Praėjusių laikų metmenys
VYGANTAS VAREIKIS
Praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Čikagoje leidžiamo žurnalo „Metmenys“ redakcija surengė lietuvių emigrantų intelektualų apklausą, kokia, jų nuomone, buvo Nepriklausomoji Lietuva ir kaip ji galėtų būti vertinama žinant, kas įvyko žlugus valstybei. Kokie buvo būdingiausi Nepriklausomosios Lietuvos bruožai? Kuo galima didžiuotis ir kokio Nepriklausomosios Lietuvos gyvavimo aspekto jie labiausiai gėdytųsi? Ir, pagaliau, vienas redaktoriaus klausimas buvo iš fantastikos srities – kokiu atžvilgiu, subjektyvia respondentų nuomone, Lietuva buvo pralenkusi Ameriką?
Praėjus daugiau kaip dvidešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, būtų įdomu išgirsti, kaip į panašius klausimus atsakytų dabartiniai lietuvių intelektualai. Apima nuojauta, kad dauguma vargu ar gebėtų rasti šviesių spalvų modernios Lietuvos portretui. Ir ne todėl, kad tokių spalvų nebūtų, bet todėl, kad tokių intelektualų, kurie prieš 50 metų atsakinėjo į „Metmenų“ klausimus, nebėra. Arba beveik nebėra. Protinio darbo atstovai dažnai kūrybines jėgas eikvoja rašinėdami komentarus į menkaverčius leidinius ir virtualiai gyvendami feisbukuose ar tviteriuose. Gilesnis požiūris nyksta. Kaip viename interviu pasakė lenkų režisierius Krzysztofas Zanussi, „labai svarbu išlaikyti lygį: geriau nieko negu prasta. Ir toji taisyklė galioja viskam – virtuvei, meilei, menui, literatūrai. Dažnai stebinu žmones sakydamas, kad skaityti reikia kuo mažiau. Neskaitykite visko iš eilės, tik šedevrus. O visa kita – į šiukšlyną.“ Anų laikų „Metmenys“ nėra verti šiukšlyno. Norisi juos dar kartą perskaityti.
Jurgis Gimbutas, pasaulinio lygio inžinierius, statęs povandeninių laivų doką Portlande, Bangoro povandeninių laivų bazę ir projektavęs gražiausią Bostono tiltą, tada teigė, kad, „gyvenant Amerikoje, išryškėja vienas toks Nepriklausomosios Lietuvos bruožas: pagarba mokslui, menui, intelektualams. Toji pagarba buvo matoma Lietuvos miestuose ir kaime. Nors pinigų visiems reikėjo ne mažiau kaip Amerikoje, bet turtingas pirklys nebuvo idealas nei lietuviui moksleiviui, nei mokytojui, nei ūkininkui. Tuo tarpu profesorių, operos dainininką, orkestro dirigentą, gimnazijos direktorių gaubė visų sluoksnių pagarba.“ Kaip būdingiausią anos Lietuvos visuomeninį bruožą matematikas ir chemikas Karolis Drunga įvardino luominės diferenciacijos nykimą, savo žmogiškosios vertės pajautimą, menkavertiškumo komplekso nunykimą ir asmeninės vertės pajautimą.
Žemės ūkio reformas pasaulinio garso semiotikas Algirdas Julius Greimas įvardino kaip tai, kuo buvo galima didžiuotis, t. y. slinktį iš javų ūkio į gyvulininkystę, aukštą lietuvio ūkininko verslumą ir kvalifikaciją: „Lietuviškieji kaimo kadrai – pradžios mokyklų mokytojai, agronomai, pienininkai, kooperatininkai – štai kas, mano įsitikinimu, buvo tikrai vertinga Lietuvoje.“ Istorikė Vanda Sruogienė, ekonomistais Jeronimas Cicėnas ir kiti taip pat pažymėjo žemės reformos svarbą, kuri kai kurių Europos ekonomistų studijose buvo laikoma pavyzdine. 1939 metų rudenį lietuviškų ūkių organizacija nustebino lenkų pabėgėlius, apkvailintus propagandos apie panstewko litewskie ir Kauno Lietuvą kaip apie „ekonominę nesąmonę“. Pagal prof. Jurgio Krikščiūno skaičiavimus mitybos požiūriu (t. y. gaunamų kalorijų vienam gyventojui kiekiu) Lietuva buvo ketvirtoje vietoje Europoje.
„Dirvos“ redaktorius ir žurnalistas Vincas Rastenis išskyrė tų laikų Lietuvos teismus, kurie pasižymėjo aukštu teisės ir teisingumo pajautimu, sąžiningumu ir pareigingumu: „Labai šviesus Nepriklausomosios Lietuvos požymis buvo tas, kad visuomenėj jau buvo išnykusi net mintis, jog teismą būtų galima papirkti ar kaip kitaip paveikti teisenos įstatymų nenumatytu keliu.“ Galbūt pernelyg idealistinė reminiscencija apie prieškario teisėtvarką? Negatyvaus žiniasklaidos fono ir asmeninio patyrimo nuvargintas lietuvis šiandien tuo nelinkęs tikėti.
Kuo Lietuva, subjektyvia lietuvių intelektualų nuomone, galėjo būti pralenkusi Ameriką? Vaikų pagarba tėvams, mažesniu jaunimo nusikalstamumu, lito stabilumu, gyvu kultūrinės politikos pojūčiu, aukštu vidurinio švietimo lygiu ir mokymo programa. Karolis Drunga pažymėjo, kad „masiniu požiūriu ignorancijos laipsnis Lietuvoje buvo daug žemesnis negu Amerikoje ar net Vokietijoje. Lietuvos žmogus ir viešumos gyvenimas buvo atviras aplinkai, išeinančiai už valstybinių bei nacionalinių ribų, ir nevengė santykio su ja. Žingeidumas mokslo ir pažinimo atžvilgiu buvo labai didelis. Net ir mažamokslėje ūkininkijos dalyje, jos senojoje kartoje, tų siekių netrūko. Esu dažnai matęs, kaip mokslus einą ūkininkų vaikai atostogų metu turėjo tėvams ar seneliams patiesti pasaulio atlasą ir pasakoti apie įvairius kraštus, jų istorinį gyvenimą. Lietuvos žmogaus akiratis nesibaigė ties Lietuvos sienomis…“
Bet Algirdas Julius Greimas paradoksaliai pažymėjo, kad lietuviškoji buržuazija neturėjo vaizduotės. Pavyzdžiu jis paėmė Kauną, laikinąją sostinę, kuri „buvo pradėta statyti ne plačiose senamiestį supusių žalumynų erdvėse, o sporadiškai augo senojo slėnio smarvėje, tarp lūšnų ir griuvėsių. Kaunas buvo Rytų Europos miestas be veido: jokia tradicija nesiejo jo su praeitimi; nevaizdavo jis nei jaunos, sparčiai augančios ir turtėjančios tautos aspiracijų.“
Vanda Sruogienė paminėjo sparčius „ponėjimo“ procesus ir demokratinių principų nuvertėjimą, architektas Jonas Mulokas – „pataikūnų prisiplakėlių ir apskritai plokščiojo elemento prasimušimą į paviršių“, generolas Teodoras Daukantas išskyrė kai kurių svarbių pareigūnų korupciją. Nebuvo išnaikintas skurdas ir kumetynai – Lietuvai pritrūko laiko. Atėjo sovietinės sutemos. „Jeigu to meto vadovaujantieji politiniai sluoksniai būtų turėję aiškesnę, platesnę ir energingesnę socialinę koncepciją“, – tarsi atsiduso Karolis Drunga. Nors lyginimas su dabartimi visada būna kiek konjunktūriškas ir nėra gero skonio požiūris (Zanussi stengtųsi to išvengti), bet skamba šiuolaikiškai.
Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (X. 11)
