Patikrinimas

SAULIUS VASILIAUSKAS

Jaučiausi šlykščiai. Negalėjau susivokti, kaip žmogus, blokuodamas ir ignoruodamas kito buvimą, vieną akimirką gali visiškai pasikeisti. Negana to, kad nesugebėjau suprasti savo veiksmų – neieškojau jiems jokio pa(si)teisinimo galimybės. Rodėsi, kad viskas, kas lieka už nugaros, yra neginčijama tiesa, o apie ją mąstyti tėra laiko švaistymas. Prieš akimirką dar tikėjau tokiomis sąvokomis kaip moralė, meilė, atsakomybė – maniau, kad jų prasmė yra besąlygiška, neginčijama. Dabar gi atmečiau savo įsitikinimus dėl įkyraus netikrumo. Staiga veidrodyje sušmėžavo kažkas. Toks niekalas. Ir tik balsas išdavė jį esant žmogų.

– Ar jau eisi?

– Taip, bet prieš išeidama norėjau…

– Svarbu?

– Man – taip.

– Klausk.

– Sakyk, – paėmusi mano delną ji nutaikė aštrų žvilgsnį tolyn į akių obuolių gylį, – kas aš tau?

Klausimas suglumino. Tylėjau. Ji luktelėjo minutę, tada lėtai paleido ranką ir dingo. Atrodė, kad kambary išnyko daiktai ir knygos, kuriose slypi atsakymas, kurių niekada nemokėjau skaityti. Dar tik mokiausi.

Praslinkus kelioms tuščioms ir skausmingoms valandoms, nusprendžiau atsisakyti savęs. Tai buvo vienas lengvesnių sprendimų, juolab dėl to, kad niekada nebuvau įsitikinęs, kokia mano esybė, kuo ji autentiška, o kur tik iš aplinkos sugertos spartaus vartojimo šiukšlės. Palikęs dar neatvėsusį kambarį išdūmiau susidurti su kitais, išėjusiais pasivaikščioti. Neturėjau aiškaus tikslo, nežinojau, kur link judu, nenumaniau, kas šio keistuolio laukia. Juolab einančio be savęs, kad ir kaip tai keistai ar neįtikinamai skambėtų. Rudenį įvyksta kur kas didesnių keistumų, o šis dviprasmiškas išėjimas iš esmės nėra nei kuo keistas, nei ypatingas. Mat – visi išeiname, tik kryptys skirtingos – Žemės apvalumas byloja, kad viename ar kitame taške privalėsime susitikti. Sutikti išėjusį.

Stipriai trenkiau per veidą. Suskaudo. Mane apstojo keletas praeivių ir didžiai išsišiepė. Jie buvo pritrenkti išvydę personą, viešai demonstruojančią skausmą. Jie ėmė kikenti, tie žmonės. Vis garsiau. Viena mergina netgi apsiašarojo. Ji teigė matanti klouną, kuris kenčia. Keisčiausia, aišku, kad ji apskritai matė. Tokios geriau nematytų. Jų vaizdas iškreiptas, jos tik juokiasi ir verkia, tikėdamosi visavertiškos ateities. Naivuolės. Jei dar būčiau savimi, veikiausiai patarčiau surasti tvirtą ir aiškią poziciją, užuot švaisčius laiką tokiems niekams. Juokas ir ašaros nieko nestebina. Dabar šie jausmai bereikšmiai. Tai net absurdiškiau nei trenkti sau per veidą. Trenkęs bent jau pajauti, kad esi daugiau ar mažiau tikras.

Praėjau pro keletą didesnių parkų. Anksčiau žavėdavausi jaukius vakarus puošiančiomis porelėmis ir pavienėmis vyresnio amžiaus moterimis, vedamomis prabangių šunyčių. Jų santykiai su savo augintiniais tada simbolizavo pilnutinę atsidavimo harmoniją. Dabar, kai atsisakiau visų savo pastebėjimų ir likau nuogas priešais nykų laikinumą, į viską žvelgiau šviežiai, kitaip nei prisidengdamas darbais, veikla, atsakomybėmis. Neįsipareigojęs net sau pačiam, ėmiau pastebėti esminius parkažmogių bendravimo trūkumus. Porelių jaukumą staigiai pakeitė absurdiški vaikino ir merginos komunikavimo būdai. Po velniais, ar jie iš viso moka kalbėti žodžiais, ne išmoktomis sentencijomis, ne banaliais epais, dramomis, idilėmis ar butaforijomis. Jie net nenumano, kaip praėjus visoms saldžiai miglotoms dienoms norėsis trankyti sau į veidą, kaip ateis diena, kai trūks plyš reiks atsisakyti savęs ir pradėti iš naujo. Deja, nebeleis amžius, patirtis, gilūs praeities amtelėjimai. Štai dabar aš galiu juoktis ar verkti, bet, kaip jau minėjau, tai beveik nieko nereiškia, tad, dar kartą trenkęs tiesiai į raustelėjusį žandą, žengiu toliau. Toliau nuo padarytų klaidų. Stengiuosi judėti panašiai, kaip tai daro kilni dama su prancūzų kilmės pudeliu – ji nežiūri atgal.

Priėjau seną, apleistą, skurdžią bažnyčią. Nusprendžiau čia sustoti, mat nepajėgiau išvengti nuovargio – tai ne žmogiška savybė, o veikiau kūno menkumo ženklas. Kaip tik toks menkas ir jaučiausi, žiūrėdamas į apgriuvusį bokštą, didžiulę, samanomis apaugusią varpinę. Ėmiau belsti sau į smilkinį kartodamas padrikų žodžių virtinę: veidrodis, egoizmas, skambesys, amžiais, jie NEKALTI, žãlumos, reinkarnacija, pudeliai, prasmė… Kiekvienas žodis atsimušdavo į artikuliacijos aparatą ir palietęs varpo gyslą baugiai grįždavo atgal. Nebijojau, tik, atsisėdęs ant kažkieno kapavietės (tapatybė nusitrynusi), ėmiau nervingai muistytis. Toks mažas dar niekada nebuvau šalia tokio didelio ir švento paminklo.

Pailsėjęs ir akimis nufotografavęs įstabų vienišos bažnyčios grožį, pasijutau kupinas lengvumo. Gal šios valandos pakako, kad susitaikyčiau su savo apsisprendimu, suprasčiau esąs toks silpnas, kad liūdėti nėra prasmės. Nutariau palikti miestą. Palikti kambarį, įrodantį žmogaus, išdavusio save, buvimą. Sugrįžęs ten imčiau abejoti realiais faktais ir galų gale visai išprotėčiau, patirdamas kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių susvetimėjimą. Logiką nugalėtų vaizduotė, nors tai irgi nieko naujo. Taip dažnai nutinka mums, ieškantiems. Mums, (ne)randantiems.

Iškračiau kišenes: puspilnė piniginė (su dokumentais, kuriuos netrukus išmesiu), šukos, degtukai, dukart naudota vienkartinė nosinaitė, kadaise (dar vakar?) mylėtos moters nuotrauka, keletas saulėgrąžų ir tuščias kramtomosios gumos pakelis. Paskaičiavau, kad su visu šiuo turtu man išeitų nusipirkti bilietą į kokią nors netolimą sąlygiškai ramesnę šalį. Nukėblinau iki geležinkelio stoties, variantų ne per daug, tad atsitiktinai pasirinkau Vokietiją, nors ir nežinojau, ko man ten reikia. Atsidūriau keisto emigranto vietoje – išvykau ne darbo ieškoti, ne turto kaupti, o buvusio savęs išsižadėti, kad nors truputį toliau, kad nors truputį atitrūkčiau nuo vidinių asmenybės skilimo pančių. Maniau, pabėgimas esti vienintelė išeitis.

Traukinys riedėjo kiek greičiau, nei spėjau susivokti išvykęs. Keletą kartų nutrūko vaizdas, atsijungiau, susapnavau keletą siurrealistinių peizažų ir, pagaliau paniręs į keliautojo tikrovę, išlipau kaži kokiam miestuke. Iš pradžių net pamaniau, kad visai ne čia (nors nežinojau, kur tas „čia“), kad suklydau ir pasiklydau. Bet dar kartą trenkęs sau pastebėjau, kad žmonės nekreipia dėmesio, niekas nesijuokia. Supratau pataikęs į tinkamą vietą. Pradėti.

Buvo nelengva. Pirmoje kelyje pasitaikiusioje parduotuvėje įsigijau palapinę ir patraukiau į nuošalų mišką. Įsikūriau, aplaužiau medžių šakas ir įžiebiau laužą. Apkabino ramuma. Aš toli nuo žmonių, nuo klaidų, nuo kaltės, aš nežiūriu atgal, aš žiūriu, kaip dega, kaip žiba, kaip spragsi, mm…

Užvakar pasidaviau jai. Skaudžiausia, kad metų metus to vengiau. Bailiai slėpiausi, dangsčiausi įvairiomis priežastimis, galiausiai, pavargęs nuo blaškymosi, – suklupau. Mane užvaldė potraukis, apėmė silpnumas ir kvailas noras tokiu būdu įrodyti mums abiem, koks menkas kūnas anapusybės akivaizdoj.

Meditavau kartu su ja. Kentėjau kartu su ja. Mažas, tarsi kūdikis, ėmiau kartu su ja juoktis ir verkti.

2011 m. rugsėjo 30 d. netoli Dresdeno sudegė žmogus. Asmenybė nenustatyta. Prie laužavietės buvusioje palapinėje rastas teksto fragmentas. Užrašyta aiškiai: veidrodis, egoizmas, skambesys, amžiais, jie NEKALTI, žãlumos, reinkarnacija, pudeliai, prasmė. Ką nors žinančius apie tai kviečiame atvykti į patikrinimą.