Keli apsisukimai aplink Bélos Tarro „Turino arklį“
AURELIJA AUŠKALNYTĖ
Nežinau, kaip būtų galima pasiruošti „Turino arklio“ žiūrėjimui. Galbūt atsitiktinai būti išmirkus kažkame giminingame, bet negi? Jeigu būčiau gerai išmirkusi „Turino arkly“, jau nematyčiau jo, būčiau jame, jis nieko nekeistų. Todėl „Turino arkliui“ reikia būti nepasiruošus, kad jis keistų, kad įvyktų neišvengiama sąveika. O pirmas sąveikos narys esu aš – taip naiviai galėjau iš karto paskęsti pirmame vaizde kaip šito vaizdo siūbavime, cikliškų ir paprastų garsų dryksme (ne, jokie išvedžiojimai to nedubliuoja, pažiūrėkit). Aš kalbu apie pasimėgavimą, malonumą. Netgi socialinių situacijų, skurdo pirmas suvokimas ekrane rodomame vaizde yra malonumas, mat aš su tokiu malonumu užjaučiu, nes esu čia ir už juos jaučiu jų gyvenimą, tiesa, taip kaip aš noriu, iš savo patogios kėdės. Ir šitai yra priedas prie mano gyvenimo, desertas mano nusiminimams. Lygiai toks desertas, koks man yra visi kiti filmai ar knygos, ar muzika, net prasti dalykai, kuriuos kritikuotumėt, man jie iš tikro kelia džiugesį ir iš tikro jiems ploju – aš tiesiogine prasme sulipdyta iš tų „prastų“ dalykų ir tik kaip toks lipdinys dabar atsitrenkiu į „Turino arklį“ ar vidury nakties išslystu iš saugios pasaulio tvarkos žiūrėdama į durų rankeną ir raudonuodama nuo minties, kad ji vis dėlto gali nulinkti niekieno neliečiama, arba sustingstu paklausyti keisto nakties gurgimo miesto gatvėse ir tas gurgimas atskyla nuo visko ir plūduriuoja kažkame, apie ką nepapasakosiu.
Kadras iš Bélos Tarro filmo "Turino arklys"
Mūsų sąmonė tam tikra prasme atkartoja viską, ką matome: tu pakeli ranką, aš tai matau, įsivaizduoju, kad lygiai taip pat keliu savo ranką ir mano rankos raumenys švelniai įsitempia. Tai mokslas, pagal jį dirba mano kūnas. Pagal jį todėl alinančiai iš lėto ekrane vyksta pirmoji diena, o aš kiekvieną užduotį turiu išmokti naujai: pavyzdžiui, atvertas tvarto duris visada užremti akmeniu, kad neužsivertų. Tai Béla Tarras, viskas čia ir turi vykti iš lėto (bet vykti). Vis dėlto trečią dieną prieš užremdama duris akmeniu nesusilaikiau ir sukandau dantis – nieko nevyksta, aš tik laikausi tų žmonių rutinos ir negaliu jos nesilaikyti, nes matau, netgi noriu, renkuosi matyti. Susierzinimas nutrūksta staiga, kai suprantu, kad nuo šiol taip ir būsiu, niekas iš esmės nepasikeis, toks ir yra mano buvimas. Negana to, man tai truks septynias dienas. O tai manęs jau neliūdina, kaip neliūdina kasdien valytis dantis – tiesa, nežinau, kodėl tai manęs neliūdina. Gal toje monotonijoje sukaupta tiek siaubo, kiek ir paguodos tam siaubui ištverti, todėl visada „privalome valgyti“. Privalome valgyti net tada, kai pasaulis po truputį dekonstruojamas, kada jau nebeegzistuoja vanduo arba garsas, arba šviesa, arba nieko nebėra už horizonto, o vėliau ir už durų, todėl nuėjęs patikrinti turi grįžti atgal ir toliau mėginti išlikti tame, kas dar liko. Kas mums užvertė tą godų gyvenimo geismą?
Taigi viskas truks septynias dienas, o po septynių dienų tai baigsis. Kai baigsis, galėsiu palikti duris atviras arba užvertas, nesvarbu, nebeturėsiu kiekvieną dieną aprengti ir nurengti „tėvo“, grįšiu namo ir… darysiu ką norėsiu. Keista, bet ta mintis nuslysta, tam tikra prasme nebėra to anapus, po septynių dienų viskas baigsis, viskas iš tikrųjų baigsis. Bet pabaiga yra niekas, aš jos dar nejaučiu, aš jos dar negyvenu, todėl ūmus siaubas vėl tampa paguodžiamas. Nes yra rutina – išimti bulvę tada, kai ji yra išvirusi, negana to, yra pati bulvė arba medinis stalas, arba akmenų siena ir aš, pagaliau turėdama laiko matyti bulvę arba medinį stalą, arba akmenų sieną, esu paguodžiama.
O kai po ilgo tamsos ir šešėlių slankiojimo ekraną užlieja vien balta, kas tai? Tai marškiniai, pakabinti ant virvės. Net atsilošiu lyg po įtaigaus spec. efekto, bet ne, kažkas dar, kažkas su manimi, intymaus (ir kartu svetimo kūnui, nes rankos ant kelių guli kaip plastmasė), nepasakysiu to, kad ir kiek voliočiau šituos žodžius druskoje, kad ir kaip liesčiau raides, aš galiu net bučiuoti tas raides, jos tik sustingę stagarai tą akimirką, kai aš gyvenu – argi ne paradoksas: aš gyvenu tai, kas yra filmas, labiau nei savo gyvenimą ir mano gyvenimas išėjus yra tiek tikras, kiek pratęsia filmą ir priverčia laiką išlinkti, o erdvę susiraikyti paskirais gabalais ir aš nežinau, aš nuoširdžiai nežinau, kodėl laikausi įsikibusi to godaus gyvenimo geismo, niekada man nebuvo kitaip. Štai pasistiebiu ir stypčioju (aš veikiu, aš pildau tai, kas yra tuščia) aplink Bélos Tarro „Turino arklį“, sakau, aš nežinau, galiu tik norėti, galiu spėti, galiu melstis, kad kada nors prišliaušiu nors kiek arčiau prie realybės savo pačios kojomis ir rankomis.
