesimistines nuojautas. Nelengva ir išdrįsti pavadinti menininką vardu, net vaikščioti nuo paveikslo prie kito, šaltai apžiūrint tik drobės gabalus, kai visi atėjo čia prisiminti žmogaus. Turi praeiti laiko, kol bus įvertinti dirbtuvėje likę baigti ir nebaigti darbai, tačiau net ir dabar ignoruoti parodą ar išspausti karčiai saldžią panegiriką būtų neteisinga.
Edgaras Andriūnas. The Spy. 2009
Paprastai parodose autorius mažai turi ką veikti – už jį kalba akrilo ar aliejaus šėlsmas arba ramus sustingimas, individualūs, nustebę, kad jiems trukdote savo spoksojimu, drobių personažai ar daiktai. Iki šiol keista rimtimi esame apgaubę Algį Skačkauską, Arūną Vaitkūną, Rimvidą Jankauską-Kampą. Nori nenori, vaikščiodama po Senamiesčio menininkų galeriją, galvoju apie šiuos dailininkus, nors dėl tokio lyginimo galima ir ironiškai įgelti, neva mirusieji dažniau sulaukia šlovės nei gyvieji. Ši paroda tarsi konstatuoja, kad toks pasakymas čia netinka – lyg ir matosi, kokios būtų galimos perspektyvos: vienoje pusėje – ekspresyvių, tamsių potėpių pasiutimas, kitoje – švelnių, pastelinių atspalvių fonai, gaubiantys neryškias, grakščias moterų figūras. Tačiau matosi ir nusistovėjęs jautrus koloritas, aštrių spalvų vengimas, ekspresyvūs balkšvų atspalvių potėpiai, sujungiantys tonų ramybę ir tapysenos intensyvumą. Viskas telpa į E. Andriūno žodžius: „Tapyba man kaip kirvis, kuris laužo užšalusius širdies vandenynus.“ Daug vandens atrasta tik draugų ir pažįstamų, o svetimų – tik dabar atitekėjusi tapyba, taip pat grafikos darbai (internete esama užuominų ir apie grafičius). Juos galima rasti virtualiose svetainėse, taip pat makabriškame feisbuke, kur dar galiu šiam autoriui parašyti žinutę. Po kiek laiko turėtų pasirodyti ir menininkų grupės „Entrevue Art“, kuriai priklausė E. Andriūnas, nario Audriaus Šidlausko parengtas dailininko kūrybos katalogas.
Apskritai atminimui skirtos parodos yra vienos neįprasčiausių – nors jose matai paveikslus, atrodo, tai susiję ne su menu, o su savotiška duokle, iš dirbtuvės ištrauktais kūriniais, autoriui nebeturint jokios teisės sutikti ar nesutikti (kažkodėl prisiminiau Kafką, kuris turbūt būtų pyktelėjęs sužinojęs, kad jo raštai publikuoti nepaisant draudimo). Tokia mintis kilo pasikalbėjus su Edgaro drauge Žydrūne: „Girdėjau, kad vyko paminėjimas-paroda, bet nebuvau ten, nebuvau sužavėta ta idėja. Paskutinė Edgaro paroda buvo prieš metus. Jo noru.“ Žinoma, tai pagarbos išraiška, tačiau labiau primena ne autorinę parodą, o tam tikrą socialinį gestą – ekspozicija kaip ženklas, kad rūpi žmogaus atminimas, panašiai kaip gėlių vainikas ar dedikacija. A. Šidlauskas taip pat pripažino, kad paroda rengta labiau kaip atsiminimas nei kūrybos pristatymas. Žinoma, reikia džiaugtis, kad daug prie parodos organizavimo prisidėjusio dailininko tapybos mokytojo Henriko Čerapo dėka galima visa tai pamatyti. Tačiau datos, metinės, jubiliejai man visada atrodė pernelyg intymūs, uždari; juose sunku nepasijusti įsibrovėle. Ir vis tiek stebiesi daugiasluoksniuose fonuose išryškėjančiomis figūromis, ta paslaptinga „purvelio“ magija, kaip „Bernardinuose“ yra apibūdinęs dailėtyrininkas Vidas Poškus.
