Kelionė į anapusinį pasaulį

ANDRZEJ SZCZEKLIK

Ar mirtis viską užbaigia? Kartą ir visiems laikams? Išnyksime lyg dūmai, be pėdsakų. Išsisklaidysime ore. Tęsinio niekados nebus.

Su ta mintimi nesitaikstė senovės egiptiečiai. Niekas neskyrė tiek dėmesio mirčiai kaip jie. Gal todėl, kad gyveno trumpai. Keliolikos metų tapdavo tėvais, mirdavo vos trisdešimt penkerių sulaukę. Matydavo cikliškus gamtos atgimimus po gyvybę nešančių kasmetinių Nilo potvynių. Ir įgydavo nenuginčijamų įrodymų, kad ir jų gyvybė po mirties gebės atgimti. Mirtis, anot jų, buvo riba, bet ją buvo galima peržengti. Ir nukeliauti į kitą pasaulį. Reikėjo tik žinoti būdus, magiškus būdus.

Kūnas būdavo rengiamas tai jo laukiančiai kelionei. Vidaus organus pašalindavo, palikdavo vien širdį. Balzamavimas ne tik įtvirtindavo kūno apvalkalo status quo, bet ir išvalydamas parengdavo jį naujam gyvenimui. Jis turėjo iškilti iš mumijos kokono. Bet tuo tarpu, dieną, iš mumijos išplasnodavo ba – žmogaus esencija, gyvybės jėga, atitinkanti mūsiškį sielos supratimą. Dažnai matome ją atvaizduose ir piešiniuose. Ji įgaudavo paukščio su žmogaus galva pavidalą. Bet kasnakt privalėdavo grįžti į kapą ir susijungti su mumija, kaip saulės dievas Ra, kuris saulėlydžiu palieka dangaus skliautą ir atgimsta susijungęs su tamsos dievu – Ozyriu. Tas paslaptingas susijungimo po kiekvienos nakties priedanga ciklas teikė dievams amžinąjį gyvenimą ir palaikydavo egzistenciją žemėje. Buvo senų senovės simbolis, aptinkamas Indijoje, Mesopotamijoje ir Graikijoje, kur dažniausiai pasirinkdavo dviejų gyvačių pavidalą. Ir kai Dzeusas grįždavo atsiminimais į senesnius negu jo tėvo Krono laikus, brisdavo į praeities gelmes, galop sustodavo ties tašku, „kuris buvo to kelio paskutinis taškas, nes buvo jo pirmas taškas“¹. Tuomet matydavo susijungusią karališkąją porą, kuri tebebuvo nekintanti: nesenstantis Laikas ir Anankė. Iš jų susijungimo gimė pasaulis.

Mirusio egiptiečio laukiantį kelią žymėjo pavojų kupinos kliūtys. Kad jas įveiktų, turėjo žinoti magiškus užkeikimus. Jų atsiranda jau pačioje egiptiečių civilizacijos pradžioje, Trečiosios dinastijos (apie 2600 m. pr. Kr.) laikais. Jie dengia kapų sienas piramidėse, kad po kelių šimtų metų atsidurtų ant mumijų karstų. Niekas neperteikia miego ir magijos atmosferos geriau negu faktas, kad hieroglifuose ant karstų pavaizduotų gyvačių kūnai buvo sąmoningai sužaloti. Dėl visa pikta, kad joms nekiltų mintis nubusti ir pakenkti mirusiajam. Pagaliau apie 1700 m. pr. Kr. magiški užrašai patenka ant papirusų, kurie sudedami ant mirusiojo kūno.

Spalvotuose papiruso ritiniuose, siekiančiuose nuo vieno iki keturiasdešimties metrų ilgio, su stebinančiomis iliustracijomis, tose „mirusiųjų knygose“, nebuvo, kaip anksčiau ilgai manyta, gyvybę grąžinančio teksto. Taip pat jie nebuvo anapusinio pasaulio kelio žemėlapis. Juose būta užkeikimų ir slaptažodžių, apsaugančių mirusįjį nuo pavojų. Jie teikė jam galios pereiti per grėsmių pasaulį. Parūpindavo himnų ir maldų dievams, plėšrūnus užburiančių užkeikimų, formulių, suteikiančių oro, maisto ir vandens, sakinių, turėjusių liudyti nekaltumą Ozyrio teisme. Bet virš visa ko vyravo vardai. Pavadinimai ir vardai – daiktų, gyvūnų, pabaisų ir dievų. Vardas buvo esencija. Ištartas, jis virsdavo realia jėga, suteikdavo galios. Vartai, kai juos tinkamai pavadindavo, atsiverdavo patys, o baisūs sargybiniai, kai juos pašaukdavo vardu, pasitraukdavo iš kelio. Gyvatė nušliauždavo išgirdusi savo vardą, o valtis buvo pasirengusi priimti keliautoją patyrusi, kad ją atpažino. Tai buvo gryna magija – žodžio visagalybe besiremianti sistema. O žodžiai, kad pradėtų veikti, turėjo būti ištarti, todėl esminės apeigos buvo mirusiojo „lūpų atvėrimas“. Tai atlikdavo žynys, su užkeikimais ir aukojimais praverdamas prieš jį stovinčios mumijos lūpas įrankiu su geležies, išgautos iš meteoritų, ašmenimis. Tas ritualas galėjęs būti archajiškos kilmės ir siekti Pirmosios karalystės laikus, kai panašiu būdu būdavo praveriamos burnos naujagimiams, kad būtų pašalintos gleivės ir jie galėtų įkvėpti oro. Ir taip „lūpų atvėrimas“ atidarydavo mirusiajam kelią gimti iš naujo.

Berdamas magiškus užkeikimus, aplenkdamas tykančius pavojus, mūsų keliautojas pagaliau atsiduria akis į akį prieš Ozyrį. Teismo scenos, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka širdžiai, yra daugelio „mirusiųjų knygos“ iliustracijų tema. Jos dvelkia paslaptimi ir neišvengiamumo ramybe. Dievas laukia atvykėlio kolonų salėje. Tiesus, iš sosto stebi aukštas svarstykles, šalia kurių, ruošdamas finalą, jau pluša Anubis šakalo galva. Nuo svarstyklių viršaus pasirengimus stebi paviano išvaizdos Totas. Tačiau širdis žino mirusiojo paslaptis ir paskutinę akimirką gali atskleisti žemiškus prasižengimus, ištarti juos garsiai. Atvykėlis yra pasirengęs tokiai aplinkybei. Jis nešiojasi ant krūtinės skarabėją su užkeikimu, pajėgiančiu nutildyti širdį. Ir šitaip paskutinio pavojaus nelieka. Anubis imasi darbo. Ant vienos svarstyklių lėkštės jis deda mirusiojo širdį. Ant kitos – stručio plunksną, paimtą iš Maat, saulės dievo Ra dukters, kuri visada ją nešiojasi ant galvos, nes plunksna yra jos vardo hieroglifo ženklas. Tai Maat įasmenina dieviškąjį tvarkos ir teisingumo pradą, kuris niekada nebuvo surašytas dešimties įsakymų forma. Ant svarstyklių lėkščių egiptiečio širdis turi būti lengvesnė už paukščio plunksną. Priešingu atveju ji akimoju dingsta nasruose jos jau laukiančios pabaisos krokodilo galva, liūto liemeniu ir hipopotamo pasturgaliu. Tuomet egiptiečio gyvenimas gėdingai baigiasi visiems laikams. Tad sprendimas yra žaibiškas. Jis pristatomas Ozyriui. Totas – raštininkų globėjas, hieroglifų išradėjas – jau žmogaus pavidalu, su ibio galva, teptuku ir palete rankoje, užrašo nuosprendį.

Tyraširdžių laukdavo įvairūs keliai. Vieni patekdavo į saulės dievo Ra valtį ir su juo keliaudavo dangaus skliautu, kas naktį atgimdami jauni. Kiti atsidurdavo krašte, panašiame į jų gimtines – žalius, derlingus slėnius ir Nilo deltas. Tai čia, Švendrių laukuose, nes taip vadinosi tas rojus, jie dirbo žemę, rinko derlius, visada gausius, irstėsi valtimis upėje ir susitikinėjo su dievais. Jų darbas buvo nesunkus, kaip ankstesniame gyvenime, nes kiekvienas turėjo padėjėjų. Ant medinių figūrėlių, shabti, dedamų į mirusiojo karstą, būdavo užrašomi juos „aktyvinantys kodai“ – užkeikimai, kurie juos atgaivindavo ir darydavo pasirengusius darbui. Pakakdavo ištarti užkeikimą… net ir rojuje.

Pomirtinis teismas vainikuodavo egiptiečio kelionę. Taip pat – per orfikų mokymus – padarė įtakos graikų tikėjimams. Bet dar anksčiau požemių pasaulių vaizdus pateikė Homeras ir tie vaizdai tūkstantmečius keliavo literatūroje. Pirmiausia parodė Odisėją, kurį Kirkė pasiuntė į mirusiųjų kraštą pasiklausti žynio Teiresijo, kas jo laukia. Odisėjas ten taip pat kalbėjosi su savo motina, Agamemnonu, Achilu ir Herakliu. Jų pasaulis buvo neaprėpiama lyguma, šalta ir negyva, po kurią blaškėsi viesulai ir klaidžiojo vėlės – blyškios, abejingos, lyg senelių namų gyventojai. Jos išnyra priešais Odisėją iš prarajos, telkiasi gausiais šmėkliškais būriais. Primena jam rudens vėjo genamų lapų spiečių. Panašias vėlių minias kitame pasaulyje sutinka Enėjas. Jos grūdasi ant upės kranto, kur priverstos laukti šimtą metų, kol su Charonu galės persikelti į kitą krantą. Šį siaubą keliantį aprašymą baigia vienos garsiausių Vergilijaus Tendebantque manus ripae ulterioris amore posmai.

Plūdo kaip vandenys žmonės ir minios veržės prie kranto,

Moterys, vyrai jauni ir žemės gyvenimą baigę

Didvyriai drąsūs, vaikai mažamečiai, nekaltos mergaitės

Ir prieš tėvų akis pašarvoti ant laužo jaunuoliai.

Lapų aibė tokia, šalnų pakąsta rudeninių,

Krinta nuo medžių miške ir tiek prie marių giliųjų

Priskrenda paukščių krante, kai šalčių artėjantis metas

Verčia juos lėkt į dausas ir krašto saulėto ieškoti.

Žmonės stovėjo ir prašė, kad pirmus keltų per upę,

Tiesė maldingai rankas anapus į kraštą pasilgtą.²

Tad Vergilijus pasiėmė iš Homero metaforą apie rudens lapus, o šį paveikslą po penkiolikos amžių vėl atnaujino Dante. Kai Vergilijaus vedamas „Dieviškosios komedijos“ Dante peržengia – kaip iki jo Odisėjas ir Enėjas – Pragaro vartus, išvysta ant Acheronto kranto mirusiųjų minias:

Kaip krinta rudeninė lapija

Ir šakos papilkėjusios vaitoja,

Kad medis atsisveikina su ja.³

Tą vyraujantį mirusiųjų vėlių palyginimą su vėjo ant žemės bloškiamais rudens lapais įvairiais variantais pakartos Johnas Miltonas, Percy B. Shelley, Paulis Verlaine’as ir Gerardas Manley Hopkinsas⁴. Homero įkvėpimas galėjo plaukti iš toli. Nes buvo įžvelgta jo anapusinio pasaulio panašumų į babiloniečių ir biblinius mirusiųjų kraštus. Epo apie Gilgamešą pabaigos scenoje prieš poemos herojų lyg vėjo dvelksmas atsiranda jo miręs bičiulis Enkidas. Toji scena primena susitikimą paskutiniuose „Iliados“ puslapiuose – Achilo su mūšyje kritusiu jo geriausiu bičiuliu Patroklu.

Homero poemose už sunkius prasižengimus buvo griežtai baudžiama. Tad Odisėjas mato, kaip Sisifas nesėkmingai ritina akmenį į kalną, Tantalas kenčia amžiną alkį ir troškulį, o Titiją drasko pesliai. Kažkur už milžiniškų vartų, besiremiančių ant deimantinių kolonų, pro kuriuos tenka įeiti, kad jau niekados nebegrįžtų, – bedugnėje juodoje salėje ant aukso sosto šalia Persefonės sėdi Hadas su dantyta karūna ir skeptru rankoje. Tai po jo pilimi slypi grėsmingas Tartaras, nuosprendžių nusikaltėliams vykdymo vieta, kurią saugo erinijos – trys baisios seserys, sąžinės graužimo personifikacijos. Bet pomirtiniai teismai plačiai išplinta tiktai orfikų dėka. Bausmė, tuomet skiriama nusikaltėliams, nustoja buvusi amžina. Po skaistyklos laikotarpio vėlė grįžta į žemę ir įeina į naują kūną, kad atkentėtų už ankstesnio gyvenimo kaltes. Orfikų mokymai teikė paguodos ir geresnio likimo vilčių. O graikų Olimpą tuo metu ėmė užpildyti nauji dievai iš tolimųjų kraštų. Ypač Egiptas, amžinas stebuklų kraštas, stebino ir viliojo graikus, kurie tikėjo, kad šventyklose prie Nilo slypi paslaptinga išmintis. Ir iš ten pas juos atėjo Izidė, jau anksčiau atsiradusi graikiškose Mažosios Azijos pakrantėse ir nuo III a. pr. Kr. sutelkusi didžiules išpažinėjų minias. Jai atvykus į mirusiųjų karstus pradėta dėti lenteles su užrašais. Nors tai nebuvo dailios kaligrafijos spalvoti papiruso ritiniai – „mirusiųjų knygos“, jose buvo patarimų, kaip elgtis anapusiniame pasaulyje ir kokius ištarti žodžius, kad mirusysis būtų išganytas.

Tie, kuriems tai teko, dar Homero poemose, patekdavo į Palaimintųjų salas. Ten puotaudavo rinktinėje draugijoje Eliziejaus laukuose – šilų apsuptose žaliose pievose. Mitinis stebuklingo persikėlimo į gražią, tolimą salą vaizdinys gali būti kilęs net iš šumerų pasakojimo apie tvaną. Gali būti, kad Eliziejaus pavadinimas kilęs iš egiptiečių žodžio iaru arba ialu, reiškiančio švendrę, graikiško tarimo⁵. Tad gal Eliziejaus laukai yra egiptiečių anapusinio pasaulio, Švendrių laukų aidas? O kiti mano, kad paslaptingas pavadinimas išsirutuliojo iš graikų žodžio enelysion arba enelysios, reiškiančio perkūno nutrenktą, tai yra „ir žuvusį, ir išrinktą“ žmogų⁶.

Kaip yra „ten“, anapusiniame pasaulyje, mums kalba poetai, vaizduoja dailininkai, moko religijos. Bet pirmą kartą galime išgirsti apie tai iš prikeltų iš numirusiųjų. Iš žmonių, kurie buvo mirę ir grįžo į gyvenimą. Gyvenimo sugrąžinimas ne taip seniai buvo išimtinis atsitikimas. Patyriau tai būdamas jaunas gydytojas. Tai buvo užsienyje: kai asistavau per pilvo operaciją, sustojo operuojamo ligonio širdis. Operuojantis chirurgas negaišo nė akimirkos. Šaltas protas, sprendimas per sekundę, šuolis į tamsą. Puikus chirurgas peršoko iš pilvo ertmės į krūtinės ląstą, vienu pjūviu atvėrė ją, išlukšteno širdį iš širdplėvės maišo ir ėmė ją ritmingai maigyti savo letenose. Pumpavo kraują. Ir širdis atgijo. Paskui, kitomis dienomis, kilo begalė komplikacijų, bet ligonis išėjo – kaip paprastai sakoma – savo kojomis. Na, bet reikėjo turėti ypatingą laimę – atsidurti ant operacinio stalo tokiose rankose, kai sustoja širdis.

Po kelerių metų suprasta, kad norint masažuoti nebūtina širdį paimti į rankas. Galima tai padaryti neatvėrus krūtinės ląstos sienelės. Pakanka to, kad po gelbėjamo žmogaus nugara būtų kietas pagrindas, prie kurio širdį tarytum prispaudžiame iš viršaus spaudydami spyruokliuojantį krūtinkaulį. Užtikrinsime kvėpavimą – burna į burną – ir visa reanimacija. Pradėta sakyti, jog esama per gerų širdžių, kad joms būtų leista numirti (the hearts too good to die), atsirado defibriliatorių, respiratorių ir… reanimacijos pagrindų imta mokyti mokyklose.

Kai staiga mirę grįžta pas mus, galvojame: kur jie buvo? Ką matė? Kaip atrodė jų „gyvenimas po gyvenimo“? Kai jų klausomasi, – o klausiausi kelių šimtų tokių sugrįžusių, – jie nepasako nieko įdomaus. Nors pasitaiko išimčių. Tokių, kurie tyli, kurie nenori apie tai kalbėti. Jeigu apskritai atsivėrė kokia paslaptis, tai gal jiems.

Kai staigios mirties atveju reanimuoti pradedama pavėluotai, tuomet, nors širdis vėl pradeda plakti ir plaučiai kvėpuoja, sąmonė negrįžta. Artimieji ir gydytojas laukia su viltimi, skaičiuoja dienas, paskui savaites, bet ligonis nebunda iš komos. Ir taip pavėluota reanimacija perkelia gelbėjamą žmogų į kitą egzistavimo būseną, nežinomą žmogui per visą jo istoriją. Tai yra vita vegetativa. Ar tie ligoniai iš tikrųjų gyvena augalų gyvenimą? Nes lieka įleidę šaknis vienoje vietoje ir nereaguoja? Sumurma, kartais sujudina ranką, atmerkia akis, bet jų žvilgsnis lieka tuščias. Kur jie yra? Ar jų siela atsiskyrė nuo kūno, kaip toji egiptiečių figūrėlė su paukščio galva, tiek kartų atsirandanti „mirusiųjų knygų“ papirusuose? Ar ilgai kalinta galų gale išsilaisvino ir skraido kažkur šalia, kaip psyche ant graikų amforų? Šie klausimai kaitina vaizduotę ir kai kurie atsakymus į juos mato kaip galimybę išnarplioti kūno ir sielos dualizmą. Bet esama svarbesnio klausimo, įrašyto į hic et nunc, klausimo, kurio išvengti nepavyks. Klausimo apie galą. Kaip ilgai privalu palaikyti tą kitokio egzistavimo būseną? Kas tai nusprendžia? Yra šalių, kur tai sprendžia teisė. Mūsų kraštas prie tokių nepriklauso. Todėl dažniausiai tai nulemia nebylus gydytojų sprendimas.

Taigi dabartinė medicina atideda išėjimą, bando sugrąžinti ligonį iš kelionės į anapusinį pasaulį. Suteikia jam ilgus „gyvenimo-negyvenimo“ periodus, kai sąmonė apmiršta, o kūnas ritasi nuo katastrofos prie katastrofos. Dabar galvoju apie jaunus žmones, praėjusią žiemą gydytus mūsų intensyviosios terapijos skyriuje. Tai buvo sunkiausia Pietų Lenkijoje kiaulių gripo viruso [A/H1N1] infekcija. Matėme, kaip to paties žmogaus širdis imdavo plakti ritmu, kurio nesugebame kontroliuoti, plaučiai liaudavosi kvėpuoti ir ištisas savaites tekdavo pumpuoti visą kraują – ten ir atgal į oksigenatorių, inkstų veikla sutrikdavo ir prireikdavo kasdienių dializių, karštis siekdavo 41 laipsnį, o iš kraujo augo bakterijos, sutrikdavo krešėjimas ir kraujas srūdavo iš nosies, burnos, išsiliedavo dideliuose plotuose po oda. Ir kai po mėnesių atsirasdavo pirmų nedrąsių sveikimo požymių, ligoniai pradėdavo reaguoti, o paskui kalbėti, kol pagaliau atsistodavo ant kojų, tai žadino mums, be džiaugsmo, didžiulę nuostabą. Jeigu kada nors esu matęs vėles, tai būtent tada, vėles žmonių kūnais.

Kaip Odisėjas, aplankęs anapusinį pasaulį, jie grįžo namo. Ir kaip jis, nors jaus praeities naštą, vėl pajudės „galynėtis su likimu, / ieškoti, rasti, keliaut iki galo“⁷.

„Zeszyty Literackie“, 2011, Nr. 2 (114)

Vertė Kazys Uscila

__

¹ R. Calasso, Zaślubiny Kadmosa z Harmonią, tłum. S. Kasprzysiak, Kraków: Znak, 1995, p. 206.
2  Vergilijus, Eneida, VI giesmė, 305–314, vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 115.
³ Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija, Pragaras (III, 112–114), vertė Aleksys Churginas, Vilnius: Vaga, 1968.
⁴ A. Manuel, Homer, Iliada i Odyseja, Warszawa: Muza SA, 2010, p. 95.
5 John H. Taylor, cit. veik.
⁶ Walter Burkert, Greek Religion, Harvard University Press, 1985, p. 196.
⁷ Alfred Tennyson, „Odyseusz“, in Poezje wybrane, tłum. Zygmunt Kubiak, Warszawa: PIW, 1970, p. 37–38. Ponui prof. Stanisławui Stabrylai iš Jogailos universiteto Lotynų filologijos katedros dėkoju už vertingą bibliografinę pagalbą.