Sijano prakaitas

Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

2011 07 03–2011 08 11

Pekino likučiai 1

Kambarys primena sandėlį: ant lovos džiūsta skalbiniai, pamauti ant karnizo tįso patalai, stalas nukrautas knygomis, žvakėmis, žirklėmis, kompaktais, vidury pražiodytas lagaminas, kimštas daiktais, kuriuos kas valandą perrūšiuoju. Vis kokiai nors palaidinei tenka rūsti bausmė – amžinoji tremtis Pekine, nes kelis kartus pasvėrus delno svarstyklėmis sučiumpama kaltė: sveria apie 50 g! Kas tris valandas po liežuviu supilu kaži kokių granulių kalnelį: įpakuotos į nuožmiais tigrais išpaišytą pakelį – padeda lengviau pakęsti karštį, apsaugo nuo alpimo ir perkaitimo. Visi šie pavojai alsuoja į šlapią nugarą, kurios nė už ką nenoriu kišti į lauką. Laikau stuburą prie kondicionierių, bet teks palikti kambarį ir eiti į gatvę. Reikia nupirkti lauktuvių, susitvarkyti popierius, atsiskaityti su biblioteka, grąžinti elektroninę valgyklos kortelę, išdalinti indus ir kitą užgyventą turtą, kurio poryt paryčiais juk nesidėsiu į lėktuvą.

Sijano karštis, polimerinė antika, kokakolos Europa

Tigrinių granulių poveikį sustiprina šlapi rankšluosčiai – periodiškai juos pamirkau šaltam vandeny ir apsuku galvą, kurią vis dar spardo ir gnaibo, taip sakant, skriaudžia blogumas: lyg pykinimas, lyg svaigimas. Vakar parsibaladojau traukiniu iš Sijano. Netikėjau, kad grįšiu, maniau, mirsiu nusiprakaitavusi pusiaukelėje su perplyšusiais nervais. Laukimas, karštis ir minios žmonių yra verti apibendrinančio termino – p r a g a r a s.

Sijane mūsų delegacija buvo sutikta švaria Amerikos tartimi kalbančios kinės Saly ir mažutės vietinės gidės, čiauškančios kiniškai, noriai atsakančios į Amiro kibinimą – flirtą. Buvom nugabenti į 4 žvaigždučių viešbutį, apsuptą dangoraižių, konstrukcijų ir geležinių karkasų. Aš ir Rumbi – vienintelės delegacijos moterys – apgyvendintos viename kambaryje. Afrikietė iš karto krito į lovą. Gulėjo visą parą paslika: tai tualete, tai lovoje. Suvalgė kažką, kas sukėlė polkas jos juodajame žarnyne. Leisgyvis švelnus knarkimas ir aplink lovą apstatyti kiniški vidurius tvarkantys buteliukai kėlė nemalonią įtampą.

Visi buvome surinkti į autobusą ir nuvežti į parką – milžinišką Šanchajuje vykusios tarptautinės „Expo“ mugės giminaitį. Sijano renginys oficialiai vadinosi taip, kaip niekada nesitikėčiau: International Horticultural Exposition – Tarptautinė sodininkystės paroda. Visos pasaulio šalys išsistačiusios savo paviljonus prekiavo niekalais, išmoninga vandens drėkinimo sistema visur laistė žolę, iš medžių kamienų kas pusvalandį imdavo sunktis į dulkių konsistenciją paversti vandens dūmai – štai tokia sodininkystė. Tiesa, visur žydėjo gėlės, nesimatė nė šiukšlelės, vietomis ošė bambukų giraitės. Išlandžiojau ispaniškų-musulmoniškų sodų pavėsines. Europos zonoje dunksojo kreivi polimeriniai dzeusai su afroditėmis – neva antikinių sodų instaliacija. Kinams antika ne savaime suprantama, ne iki gyvo kaulo įgrisusi, pvz., Sokratas arba Platonas jiems – ne tas pats, kas Juozas ar Jonas mums, tad fotografavosi kartu su prastomis demetrų kopijomis. Džiaugėsi Vienos fontanais: iš ligoto veido Poseidono ir keistos formos žirgo nasrų sruvo vanduo, kuris reagavo į muziką – čiurkšlės šoko pagal Mozartą ir Vivaldi. Vietiniai džiaugėsi galį „pabūti“ Europoje ir, pastrikinėję prie fontanų, bėgdavo už kampo, pavadinto Europos alėja, nusipirkti mėsainio ir kokakolos puslitrio. Tokie tad Vakarai. (Mums „pajusti Azijos dvelksmą“ užtenka smilkalų, Budos statulėlės, santalmedžio karoliukų, medinio drambliuko arba katės, didelių auskarų – štai tau ir tolimoji, mistiškoji Indija. Tiesa, dar kokio ilgo spalvingo sijono reiktų, dar chna pirštų narelius pasitepti patartina ir, nutaisius dvasingą balsą, galima jau drąsiai sakyti: „Mane labai traukia Rytai, aš labai jais domiuosi.“)

Magnetas

Mano ilgi sijonai jau seniai supuvę, senelio kažkada iš Indijos parvežti rytietiški drambliukų pakabučiai sutraukyti ir nukišti kaži kur, tačiau mane traukia Rytai – tai sakau su ironija, atsikąsdama vištos kulšies. Todėl mūsų pseudoalžyrietiškoje delegacijoje esančio indo teiraujuosi apie došas, urinoterapiją, vis numetu kokį sanskritišką čakros pavadinimą – mergautinių žinių ir apsėdimo Rytais liekanos. Indas sako geriantis karvės šlapimą, jo Indijoje galima nusipirkti buteliukais tarsi kokių bifido bakterijų – gelbsti nuo visokių negalavimų. Kai per priešpiečius visi arabai sutartinai lekia į KFC šveisti mėsainių, mudu su indu, keikdamiesi savo gimtosiomis kalbomis ir baisėdamiesi tokiu sprendimu, pasiimam iš gidės dienpinigius ir einam pietauti į kokią nors skylę. Vipinas nevalgo mėsos, nes jam gimus tėvai įteikė savo naujagimio gimimo duomenis astrologui. Kadangi Saulėje Ožiaragis, Mėnulyje Jautis, o Marso polius kerta Jupiterio akį (ar panašiai), vaikui planetų išsidėstymas lėmė bemėsystę. Tad nors Vipino tėvai, seneliai ir proseneliai mėsėdžiai, pats indas nėra ragavęs skerdienos. Atsitiktinumas lėmė, kad vykstant į Sijaną, kai mūsų delegacijai burtų būdu buvo išdalinti bilietai, tik man ir indui teko 13 vagonas ir ta pati kupė (visas būrys tuo tarpu ištraukė 8 traukinio „butą“). Per naktį gėrėme vyną, kurį azijietis atidarė su išardyta rūbų pakabo dalimi. Užmigdė monotoniškas pro tamsų langą matomas peizažas – tunelis, tunelis, tunelis. Paskui kas vakarą, jau viešbutyje, susėdę prieš įjungtą televizorių, gerdavome arbatą jo kambaryje, kuriame kortuodavo ir mitriai viskio butelius tvarkydavo jau pasveikusi Rumbi su polineziečiu Džiunu. Kalbėdavome apie Castanedą, praną, jo būsimą teatro mokyklą, svarstydavom, ar patiks jo žmonai turguje nupirktas kimono su plunksnomis.

Alžyriečiai apsimetėliai. Nusiprakaitavimas

Pirmąją dieną vaikščiojome po parką, mirgantį nuo karščio. Ėjome apžiūrėti paviljonų: visi kartu, visi drauge, kas ketvirtį valandos pozuodami grupinėms nuotraukoms. Nuo karščio ir kolektyvinio tąsymosi suirztu kaip širšė. Visai pasiutau, kai su vyrais įžengėme į Pakistano paviljoną. Tviskančių indų, papuošalų ir neatsimenu ko fone stovėjo pardavėjai – juodi tiesūs vyrai kiaurai skrodžiančiomis akimis. Išsikvėpinę, baltais marškiniais, savo gašliais pirštais maigantys Alacho karoliukus. Alžyriečiai jiems spaudė rankas: salam aleikum, salam aleikum; kai kurie net savo testosterono pritvinkusiais skruostais susilietė, apsikabino, o man rankos niekas nespaudė, net pristatyti nereikia!

Prieš pasirodymą buvom sulaipinti ant siurrealistinio automobilio – ratuotos scenos, ant kurios šoko pusnuogės Šri Lankos šokėjos, auksiniais kareivėliais apsirengusi kinių armija ir ant kojokų pusiausvyrą mėginantys išlaikyti klounai. Atrodė, kad mano į sintetinę skarelę susukta galva sprogs nuo karščio. Po „dykumos moterį“ vaizduojančiais rainais alžyrietiškais rūbais kliuksėjo prakaitas, linko kojos.

Važiuojam, reikia mojuoti, šypsotis. Burbu į ausį Vipinui, kad vargšės moterys, šlykštynės vyrai, Vipinas juokiasi. Pasiunčiu jį velniop, tas dar labiau juokiasi: don’t forget about prana, breath deeply, Viva, cha cha cha.  Mintyse iškoneveikiu visus abdulus amirus ir, žinoma, save, bet pasigirdus arabiškos muzikos akordams einu visą savaitę repetuotu žingsneliu, šoku poroje su Abdulu, kuris atseit laimėjo mane dvikovoje (Rumbi tuo metu viduriuoja – man atiteko nuotakos vaidmuo). Stripčioju, atrodo, pradės kristi putos. Aplinkui stovintys žiūrovai ploja, kinai musulmonai, ypač moterys, siunčia laiminimo gestus. Muzika baigiasi ir vėl sukasi iš naujo – vos pabaigus pirmąjį spektakliuką pradedamas antrasis. Kolegos alžyriečiai prakaituoti kaip po metų sėdėjimo pirty – visi sušutę, išpurtę. Šokant poroje susiliečia mūsų lipnūs, šlapi delnai. Jie aktoriai, jie moka šypsotis, kaip vampyrai geria į save publikos reakcijas ir dar labiau pagyvėja jų sulaukę: ima įnirtingiau kautis žaisliniais kardais, dar garsiau rėkti. Į vėliavą įsipainiojęs Džiunas man užlipa ant sijono – dryksteli medžiaga. Neprieštaraučiau, jeigu man kas nors nuplėštų rūbus ir visą mane užrakintų šaldytuve.

Pasibaigus paradui visų žandikauliai atsipalaiduoja: lipnios šypsenos kaip kokios gleivėtos sraigės nukrenta žemėn. Vyrai nuo galvų draskosi turbanus, aš į viršų keliu savo viršutinę kostiumo dalį – žolė geria prakaitą, gal ji plėšrūnė kokia, gal jai skaniau už vandenį, o gal atvirkščiai – vėmė visą naktį.

Persirengimo kambary kondicionierius pučia 17, po 41 Celsijaus laipsnio – tikras rojus. Alžyriečiai tarpusavyje arabų ir prancūzų kalbų kratiniu karštai aptarinėja pasirodymo klaidas. Išprakaitavę pusę gyvybinės energijos, slenkame iki autobuso. Jau sutemę, pučia šiltas, pirties efektą vos vos prasklaidantis vėjelis. Prašmatniame viešbučio restorane arabai doroja antienos, žuvies kalnus, o indas šluoja vaisių sklidinus sidabrinius padėklus – godžiai doroja arbūzus, ant jų užberdamas druskos. Kambaryje randu jau kiek apsveikusią Rumbi, abejingu žvilgsniu sėdinčią prieš televizorių. Krentu į lovą, prieš tai valandą pastovėjusi po ledinio vandens čiurkšle. Kodėl aš ne ešerys, kodėl aš ne lydeka, kodėl aš ne šaldytuve tūnantis ledo gabaliukas – retoriškai vapu pro miegus.

Prakaito užkulisiai

Rytojaus vidurdienį leidžiame kambariuose: taupome energiją paradui. Amiro kambaryje tikrinuosi elektroninį paštą ir klausausi jo šių metų reziumė. Vaikinas linkęs į apmąstymus, bando ir mane kalbesnę padaryti: ką galvoju apie Kiniją, kaip vertinčiau antrąjį semestrą, kas labiausiai palietė širdį, ką galvoju apie jį… Aš tuo tarpu apsimetu naivi ir klausiu, kodėl jie taip verčia rengtis moteris. Amiras tvirtina, kad taip buvę senovėje, niekas taip dabar nesirengia, na, nebent Irane kokiam, ir lyg užbėgdamas galimoms pastaboms už akių patikina: vyrai ir moterys lygūs.

Rumbi po savo negalavimų dar gražesnė, dar stuomeningesnė. Ryškiai pasidažiusi lūpas šypsosi ir murkia akimis. Vos radusi laisvą minutę suburia vyrus į ratelį ir kvatodamasi kortuoja. Su Vipinu tuo tarpu šnekamės apie arbatas ir karmines ligas. Atvykus į parką pranešama, kad mūsų pasirodymas dėl nežmoniško karščio atšauktas. Turim penkias laisvas valandas. Rumbi visiems pasiūlo eiti į KFC, įsikūrusį prie fontanų su kreivaveidžiais poseidonais, ir sumesti vieną kitą kortų partiją. Indas piktinasi tokiu nedvasingumu, dabar aš iš jo juokiuosi, dabar jis mane pasiunčia velniop – nueina į Pakistano paviljoną, esą ten malonūs ir draugiški vyrai (???), bus su kuo pasikalbėti, o aš nueinu pasivaikščioti po „prancūziškus“ parkus, kurie yra tiesiog žolės plotai su vidury stovinčia patalpa, pilna arabų – prekiautojų kilimais ir Eifelio formos raktų pakabučiais.

Vakare visi susitinkame persirengimo kambaryje. Juokaujame, nuotaika puiki, nors prakaitas srūva it penkios Ūlos. Spektaklis sklandesnis, nes yra Rumbi – vaidinimo ašis.

Bešokant afrikietišką solo, nutrūksta jos suknios petneša ir lauk ima virsti pusmetrinės juodos krūtys. Amiras mėgina visą katastrofą sulaikyti smeigtukais ir žiogeliais, tačiau niekas negelbsti. Priverstinai šypsodamasi, visa šlapia juodaodė slepiasi už smailos Abdulo nugaros ir prilaikydama petnešėlę šoka toliau – tik, žinoma, daug ramiau, vos vos judėdama.

Suplyšusi šlapia suknia po pasirodymo perduodama mūsų gidei, o gidė ją perduoda siuvėjai – visi rankas susitepa afrikietišku prakaitu. Gera naujiena: rytoj išeiginė – važiuosim apžiūrėti terakotos karių armijos. Poryt irgi išeiginė – komunistų partijos devyniasdešimtmetis.

Terakotos turizmas, Alacho buza

Išlipus iš autobuso iki terakotos armijos požemių tenka ilgai eiti. Aplinkui jokio pavėsio, tiesiai į viršugalvį pliekia saulės kamuolys, smegenys čirška kaip kiaušinis, paleistas ant teflono. Su mumis keliaujantys Šri Lankos ambasadoriai vos velkasi. Plepi ir choleriška ambasadorienė savo vyrą nutempia sėdėti į kondicionuojamą parduotuvę: senukas alpinėja, žliaugia visas, amą praradęs. Saly į delną mums visiems įberia tigro nagelių granulių, kurios tapo mano favoritėmis ir amuletais, apsaugančiais nuo sijaniško klimato.

Terakotos armija atrasta tik prieš 37 metus, nors dūlėjo po žeme nuo tų laikų, kai dar nekaltoji Marija nebuvo pagimdžiusi Jėzaus. Šis atradimas lėmė terakotinio turizmo ir psichozės atsiradimą, „Discovery“ kanalų tematiką ir turizmo agentūrų pasiūlą. Muziejus – tai požeminės, apytamsės ir iškvėpuotos salės, pilnos žmonių. Terakotos kariauna suskirstyta šachtomis – visi grūdasi, braunasi prie turėklų ir persisvėrę žiūri žemyn: į tūkstantinį išsirikiavusių kareivių būrį, saugantį netoliese gulinčio pirmojo Činų dinastijos imperatoriaus kapavietę. Valdovas savo pomirtinį butą išsirinko pasitelkęs fengšui skaičiavimus: kalvą, apsuptą upės, gyvsidabrio ir nefrito klodų.

Kiekvienas iš imperatoriaus sargybinių turi savitus ūsus, veido bruožus, vis kitokią nosį ar ausį. Pagal rūbų reljefus, sagas galima nustatyti jo rangą ir funkciją. Įspūdingesni nekropolio šedevrai pakišti po stiklu – aidi dešimties skirtingų kalbų kakofonija, prakaito išmušti gidai užsimerkę aiškina kiekvienos detalės sąryšį su daosizmu, senovės Kinijos istorija, poezija ir prietarais. Tarkim, vien molinio raitelio vadelės, jų forma turi simbolinę prasmę, astrologinę ir matematinę logiką. Aure kiek tolėliau kampe Bushas su šeima šypsosi iš didžiulių nuotraukų, apsikabinę karius, šiuos šaunius dudes, – šiam misteriui, matote, prieš maždaug 20 metų buvo leista palandžioti po armiją. Kai kurie moliniai vyrai surinkti iš skeveldrų, kiti, žinant kinų gebėjimą kopijuoti, galbūt nulieti vakar. Daugiau žinių apie šį pasaulio stebuklą teks ieškoti knygose ir internete – gidė kalbėjo kiniška greitakalbe, Saly išversdavo tik atskirus sakinius, už nugaros gailiai dejavo Šri Lankos ambasadorienė ir kas minutę vis paprašydavo ant lapelio užrašyti savo vardą arba elektroninio pašto adresą – pašalinė veikla galbūt leisdavo pamiršti deguonies stygių.

Išėję iš požemių vėl patekome į saulės keptuvę. Vipinas užsipirko suvenyrinių dėžučių su sprindžio didumo kareivių kopijomis. Autobuso teko laukti, visi lipnūs ir šlapi pasislėpėme suvenyrų parduotuvėje – joje akys raibo nuo nefrito luitų, terakotos armijos kopijų, budų pilvų, raudonų, tilindžiuojančių šūdukų ir auksiukų. Visi sutartinai svajojome apie vėsų viešbutį, tačiau programa yra programa: buvom paleisti Sijano senamiestyje, musulmonų rajone, suvenyrų parduotuvėje. Arabai sulindo „salamaleikintis“ su vietiniais pardavėjais, Rumbi sverdėdama sekė paskui juos, o aš pasileidau landžioti gatvelėmis, kad visai nusivaryčiau nuo kojų. Galvos „apsibintavimas“ Rumbi personažo – alžyrietės juodaodės – galvos apdangalu man padėjo gauti gerų nuolaidų. O jei dar rūgščiai burbteldavau „salam aleikum“, šimtinės kainos tapdavo dešimtinės. Lauktuvės kuprinei pridėjo keturis kilogramus.

Triukšmingoje kinų musulmonų skylėj turėjom gnaibyti paplotėlius. Prignaibytą pilną dubenį rėksminga, suplukusi „padavėja“ tuoj pat pagriebdavo, mainais įduodama numeriuką. Už kelių minučių jos gerklė imdavo skanduoti skaičius. Išgirdus savąjį, reikdavo mojuoti rankomis arba atsišaukti: gaudavom avienos nuoviro ir tų išpampusių miltinių gabaliukų šutinį. Jam į porą – marinuotų česnakų ir bambukų ūglių. Toks žieminis rinkinukas, kuris patiktų Sibiro šuniui – blizgėtų kailis nuo tokios buzos – vieno žymiausių Sijano musulmonų bendruomenės patiekalų.

Taukuoti ir prakaituoti toliau ėjome per suvenyrais užverstas gatves. Nuo karščio iškvaišę arabai pirko viską, kas tik pasitaikydavo jų kely: pinigines, aitvarus, marškinius, žybsinčius masažuoklius, atvirukus, rankinukus, batus, chalatus, Pekino operos personažų kaukes… Vis kas nors pasiklysdavo ar užtrukdavo – tekdavo laukti. Tik sutemus mūsų besitąsantis karavanas parsibeldė į viešbutį. Po dušų terapijos visi šoko prie savo pomėgių: Rumbi su Džiunu griebė kortas ir viskį, aš prisišliejau prie indo, Amiras nuėjo melstis, Kavelas miegoti, Saly – siuvinėti.

Šventinis, lipšnus ir raudonas patosas

Komunistų partijos gimtadienio diena – liepos 1-oji – man pliekė vyzdžius, nors iš kambario neiškėliau kojos. Ėjo šiurpas pagalvojus apie saulę. Rumbi jautėsi taip pat, todėl atsisakėme su vyrais vidurdienį eiti žiūrėti kažkokio vaidinimo (paskui paaiškėjo, kad tas „kažkoks vaidinimas“, apie kurį Kavelas tik numykė, buvo vietinės, šios provincijos, operos pasirodymas – nagus graužiau!).

Rumbi pasiėmė Amiro kambario raktą, nuėjusi įsikuitė į jo patalus, užsisakė japoniškų makaronų ir valgydama visą dieną pražiūrėjo filmus. Aš tuo tarpu džiaugiausi „laisvu plotu“: skaičiau tam tikrą medžiagą, kurios apdorojimas laukė Lietuvoje, ir žiūrėjau televizorių, kurio net nelabai mokėjau įsijungti. Aštuonerius metus gyvenu be šio prietaiso. Kinijos kanalai, manyčiau, kur kas įdomesni nei mūsiškiai: vienas nuolat transliuoja kung fu filmus, kitas – Pekino operas, trečias rodo visą parą posėdžiaujančius komunistus. Ir t. t., ir t. t. Išsirinkau CCTV, kuriame tobulai angliškai kalbančios guvios kinų galvos ėmė interviu viena iš kitos: ką jums, pone toks ir anoks pirmininke, reiškia ši diena, ką mūsų šaliai atnešė šis naujas istorijos puslapis.

Kad Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimas sukūrė naują valstybę, kitą Kiniją, ašarojo senukas, žiūrintis į gvazdikus Tiananmeno aikštėje, tą patį, tik ne taip jausmingai, dėstė informatikos studentas, tuos pačius žodžius murkė stilinga, gausiai „apsišopinusi“ gražuolė, vos spėjusi išlįsti iš modernaus prekybos centro Šanchajuje, nučiupta CCTV reporterio iš pasalų. Televizorius rodė žmonių knibždančius Pekino parkus: minia dainavo raudonas dainas, leido aitvarus, šoko ir grojo. Honkonge dangų, mačiau, laižė fejerverkai. Kažkokia režisierė kažkokiose olose ruošėsi „raudonos“ operos-misterijos premjerai, kitas režisierius į kamerą krykštavo atgaivinęs chrestomatinę operą „Bai Mao Niu“ („Mergina baltais plaukais“). Spalvingas, patetiškas ir lipšnus nuodas, visą parą sklindantis iš televizoriaus, mano galvą pavertė kūju. Nežinojau, kur jį trenkti. Plyšelis pro užuolaidą rodė tamsą, sugrįžo šonus nugulėjusi Rumbi su išėdų lėkšte, parėjo nusiprakaitavę vyrai. Visi su savo asmeniniais įspūdžiais išsiskirstėme miegoti.

Atrodo, kad solo „atgal“ yra priešmirtinis

Vidurdienį delegacija buvo susodinta į autobusą – ugninis saulės kamuolys žadėjo reikalauti dar daugiau prakaito ir nuovargio iš alžyriečių trupės. Aš tuo tarpu buvau įsodinta į taksi: Alžyras atleido nuo paskutinės darbo dienos, nes mane nuo skrydžio į Lietuvą starto skyrė tik pusantros paros siena (iki Pekino – pusės paros dardėjimas).

Stoty atsidūriau 4 valandomis anksčiau, nei reikia. Į vidų žmonės neįleidžiami. Visi pūva, prakaituoja, snaudžia ant maišų, vaikai šlapinasi lauke, visi akies krašteliu stebi švieslentes, kada jose pasirodys laukiamo traukinio numeris (tada gali stoti į eilę, pereiti patikras ir skenerių vidurių girliandas). Pyliau ant savęs vandenį, niršau, alpau, miriau. Aplinkiniai KFC buvo sausakimši, visi siurbė į save kondicionierių vėsą, kišo galvas į tualetų kriaukles. Jei laukiančiųjų masėje randi laisvą lopinėlį ant žemės – sėdėk ir džiaukis. Bet koks pajudėjimas yra jėgų eikvojimas ir sėdimosios vietos praradimas.

Traukinio kupė pasiekiau ištinusia galva – vos pro duris pralindo. Kaip tyčia mano gulto kaimynė kosėjo ir visą naktį barškino termometrais, o apatiniuose gultuose miegantieji itin garsiai knarkė.

Pekino likučiai 2

Taigi, tigro granulių kalnelis po liežuviu ir šlapi rankšluosčiai po truputį viską grąžina į savo vietas. Širdis spurda iš jaudulio: paskutinės akimirkos čia, Pekine, Kinijoje. Spurda ir atlyžta, atleidžia saulei ir smogui, hieroglifams, grūstims ir myžalais prasmirdusiems hutongams, supranti, kad ilgesio drakonas, periodiškai pūtęs liepsnas į Lietuvos pusę, jau ilgisi šito kambario su niekada Natsumi skuduro nebučiavusiomis grindimis.

Atsiglėbesčiavimai, paskutiniai sulakstymai ten ir ten, atsisveikinimo kalbos, padėkos, apsikabinimai, dovanėlės, popieriai…

Jau naktis, lentynos tuštutėlės, spintos irgi. Lagaminai ir kuprinės sučiaupti – visi siaubingai sunkūs, jau keliantys nerimą dėl antsvorio ir mano kaip nešiko galimybių. Iš kaži kur išdygęs Vipinas pasisiūlo paryčiais, t. y. už keturių valandų, visą mantą padėti nugabenti iki taksi. Nemiegu, žiūriu į lubas, vaikštau po koridorius, kurių gal net nenoriu palikti?..

Tu nežadinsi Natsumi, kuri šnopuoja lengvu geišos knarkimu, nes jau atsibodo kartoti „zaitian“. Padėsi parašą naktinio bendrabučio sargo sąsiuvinyje ir mainais gausi kaspiną primenantį lapelį – jį įduosi išbudintam elektroninių vartų sargybiniui (jo mieguistuose žanduose įsirėžę kažkokie už pačius hieroglifus painesni reljefai). Paskui mes eisime, dardės lagamino ratukai, gatvės kampe kinas spardys pusnuogę moterį, ją norės apginti indas, iki taksi lydės ir arabas, kuriam labiau norėsis miego nei ką nors ginti, o tu, kažkokia pati save susapnavusi atseit antropologė-aktorė, ginsi save į kitą tvartelį, seną, užšaldytą kino juostą – L i e t u v ą.

Pabaiga