„Aktorystė – labai keista ir pavojinga profesija“
VIGMANTAS BUTKUS
Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką.
V.: Dominicus Lituanus, 2011. 248 p.
Šiais metais Šiaulių dramos teatras švenčia 80-metį. Ta proga ką tik išleista knyga apie teatrą, jo istoriją, ką tik pastatytas spalvingas, dinamiškas spektaklis – Jevgenijaus Švarco „Šešėlis“ (režisierė Nataša Ogaj-Ramer). Nežinau, ar knyga apie aktorių Praną Piauloką irgi buvo „taikyta“ teatro 80-mečiui, ar tiesiog taip tik sutapo, kad ji išėjo šiemet. Bet kuriuo atveju jos pasirodymas šiais metais yra labai prasmingas, nes Piaulokas neįsivaizduojamas be Šiaulių teatro, kaip ir Šiaulių teatras, jo istorija – be Piauloko. Piaulokas šiame teatre išdirbo net 39 metus, t. y. pusę jo gyvavimo laiko, sukūrė arti šimto vaidmenų ir, kaip vienareikšmiškai pripažįstama, buvo Šiaulių teatre iškiliausia asmenybė – išskirtinė ir visiškai atsidavusi scenos menui.
Mano atmintyje Piaulokas išlieka pirmiausia kaip Izaokas Borgas iš Sauliaus Varno režisuotos „Žemuogių pievelės“. Kažkodėl atrodo, kad iš mano matytų tas vaidmuo adekvačiausias jo vidiniam Aš: intelektualiai aristokratiškam ir santūriam, elegantiškam. Keista, kaip puikiai jis sugebėjo, būdamas keturiasdešimties, suvaidinti labai solidaus amžiaus profesorių, važiuojantį atsiimti garbės daktaro regalijų ir pakeliui prisimenantį visą savo gyvenimą. Ingmaras Bergmanas atlikti šio vaidmens buvo pasikvietęs kone aštuoniasdešimtmetį Victorą Davidą Sjöströmą. Kai lygini abi profesoriaus Borgo interpretacijas, pamatai, kad Piauloko Borgas lygiomis „kalbasi“ su Sjöströmo Borgu, iš kurio lyg ir turėjo tik klusniai mokytis, slegiamas autoritetų. Gaila, Viktoras Valašinas repetavo, bet nebespėjo pastatyti Bergmano „Sarabandos“ su Piauloku kaip pagrindinio vaidmens atlikėju. Būtų buvę įdomu palyginti garsiojo Erlando Josephsono Johaną ir Piauloko Johaną. Manau, kad Bergmanas buvo Piaulokui „parankus“ autorius.
Bet ar jam buvo neparankių? Jeano Anouilh’aus Orfėjas, Vinco Mykolaičio-Putino Krūšna, Augusto Strindbergo Žanas, Kosto Ostrausko Čičinskas, Sigito Parulskio Daktaras ir t. t. Į visus autorius ir vaidmenis surastas savas raktas, aktorinės meistrystės požiūriu sau nedarant jokių nuolaidų, sykiu verčiant pasitempti partnerius.
„Scenos riteris“ ir yra apie tai: apie susigyvenimą su Šiauliais ir šio miesto teatru, apie Piauloko prigimtinį ir sceninį aristokratizmą, apie jo atsidavimą aktoriaus darbui, jo autoritetą ir įtaką trupei, trupės mikroklimatui. Knyga sudarytojo Svajūno Sabaliausko parengta atsakingai ir kruopščiai: subtilaus dizaino, gale pateikiama išsami bibliografija apie Piauloką, tikslus jo vaidmenų teatre ir kine sąrašas, išraiškingas nuotraukų – Piauloko portretų bei kolektyvinių portretų su juo – rinkinys, pridėta kompaktinė plokštelė su Piauloko skaitomais tekstais.
Patys atsiminimai (į juos įsiterpia ir vienas interviu su aktoriumi) labai įvairūs. Vieni linkstantys prie akademiškumo, teatrologinių apibendrinimų, teatro istorijos štrichų (pvz., Gražinos Mareckaitės, Irenos Aleksaitės, Tomo Venclovos), kiti labai atviri, subjektyvūs, nuoširdūs (pvz., Olitos Dautartaitės, Mari Poisson), treti biografiškai ir kraštotyriškai tikslūs, sentimentaloki (pvz., Rimanto Vaitiekūno). Tiesa, yra ir tokių, kurių autoriai, daugiausia užimantys ar užėmę kokius nors vadovaujamus postus, labiau kalba apie save Piauloko fone ir kai kurie kalba labai jau „valdiškai“. Tačiau reikalinga ir tokia autentika, nes Piauloko figūra ir pro tokius kalbėjimus keistu būdu prasimuša ironišku piaulokišku šypsniu. Tik vieną tekstą, kuris, beje, net turinyje nepažymėtas, pavadinčiau visišku nesusipratimu ir knygos balastu: į eseistiką pretenduojantį, bet mokyklinį rašinėlį teprimenantį ir absoliučiai prie leidinio visumos nederantį „Laukimą“ (p. 165–173).
Į Elvyros Markevičiūtės klausimą apie sekinantį atsidavimą vaidmeniui Piaulokas atsako ilga tirada, čia ją pacituosiu sutrumpintą: „Dabar, sulaukęs savo metų, jau galiu pasakyti, kad aktorystė – labai keista ir pavojinga profesija: pradedi nebesusigaudyti, kur tu, o kur personažas. Ji griauna žmogų kaip asmenybę, užteršia sąmonę. Literatūra yra tam tikra kito žmogaus dvasios išklotinė, kažkoks išvedimas kitur. Tavyje lieka tam tikro vaidmens nuotrupos, svetimos energijos užtaisas, kurie labai griauna. Kartais aš nebesuprantu, ar tai mano, ar kažkieno kito reakcija į tam tikrus dalykus. Viską lydi baisus išsekimas. […] Antra vertus, ši profesija padeda išsilaisvinti iš buities, tuščios naktinės būsenos. Ruošiantis vaidmeniui, repeticijos vėl tave atgaivina, gydo. Jei režisierius reikliai spaudžia aktorių, jis, savo ruožtu, gali atakuoti režisierių. Tokiu būdu ne tik atiduodi savo energiją, bet ir pats pasikrauni“ (p. 100).
Pranas Piaulokas, koks iškyla aptariamoje knygoje, buvo „nekomercinis“ aktorius, tokios, dabar jau labai retėjančios, aktorių gildijos atstovas, kokiai šiandien atstovauja Valentinas Masalskis ar Rolandas Kazlas: nenusipiginusių, banaliose „chaltūrose“ nenusizulinusių. Tik apie tokius atsiminimų pavadinimai gali byloti: „Jis išliko Aktorius ligi galo“, „Scenos džentelmenas“, „Pranas buvo mokytojas“, „Išmintingas estetas“. Tik tokiems skiriamos rimtos knygos ir nesumeluota pagarba.
