Iš mirusiųjų dienų
SIGITAS GEDA
2008 metai
Rugpjūčio 17, sekmadienis
Karo dėsnis
Apie baisingą vandalizmą Gruzijos teritorijoj, kur karo veiksmai neva jau ir sustabdyti. Veikia tai, ką pasakojo Jonas U., ilgus metus tarnavęs Afganistane.
Visad ir visur, visuose karuose „paprastiems kareiviams“ pirmiausia rūpi, kur galima rasti „požrat’ i babu“…
Tai imama visais būdais. Jei negauna gražiuoju, ir prievartauja, ir šaudo.
Televizoriaus ekrane: jaunas, lieknas rusų kareivis su šalmu, o iš palaidinės kišenės kyšo antikvarinio šaukšto kotas…
– Iš kur ėmei tą šaukštą? – klausia žurnalistas.
Kareivis sutrinka ir grūda šaukštą gilyn…
Krušyklose prie Neries
Lietūs, šūdas, lelijos, Pakraščiuos meškeriotojai, Žmonių kūnai žolėj susivijo, – Tarsi pirmąkart duotumei!..
Iš Aristotelio
Visi pasižymėję filosofijoje ar politikoje, poezijoje ar menuose, atrodo, yra melancholikai.
Žodžiai
Prancūzų (galų) crapaud ir žemaičių šiandien jau beveik negirdimas – krupis… Rupūžė. Ji „gyvena“ ir A. Rimbaud eil. proza „Blogas kraujas“, kur jis tyčiojasi pats iš savęs ir savo protėvių galų stabmeldystės.
Du krupiai, lelijų galvom… (S. G. – „Giesmė apie gyvybės rasą“.)
Pirmąsyk su jais susidūriau senose Nidos kapinėse – rupūžė, apvyta lelijomis, vietoj kryželio. Kuršių mediniai antkapiai.
Apie vertinimus
Bet kuris menininkas turėtų būti vertinamas, matuojamas pagal viršūnę, kurią sugebėjo pasiekti, pagal erdvę, į kurią jam pavyko įsiskverbti. Taigi – iš vieno, dviejų, trijų geriausių kūrinių. Visa kita – statybos, kopėčios, paramsčiai.
Siracido knyga
22, 11 yra pasakymas: „Kvailio gyvenimas blogesnis už mirtį.“
Betgi taip atrodo tik protingo žmogaus akimis. Jam pačiam taip nėr.
Iš šito pasakymo, beje, galima padaryti kokių nori išvadų.
Lietuvos paradoksai
Prieš naujus mokslo metus apsižiūrėta, kad trūks 1000 mokytojų. Tada bus leidžiama dėstyti studentams ir… ne pedagogams. Labiausiai trūksta matematikos ir anglų kalbos mokytojų. Keista, visa tai 18-ais nepriklausomybės metais.
Televizija rodo, kad direktorės kilnoja gražiausias angliškas enciklopedijas ir žodynus. Mūsų laikais trūkdavo jų, dabar atvirkščiai.
Tikriausiai dėstys kas netingi…
Viskas dėl grašių. Tuotarp deklaruojamas prezidento mėn. atlyginimas – 32 000 litų, premjero – 28 000. Apie „slaptas“ pajamas nepranešama. Mokytojų (ir vaikų) pinigus suryja valdininkija.
Apie kentėjimus
Viename kino filme, kur rodoma didelė tragedija, kareivis klausia savo karininką, kiek laiko jį lankys košmarai, ir jau matęs karo baisumus vyresnysis atsako:
– Kol turėsi širdį.
Mūsų visų širdys suskrunda su metais.
Rugpjūčio 18, pirmadienis
Iš kur tai?
Šįryt prisiminiau, kad mano tėvas, pritrūkęs argumentų ilguose ir pokvailiuose ginčuose, nejučiomis imdavo šaukti:
– Durnas, durnas esi! Pasiimk knygą!
Iš kur jam tas „pasiimk knygą“? Dabar jau niekas neragina žmonių šviestis. Knygų daug, bet retas jas bepaima…
Patsai buvo baigęs tik keturklasę, bet knygų skaitė daug. Knyga jam buvo šventas daiktas. Tiesa, viena knygos reikšmė yra Šv. Raštas… Kaži koks „atavistinis“ raginimas – „Pasiimk knygą!“
O sako – vietovės…
Sakoma, kad vietovės „nekaltos“, niekuo dėtos ir pan. Aš irgi taip sakau, tačiau kai matai išgriautą, subombarduotą „tėvo Stalino“ gūžtą – Gorį, nejučiomis visko pagalvoji. Juoba tebestūkso didžiulė Stalino skulptūra. Kaip kokie dešimt didžiųjų mūsų kunigaikščių. Kur ten! Dešimtys tūkstančių pabėgėlių, lavonai, sužeistieji ir… šunys, kurie tik zuja tuščiose gatvėse. Balti ir rusvi, visokio plauko, kaip kitados matydavau jų gaujas Abchazijoj po vaismedžiais, dykrose, pajūrio poilsio namų aplinkoj.
Faktai
Europos Parlamente yra 5000 lobistų. Tai oficialu, bet jų sąraše nėra nė vieno, ginančio Lietuvos interesus. Net Gruzija, nebūdama Europos Sąjungos nare, turi. Lietuviams „nieko nereikia“.
Užtat ten dirba 500 lietuvių valdininkų, kurie labai sunkiai gauna informaciją iš Lietuvos Vyriausybės…
– O kam jums jos reikia? Juk jūs Europos parlamentarai?
Visi vaikšto pasipūtę. Taip geriau ir patogiau. Vokiečių atstovas, atėjęs į posėdį su visa informacija, sako lietuviui, klausiančiam, kam jam tiek informacijos:
– Juk aš esu visos vokiečių tautos ruporas.
Savistaba
Veidmainiai, menkystos, bailiai! – visados atrodydavo jam, kad tai kiti, tik ne jis.
Tik ne aš, ne aš!
Pats apie save žmogus niekad to nepasakys.
O turėtų. Ir aš.
(„Baltas Pjero ir juoda ispanė“)
Besiperšanti mergina
– Aš – Aistė. Man aštuoniolika metų.
Aš mėgstu gėles.
Man nereikia baobabo.
Rugpjūčio 19, antradienis
Sakinio reljefas
(…) O šernas, kuris kniso degutininko bulves, kriūkdamas ir putodamas nuerzėjo į brūzgus, iltimis čeksėdamas: ir jam baisu darės.
(A. Vaičiulaitis, „Pasaka apie elgetą karalių“)
Grafo Tiškevičiaus SMS į Palangą
Na ir kaip gyvenimas prie jūrų, – Ko daugiau: panaičių ar bachūrų?
Onelė ir Jonelis
Susirašinėjimai iš Alytaus.
– Kaip gyveni, Joneli?
Jonelis:
– Iš ilgesio b…s perpus žibuoklę skaldo!
In memoriam
Kaune mirė aktorius Algimantas Masiulis, 77 m. Buvom pažįstami, bet ne draugai. Kelis sykius šnektelėjom Panevėžio teatre, sykį buvo atėjęs Kaune į B. Kutavičiaus „Pagonių apeigas“, kur aš kalbėjau apie Broniaus muziką ir skaičiau savo eiles. Po vakaro pasivijęs l. draugiškai dėkojo.
Iš jo pasakojimų man bene labiausiai įstrigęs epizodas apie filmuotę Kaliningrade, dar sov. laikais. Ne tas, kur žiūrėdama į jį prieina moteris, atsmaukia rankovę, rodo lagerio numerį ir sako: „Aš sėdėjau Štuthofe, jūs tikras nacis…“ Ne, kaip važiuoja kolona kariškių, juodos „Volgos“ sustoja, išlipa aštuoni rusų generolai. Jį, kaip aktorių, atpažinę.
– Maniau, gal areštuos. Ne, sako: „Mes norim su tavim nusifotografuot“…
Keturi iš vienos pusės, keturi iš kitos. Jis pirmas suvaidino kine tikrą nacį, anuomet geriausios pasaulyje armijos atstovą. Užuot vaidinęs kvailį ir niekšą. Tokie paradoksai.
Žinoma, tai tik vienas iš apie 140 jo geriausių teatre ir kine suvaidintų personažų.
Rugpjūčio 20, trečiadienis
Nuobaigos
Jūs, kurie ruošiatės smagiai senatvei (arba visai negalvojate apie ją!), žinokite, įsidėmėkite, kad tada ir užgrius didžioji gyvenimo apleistis. Užmarštis, vienišumas ir ligos. Didžiumai žmonių jūs būsite miręs (lygiai taip nustebau išgirdęs apie A. Solženicyno mirtį, maniau, vėžys jį seniai papjovęs…). Kiti laikai, kitos idėjos, gal ir jokių idėjų, – vis vien būsite akmuo ant kelio, tarpdury, šepetys batams nubraukti.
…Užrašiau išvažiuodamas autobusu link Klaipėdos. Namie liko tik viena pikta širšė. Gyvenk!
Žmogaus paguodai
1.
Yra latviškų žaisliukų, kuriuos pripūsti reikia… nosimi.
– Kodėl?
– Paklauskit latvių!
2.
Jeigu jūs laiku neišmokot naudotis kontraceptinėmis priemonėmis, tai paskui vaikų neatsikratysit su pagaliu.
3.
O toji anoji nepaliauja vizginti uodegą!..
– Kvailas šunie, tai reiškia, kad aš tavęs noriu.
Klasės
Lietuvos kontrastai geriausiai matomi pajūryje. Antai Melnragė, buvęs sukarintas pasienio zonos miesteliokas, žvejų gyvenvietė. Dabar čia pat reto įspūdingumo pilis ar pilaitė ir „vila“ paverstas tupinykas. Langeliai užmūryti, kaminas skardinis, vietos vos nusimyžt, o išnuomojamas, o gyvenamas plotas… Dvidešimties metų istorija kaip ant delno.
– Kodėl gi jūs nieko nepasivogėt?
– Todėl, kad vieni lenktesnius nagus turėjo!
Rugpjūčio 21, ketvirtadienis
40 metų – Prahos pavasariui
Kuo baigėsi Dubčeko tikėjimas, kad galima sukurti socializmą su žmogišku veidu?
Rusai įvedė 200 000 kariuomenę…
Dabar čekai siūlo savo taikdarius Gruzijoje, jeigu prireiks ES pagalbos.
Iš seno žmogaus prisiminimų Klaipėdoj
Šiaip – moterų visokių būna, Bet tos, kurios labiausiai myli, – Tetrauks mane šimtai perkūnų! – Melagės, kekšės ir vagilės.
Prisiminimai. Iš vieno pavasario
Tai kas, kad metai nepaliaujamai bėga. Kiek atsimenu, visad buvau senesnis nei šitos lakštingalos.
