Pokalbis dėl darbo

DAINIUS VANAGAS

Žvitri mergiotė šoktelėjo nuo kėdės ir įsliuogė pro duris. Po jos – mano eilė. Po manęs – kitų. Laukdami kvailai šnekučiuojamės, nes prasitarti protingai neapdairu: konkurentai išgirs ir, galimas daiktas, pokalbio metu pasinaudos.

Įtampa muša į smilkinius: ryškiau matau, jautriau girdžiu, staigiau reaguoju. Viena po kitos byra drąsos mantros, tačiau perniek slenkantis laikas jas daužo į šipulius. Taip nepatogu, kad prisižadu: vos grįžęs namo, kaipmat mokysiuos laukti.

Stengiuosi nesidairyti. Šią akimirką esu toks šališkas, kad varžovai man pasirodytų ramūs, tvirti ir kur kas geriau pasiruošę nei aš. Batai. Kojos. Kėdžių kojos. Purvas. Mandagumą laiduojantis sakinys ir vėl batai.

Ta mergina… Jau ilgai. Greičiau. Paskui skani vakarienė. Filmas. Šventė. Teliko vienas reikalėlis, ir ji prasidės. Atlieku, ir baigta. Žinoma, kad galiu. Dar ne tiek galiu, ką gi reiškia kažkoks pokalbis. Ir net ne komisija, o viso labo vienas žmogus. Dialogas. Juokų darbas.

Taip maluosi nežinia kiek laiko; atrodo, mergina darbdaviui patiko – juodu ilgai šnekučiavosi, kartkartėmis pasigirsdavo juokas. Tiesą sakant, nemanau, kad kuris nors iš čia sėdinčių man prilygtų, tačiau jaudulio dėl to nesumažėja – juk pranašumą kiekvienąsyk reikia įrodyti iš naujo. Kas bus, jei šiandien nepavyks?

Nė nepastebėjau, kaip atsidūriau viduje. Merginos net kvapo nebuvo likę; prasti kvepalai. Prie stalo sėdėjo jokia metafora neišdarkomas vyras; kortelė sufleravo – „J. Rubliovas“. Pažongliravus pasisveikinimais, mostelėjo ranka, kad įsitaisyčiau patogiai.

– Nieko prieš, jei kreipsiuosi sakydamas „jūs“? – kilstelėjo antakius.

– Ne, – papurčiau galvą ir jau žiojausi žodžiui „bet“, tačiau sustingau: pabūgau pasirodysiąs kaip pataikūnas.

– Jūsų testo rezultatai, turiu pripažinti, mane maloniai nustebino – vos viena klaida, o ir ta, atrodo, per neapsižiūrėjimą. Pažymėti aukos sindromą prie malonumą devalvuojančių, o ne jį stimuliuojančių veiksnių – tai, dievaž, jau yra žioplumas. Manau, sutinkate.

– Be abejo. Dar nė namų nepriėjęs suvokiau klydęs ir tik jauduliu galiu pateisinti tokią kvailystę, – oriai paaiškinau ir sunėriau pirštus ant stalviršio.

– Menkniekis, pasitaiko, galų gale, jūs dar jaunas specialistas, ir tokios klaidos tik pabrėžia jūsų entuziazmą, kurį, beje, savo kompanijoje mes vertiname labiausiai. Juk kasdien jo lieka vis mažiau ir mažiau – didis pranašumas yra startuoti kuo aukščiau.

– Be abejo, – loštelėjau atgal ir, deja, per vėlai susigriebiau dusyk iš eilės sutikęs su teiginiu, negana to – tais pačiais žodžiais. Būk šiurkštesnis, oponuok, kitaip šnipštas.

– Jau esate dirbęs anksčiau, – vartydamas bylą pilkame aplanke (veikiausiai mano pateikti dokumentai) konstatavo vyriškis, – tačiau metėte. Nusivylėte darbo sąlygomis?

– Nepasakyčiau. Darbo grafikas patogus, mokėjo neblogai. Tačiau būta per didelės koncentracijos į politinių pamazgų pilstymą. Tai įdomu – nesupraskite manęs neteisingai, – tačiau jutau poreikį jas laistyti įvairiose srityse. Užsisėdėti vienoje vietoje, mano manymu, yra neapdairu, nors ir patogu.

Vyriškis linktelėjo ir vėl nudelbė akis į bylą.

– A! – staiga šūktelėjo ir iššiepė dantis. – Na, tai gal ir ne svarbiausias reikalas, bet visgi reikšminga detalė. Žinote, aš kalbėjausi su buvusiu jūsų darbdaviu. Jis prasitarė, kad tamsta per retai rūkote. Štai, – rodo pirštu į eilutę lapo viršuje, – jūsų CV parašyta, kad be vargo sutraukiate pusę pakelio per dieną. O mane informavo, kad ne daugiau kaip keturias penkias.

Buvau pasiruošęs gauti tokią pastabą, nors ir vyliausi, kad pasiseks išvengti.

– Na, taip, turėjau šiokią tokią problemėlę. Tačiau pastaruoju metu lankiau puikaus specialisto kursus ir dabar savo rūkymo įgūdžiais galėčiau nustebinti net ir labiau patyrusius vilkus.

– Hm, esate smalsus ir ambicingas, pone… pone Vaclovai, – minutėlę sudvejojo, – tačiau paaiškinkite, kodėl pasirinkote inteligento profesiją. Tėvų spaudimas, jaunystės kaprizas, o gal tiesiog manote turįs talentą?

– Na, kad man patinka, kai kas nors nepatinka, pastebėjau vidurinėje mokykloje. Kartais susimąstau: juk buvo sričių, į kurias krypti galėjau. Aš netgi bandžiau, tačiau entuziazmo nepažinau, domėdamasis viso labo vengiau laiko. Na, suprantate, kaip ir daugelis kitų, stengiausi kuo greičiau būti „koks nors“. Kas kita, jei nusižiūrėdavau taikinį, kuris man nepatikdavo ar net siutindavo: euforija, pritvinkdavau jėgų ir ryžto. Aukštesnėse klasėse nuo tokių pojūčių tapau priklausomas: nepakenčiau, kai mane lygindavo su bendraklasiais, bendraamžiais, net bendraminčiais. Niekindavau viską, ką jie darė, ir visuomet elgdavausi atvirkščiai. Kartais jie pamėgdavo išties šaunius dalykus, tada būdavo gaila. Na, o tėvai, pastebėję mano gabumus, užsibrėžė paversti mane inteligentu ir aš nemačiau jokių priežasčių priešintis jų valiai.

– A, sentimentai, – pasikrapštė galvą darbdavys. – Suprantu, ką turite omenyje, nors ir ne visai rišliai kalbate. Bet tai dera jūsų, na, žinoma, ir mano profesijai.

Ponas Rubliovas nutilo, nunarino galvą, gal ką prisiminė ir norėjo pasidžiaugti. Laukdamas kitų klausimų, apžvelgiau kabinetą: jokių detalių, jokių iliuzijų. Sienų spalvos neįmanoma atsiminti, knygos lentynose be nugarėlių, o už lango – kito pastato langas, užsiūtas žaliuzėmis. Gal visa dar nykiau, tik kad dar nykiau pasakoti nebemoku. Žodžiu, erdvė be kambario, sėdime mudu ir laukiame.

– Nieko manęs nenorite paklausti? – galiausiai išgirstu.

Papurtau galvą. Negerai, reikėjo žodžiu atsakyti.

– Ką gi, labai gerai. Nežinau, kaip jus, bet mane senamadžiai žmonės, korektiškumo dėlei užantyje „tebesinešiojantys“ vieną ar du klausimus, na, erzina, žinot, netgi labai erzina. Aš gi ne kvailas, matau, kad jiems neįdomu, o jie vis tiek klausia ir klausia. O ką aš? Irgi tik mažas sraigtelis: dirbu, kas liepta. Na, tai ir atsakau, o jie gi nekvaili, mato, kad man neįdomu, bet vis tiek klausosi, klausosi, mano, kad taip geresnį įspūdį padarys.

– Bet jie juk teisingai galvoja, – įsiterpiu prieštaraudamas tik dėl to, kad žinau – dabar puiki proga parodyti, jog turiu stuburą.

– Tai va už tai, kad jie teisingai galvoja ir kad net jaučiasi taip galvoją, mes jiems darbo ir neduodame.

Akimirką stabteli, nutaiso solidžią grimasą ir man topteli, kad dabar ištars mintį, kuria jau seniai gėrisi. Taip kinematografiška, kad mandagiai pasiūlau jam atsistoti ir sklęsti prie lango, minutę kitą pro jį žvelgti ir tuomet, tik tuomet lėtai ištarti. Ponas Rubliovas sutinka. Negrabiai nukrypuoja, atsisuka ir klausia:

– Ar gerai taip?

– Ne visai, – mosteliu delnu, – dar šiek tiek arčiau stiklo. Įsivaizduokite, operatorius pageidauja jūsų lūpas fiksuoti atspindyje.

Vyriškis palinksta ir man pasirodo, kad dabar kaip tik.

– Minutę patylėkime, galite kauptis, na, o tada jau rėžkite, – geranoriškai patariu, nors išties nesuprantu, kas dedasi, kur dingo mano baikštumas ir kodėl ponas Rubliovas dar neišvijo manęs lauk.

Tylime. Tikrai. Neįmanoma aprašyti kambario, jokio landšafto, jokios dirvos prisiminimui. Tokiose situacijose net ir galūnes kapoti ne gėda: mes esam, o kambario nėr. Įsmeigiu akis į skaitovą, o jis štai atsidūsta ir beria:

– Nes ne teisuolių, o novatorių mes ieškome. Ir kuo labiau šie klysta, tuo daugiau šurmulio. O štai šurmulį jau ir galima parduoti.

Žvilgteli klausiamai, ir aš jam visai nuoširdžiai paploju. Ponas Rubliovas patenkintas grįžta ir krenta į kėdę.

– Norite arbatos, kavos? Ar pageidaujate tęsti „sausai“?

Nebūk kuklus. Tik nebūk kuklus.

– Arbatos, prašyčiau.

Ponas Rubliovas tarsteli porą žodžių į mikrofoną, tuomet tarsi ko ieškodamas įsistebeilija į mane. Nenukreipk akių, nenukreipk akių.

– Ką gi, pakalbėkime apie darbą, – po skvarbaus rentgeno galiausiai prataria. – Tikiuosi, dirbti kolektyve jums nepatinka.

Linkteliu. Velnias, kalbėk gi.

– Ar žinote užtektinai siauros sklaidos meno kūrinių, kad, iškilus reikalui būti nesuprastam, suglumintumėte bet kurį vidutinio kalibro inteligentą?

– Manau, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galėčiau įkąsti net elitui, – ir vėl linkteliu. Nepataisoma.

– O sakykite, su sveikata kaip? Jokių psichinių sutrikimų? Nors tai, tiesą sakant, šalutinis dalykas, svarbiausia, kad nekamuotų įsitikinimas tuo, ką sakote, – ponas Rubliovas nusišypso. – Jums keista? Betgi tokių visuomet daug.

Imu ašaroti – taip stengiuosi neišleisti, tfu tfu tfu, būsimo viršininko iš akių. Trys bilstelėjimai į duris, vidun įsliuogia gėrimų padėklas, paskui jį moteris, į kurią žiūrėti niekada nenusibostų.

– Jūs jaunas, tiek to… – lėtai numykia darbdavys, sekretorei pasišalinus. Nepataikęs į puodelį, pažeria cukraus ant stalo. – Bet ir jums ne pro šalį žinoti: išsiduoti moteriai, kad esi sujaudintas jos grožio, yra nereikalingas savęs žeminimas.

Atsikirsk, būtinai atsikirsk, būk lygus – jam patiks.

– Užtat jei pasiseka, koks didis išaukštinimas grįžta vėliau.

Prašoviau. Kam taip nusisaldint… Ponas Rubliovas suneria pirštus priešais akis.

– Ką gi, – prataria ir leidžia galvą žemyn, rankomis braukdamas plaukus prie viršugalvio. – Jūs privalėsite nuolat šakotis ir kritikuoti. Masinės kultūros apraiškas, blizgučius, populiariuosius. Turėsite vaikščioti į renginius, kuriuose bus vos keli panašias pareigas einantys žmonės. Viešumoje privalėsite kurti nepritampančiojo įvaizdį. Jūsų nuomonė – kad ir kokios jūsų pažiūros – visuomet turės būti ekscentriška ir aštri, bekompromisė. Be abejo, būtų pravartu susirasti intelektualinių priešų, kuriems prikaišiotumėte trumparegiškumą. Taip pat mūsų įmonė pageidauja, kad žmonės – nesvarbu, dėl kokių priežasčių – laikytų jus įdomia ir gan malonia asmenybe, na, vertintų ir džiaugtųsi jūsų kompanija ir panašiai, tačiau kiekvienąsyk turėdamas progą pabrėžti, kad bendravimas jus erzina, privalėtumėte ja pasinaudoti – aišku, subtiliai. Be to, – pataisykite, jei klystu, – atrodo, kad kol kas turite per mažai kompleksų ir nuoskaudų, o tai, manau, sutiksite, yra didelė išsilavinimo spraga, kurią būtina užlopyti, jei tikrai taikotės į aukščiausias viršūnes. Tad kodėl manote, kad jūs geriau nei kas kitas galėtumėte susidoroti su šiomis atsakingomis ir sunkiomis inteligento pareigomis?

Štai ir išmušė valanda. Sukryžiavau kojas, pasidėjau rankas ant stalo ir palinkau į priekį. Kurk intymumo atmosferą, esą atsiskleidi, juk žinai, nepamiršai: pasitikėjimas – visuomet pirmasis lasas.

– Kalbėsiu su jumis be užuolankų, jei neprieštaraujate.

Lukteliu, kol pašnekovas linkteli. Valio, ir jis!

– Neparsiduodu kaip bestuburis plevėsa jokioms pažiūroms, jokioms nuomonėms. Nieko nepalaikau ir nė vienam neteikiu pirmenybės – esu rimtas, netgi, sakyčiau, idėjos žmogus. Puikiai suprantu jūsų darbo specifiką, lygiai taip pat ir aš kritikuoju ne tam, kad gyvenčiau, o gyvenu, kad kritikuočiau. Savaime suprantama, turiu būti labai darbštus ir skrupulingas, nes produktyvumas laiduoja už kritiką. To, kuris tingiai kiūto, niekas neklauso; kad galėtum kokybiškai plūstis ir drauge sulauktum dėmesio, būtinas stiprus veiklos užnugaris. Man nėra svarbu, kurioje srityje darbuotis, ką nuveikti ir ko siekti. Nė akimirkos nenuleisdamas rankų, aš įgyju neatimamą teisę būti nepatenkintas. Darbščiųjų niekas neteisia, niekas nedrįs pasakyti, antai „ponas Vaclovas tik burba ir burba, o nei imtis darbo, nei ką nors keisti nenori“. Kuo daugiau esu pastatęs, tuo daugiau man leidžiama sugriauti. Nuopelnai ir ordinai pateisina liejamą tulžį, jūs tylite, vadinasi, mąstote taip pat. Ir menka bėda, kad esu jaunas ir nepagaląstas – gavęs progą, aš mikliai tapčiau aštriu pjautuvu, nes tikiu tuo, ką mes darome: būti autsaideriu yra šventa misija. Kiekvienoje epochoje kasta, į kurią aš dabar pretenduoju, atliko tyrų vaidilučių darbą, kurstydama ugnį ir besimelsdama gražiausia iš giesmių „Mūsų laikas serga“. Daug laiko skyriau saviugdai, mokiausi, kaip be jaunatviško perspaudimo būti nusivylusiam ir nepatenkintam, o drauge – kaip turėti puikų humoro jausmą, nes žinojau: privalau būti populiariausias tarp nesuprastųjų. Nesitaikau į apačias, pone Rubliovai. Man rūpi tik viršūnė, nuo ambicijų aš net storėju. Laukdamas už durų mačiau savo konkurentus. Atleiskite, bet jie juokingi: vieni nori atrodyti solidūs, na, suprantate, įvaizdis, kiti vaizduojasi žiną, už ką kovoja, treti nieko nesugeba, dėl to viliasi bent po jūsų sparneliu sušilti. Neabejoju, kad kiekvienam iš jų rastumėte darbo. Bet kam imti vargetą, jei prieš jus sėdi gladiatorius.

O, vargeli, kaip persūdau, tučtuojau slopink arba apsijuoksi.

– Žinoma, aš hiperbolizuoju (šypsokis, šypsokis), bet tik dėl to, kad išryškinčiau savo poziciją.

Visą šį laiką ponas Rubliovas klausė gan atsainiai, linktelėjo gal tik sykį ar du; gaila: maniau, kad mano įtaiga didesnė.

– Esate talentingas, gerbiamas Vaclovai, – galiausiai kreipėsi į mane, o aš vėl santūriai pasiūliau poetišką eiseną prie lango. – Meluočiau sakydamas, kad nepadarėte man įspūdžio. Tačiau man šis tas kelia nerimą, būtent, – nutyla ir įsižiūri į savo atvaizdą lange: – jūs karštakošis ir kol kas nejaučiate saiko. Bijau, kad turėčiau su jumis bėdų. Žinoma, turime bėdų su kiekvienu pas mus dirbančiu inteligentu – jei nebeturėtume, kaipmat atleistume. Tačiau jūs, atrodo, esate pavojingas netgi sau. Akivaizdu, kad linkstate persūdyti net ir ten, kur jau kiti buvo gerokai persistengę. Sieksite būti visose įmanomose opozicijose, o jūsų kompetencija – jei teisingai supratau – kol kas labai ribota. Bandysite pulti, o patį sudraskys nė mirktelti nespėjus. Ir kas tada? Turėsiu traukti jus iš liūno. Tik kam man šis vargas? – jis mąsliai atsisuka į mane, o aš jam parodau į viršų iškeltą nykštį. – Mano jaunystė, – tęsia žemesniu balsu, – jau sudilo, turiu apsčiai brandos, kad mėgaučiausi tylaus niekintojo vaidmeniu. O jūs… Ne, jums reikia, jūs geidžiate draskytis. Žinoma, galima jus užsiauginti, neabejoju, kad bet kurias laiko investicijas atpirktumėte su kaupu. Na, o kol kas jūs viso labo idealistas, manantis, kad blogiausios žinios yra pačios jaukiausios. Nežinau, – jis numojo ranka ir klestelėjo į kėdę. Norėjau mestelti replikėlę, bet nespėjau. – Tai gerai, bet man, tiesą sakant, mažai beįdomu: eisite mano taku, kartosite mano klaidas. Ir pergales kartosite, o tai dar baisiau.

Patalpoje nustojus skambėti žodžiams, oras prisipildė gyvybės: sustiprėjo automobilių gausmas, musės, kaktomis daužydamos langus, vis labiau kvaišo, kondicionierius malė dieną į miltus.

– Kol kas šios plonybės man rūpi mažiausiai, – pratariau atsainiai, žaisdamas paskutiniąja – herojaus – korta. – Man tiesiog reikia darbo, ir jei galite jį pasiūlyti, tuomet…

– Gerai, tuomet taip ir tariamės, – perkirto mano žodžius ponas Rubliovas. – Aš jūsų dar nenurašau, bet norėčiau pamatyti ir likusius kandidatus. Apie savo sprendimą jus informuosiu telefonu, na, arba neinformuosiu – tokiu atveju suprasite pats, – ir jis pakilo tiesdamas ranką.

Tuoj pat pašokau ir aš, padėkojau, šį tą myktelėjau ir atsisveikinęs pasukau durų link, bet mane pasivijo paskutinio klausimo strėlė:

– Jei visgi apsispręsčiau jus priimti, norėčiau, kad paaiškintumėte man vieną gandą.

Atsisukau. Ponas Rubliovas vėl sklaidė bylą.

– Ar tiesa, kad praėjusią vasarą lankėtės Palangoje, be to, žmonės kalba, kad matė jus besišypsantį ir patenkintą? Man pasidarė įdomu ir aš žvilgtelėjau internete: pasisakymų, kuriuose niekintumėte masines traukos erdves, radau vos vieną kitą. Bet jūs nepanašus į kuklų žmogų, tad aš nesuprantu.

Prakaitas smulkiomis žaizdomis nusagstė kūną.

– Tai, be abejo, buvo pagiežos šypsena, – pasiteisinau. – O masinės erdvės – tiesiog per mažas kąsnelis. Jums puikiai žinoma, kad šioje srityje specializuojasi nemaža dalis kitų inteligentų, beje, jūsų konkurentų. Tad ši rinkos dalis jau užimta, o aš nenoriu tapti nei šabloniškas, nei nuobodus.

– Tebūnie taip, – darbdavys įsidėjo bylą į stalčių. – Viliuosi, kad nebandote manęs apkvailinti, priešingu atveju įsigysite itin nepatogų priešą, pone Vaclovai.

– Neįsigysiu, – kuo ramiau atsakiau ir linktelėjau. – Gražios dienos.

Užvėręs duris giliai atsikvėpiau; per plauką, pagalvojau.