Uždraustieji miestai

JUOZAS ŠORYS

Kinijos liaudies instrumentų virtuozų Naujasis purpurinis Uždraustojo miesto orkestras – Vilniuje! Ar būtų „pasaulio bambų“, nenorinčių panirti į lūšnose ir imperatorių rūmuose estetiškai brandintų egzotiškų senovinių instrumentų garsų tvaną? Ar bent pasimėgauti purpuriniais sąskambių vaizdiniais, supresuotais iki Nijolės Miliauskaitės „uždrausto įeiti kambario“ arba „daug harmonijos“ išspinduliuojančio pastato didžiojo kambario (Didžiosios salės) su blizgiais jo gilumos angų vamzdeliais ir tūtomis?

Jau kelis dešimtmečius styrinėji Vilniuje, ne tik šnervėmis šniauki užverstų ar kanalizuotų senamiesčio upokšnių, žemų vietų – šaltinių, versmių, pelkėtų raistelių – nevulkaninę (juk ne „Boržomi“!) drėgmę ir prieš koncertą nejučia įsitempia netikėta prasminė sąsaja reflektuoti mūsų mastais mega(mini?)polio kultūros tradicijos atmintį / savimonės centrą ir kinų prigimtinės muzikos „uždraustuosius miestus“. Momeniui atkasyti nuo darbastalio turėdamas net valandą ūmai pasijauti keistai geografiškai ir semantiškai perstatytas vežimu prieš arklį ir savaip transliteruotas, lyg veiktų visur kritiškai šmirinėjantys jų didenybių projektų baubai force majeure. Nors net ir vienadienių klipatų (reklaminių klipų) „vilkeliai“ iš teledėžių vograuja, kad, prarijęs kablį, save tik laikinai ir iliuziškai gali „išimti“ iš miesto, nes šis jau esąs neatkrapštomai tavyje įsikerojęs, bet ar daugelio pirmosios (ir net antrosios, trečiosios) kartos vilniečių smegeninėse ir širdyse aptiktume natūraliai plačiau suvoktą ne tik kultūros paveldą, bet ir kasdienę sociumo realybę – daugybę „uždraustųjų miestų“ mieste? Ar gebame tai įsileisti į laikinuosius / uždaruosius gyvenimus? Jei turi omeny civilizacijų šaknimis vis vien susisiekiančias, retsykiais net kai kuo paralelines Vilniaus ir, tarkim, Pekino pasaules… O Vilniuje kur besi pirštu, ten rasi „uždraustumą“ dėl įsivyravusių kultūros politikos nuostatų ir apkiautimo dalijantis informacija. Rasi baltų prokalbės ir gentinės sklaidos (sulietuvėjimo) raidą, jų, senųjų slavų (rusų, gudų), žydų, lenkų, totorių, karaimų ir kitus menkesnius istoriškai ir etnokultūriškai gyvybinius masyvus, bendrame kultūros istorijos kontekste savaip uždraustus. Ką ir kalbėti plačiau apie vietinės prigimtinės religijos ir atneštinių konfesinių darinių, valstybės valdovų, kunigaikščių, „kresnųjų“ dignitorių, bajorų, netgi nusigyvenusios šlėktijos užgyventų posesijų, žemės valdų, architektūrinės ir gamtinės aplinkos dominančių, taip pat amatininkų cechų ir gildijų, mokslo ir švietimo steiginių, įvairiausio plauko ir priklausomybės karybos būstines ir gynybinius įrenginius, vienuolijų, rinkos, linksmybių institucijų etc. nors ir koegzistavimą, bet lyg ižo lytys Neryje smaigstytųsi prieš sukibdamos. O kur dar Vilniaus gatvių tinklo, teritorijos ribų kismo ir viduramžių apsauginės sienos, į miestą, iš jo ir per jį tįstančių prekybinių, susisiekimo, kultūrinių ir civilizacinių traktų raida… O jei įniktume gilintis į tarsi už padorumo ribų atsidūrusius, metodiškai vis padeginamus „šanchajus“, plynai vienkartiniais švirkštais ir narkotikų dozėmis čigonų ir kt. išgenėtus Kirtimus, bendrabučių ir pirštu praduriamų sienų blokinių bandustanus, didponių užvaldytus ir išgražintus rajonus… Kone „šventosios beprotybės“ būsena apninka, kai į mūsų platumų „amžinąjį miestą (miasto? место?)“ meti žvilgsnį nuo aukštutinės didžiojo Neries (Vilijos) srauto terasos kur nors Oze ar Karolinos pušyne ar nuo Kreivojo kalno, kurio papėdėse ir gretimose kalvose kūrėsi pirmosios archeologiškai dokumentuotos sėslios žemdirbių stovyklavietės. Kol prie Vilnios sukaukė kariaunos ir žynių luomo išsapnuotas geležinis vilkas, anoje jos pusėje ir vėliau daug kur kitur buvo nuimta geras pustūkstantis rugių derlių…

Uždraustojo miesto fragmentas

Tad jei esi po šia saule infekuotas raminančia vienatvės ir visuotinumo jungtimi, tuo, į ką (tarkim, į sargybos bokšto sieną), nykybės apniktas, gali atsiremti, kuo gali apsigaubti (pavyzdžiui, piliakalnio aikštelės žole ten nakvodamas), gali keistėdamasis pasidomėti ir tuo, kas visais amžiais buvo griežtai reglamentuota už Didžiosios kinų sienos. Juk kartais patiri, kaip miestelių mirusiųjų miestų lentinėse kaulinyčiose ir kitose sielos kareivinėse bilsnoja pikčiai, kaip niūriai suniveliuotomis pozomis, skirtingais veidais, bet beveik identiškomis išraiškomis kariaunoje sustatyti terakotiniai viduramžių soldafonai. Jei įsileidi tuštumą… Kad išgirstum miesto muziką ir, priešingai, realybės muzikos pulsavimą miesto kūne, turi ir savajame kraujo, limfos ir eterio (ar supilstytos tamsiame butelyje ir murkliams neprieinamos valerijonų trauktinės?) „mieste“ girdėti beveik absoliučią tylą. Tarsi lūšis eglės viršūnėje tykotų garsų įbrėžimų.

Sliūkini gatvėmis ir nenoromis pakliūvi į miesto išraugintas (ne)atsitiktines mini bendruomenes. Negi ir jos derėtų prie netikėtai atsivėrusios realybės? Galerininkų dėmesio vertoje išklotinėje – matrioškų (matkų, ukrainietiškų žmenių?), vilnonių kojinių, gintarų, lininių nuogybės apgerbų, stilizuotų rūpintojėlių pardavėjai, etatiniai kavinių skobnių su vaizdu į gretimą sieną ir praeivių pakinklines sausgysles zulintojai, bomžai su kaltūnu, terbomis ir alaus įdegiu, pustoniu „našesnė“ chebra – Koroleva etoj stanciji prie „Efeso kebabų“ ir „Spartuko stotelės“ bei rusakalbiai chrončiūgos prie „Minsko“ / „Iki“: Šlangas, Leninas, Dalbojobas (gal tai naujasis purpurinis Postnaujojo testamento gyvasis naratyvas Jobas?), dažniausiai po kelias vaikštančių dievobaimingų avelių pulkeliai su vietiniais ausis ir plaukus dengiančių burkų variantais – vienuolių gobtuvais, sodrus iš kūno į kūną, iš lūpų į lūpas perduodamo miesto grindinių folkloro, purpurinių veidų ir drapanų bei (ne)laisvų manierų Sodų gatvės „gėlynas“, vis niekaip kažkam neprisiskambinanti, kapeikų beveik išnykusiems automatams pristinganti Rožytė nuo Vievio ir Pilies gatvės inturistus Amerika ir buvusio klieriko zuikio drąsa prišaudantis patrulis kunigaikštis Vilgaudas… O kur dar raitoji policija, moterų su vežimėliais kekulas parke, Užupio respublikos pakvaišėliai, Solomono grafičių fiksuotojai ir persekiotojai… Veršio laukio melancholija tavo ar „aktyvistų fronto“ akyse? Vis dėlto esti (kai nebėra ko ėsti?) ir pastovesnių penktadieninių įkalų – senamiesčiu, švytruodama šypsenomis ir blausių spalvų sariais, su dviejų dieviškų žodžių manifestu ir vedlio niekaip nesudaužomu būgneliu pradefiliuoja krišnaistų procesija. Jos nė kiek nesutrikdė „priemonė“ ant Rotušės laiptų su dinamų staugsmu iki gal kokio Nemėžio totorių uždraustojo ramybės miesto ir lyg su išangėse įvertais siūlais zombiškai besistaipančiomis gimnastikuotojomis. Bet tokia „kultūrinė programa“ kone iki verksmo privarė demokratiškai (kaip politiškai korektiška!) ant šaligatvio prisėdusį jauniklį gatvės akordeonistą, kurio aitraus, rodos, iš paskutinio gyslų įtempimo grojimo nesigirdėjo nė už penkių žingsnių.

Kai galop Rotušės placio žemaūgiai, visuomenės suformuoti bonsai ir šiaip žiopliai išsiskirstė, nuo kairės pusės standartinių klevukų padvelkė eurobasketo įdirbis – tarptrinkėse prilaistytas alus ir iš barzdų nukratyti keptos duonos ir sūrio trupiniai. Tūnai kaip pradarytoje skardinėje tunai arba dvasninga gaišena ir saulės oranžo gaisuose audi dideliai maištingą mintį: ar šiose padangtėse kada, tarkim, Baltų vienybės dieną, bus pilstomas latviškas gaišans alus? O gal atvirkščiai – sula? Čia iš andainykščio „Švyturio“ žurnalo, bet be reklaminio eurobasketo „Švyturio“ bokalo ir majako priėjo Kindziulė ir tarė: „Ko čia sėdi sustiręs kaip šilumos trasos neradęs bomžas? Ar nemausi kruopynės šliurpti?!“ Peršviečiamos įžvalgos užkluptas, tik susimuistei – kas pasaulio teisuolei tiesiai atsakytų, ką veiki jos inspektuojamoje oikumenoje – dar vienoj uždraustojo miesto atmainoje. Įsižiūrėjęs į jos juodą suknią su žemiau kelių ir aukščiau krūtinės išsprūdusiais baltais impilais bei į džinsinį švarkelį su kamufliažine tamsmėlyne skarele ant pečių vietoj epoletų ir perpetės, susivokei, kad tai visai reali deivė Laima, sau skirtu laiku skrebenanti įskaitinius traktatus apie Dievo savybes, o laisvalaikiu vejojanti gėriukėlius į glotnią lyg prancūzų dragūnų kardo makštis Pasažo (muzikinio pastišo, maisto papildų, skruostelių padažų?) gatvę akelių siaurintis, odos geltonintis (nors Pekino operos simbolika baltus ir geltonus veidus apibūdina kaip veidmainiškus, tad gal net nėra ko stengtis, nes ir taip niaugi abu labu tokiu; o va raudonas veidas reiškia ištikimybę ir drąsą, juodas – narsą).

Ko brautis į proginį, įžanginėmis kalbomis politizuotą renginį – ar žaisti miestučius (tai iš rusų tradicijos perimti gorodki, į lietuviškos ripkos mušimą pievoje kiek panašus žaidimas, kai žaidėjai lazda iš laukelio turi išmušti tam tikru būdu sudėtas lazdeles)? Kur? Kur višta daro pur pur (miesto smėliadėžių folkloras)… Idant nukakęs kaip skiniukas darže nebyliai baltakiuotum, kiek kinų per amžius išpuoselėta muzikavimo maniera atliepia daugybę pasaulio klasikinės muzikos senybinių dar nespėjusių apsamanoti harmonijų ir šiuolaikinių jų transkripcijų? Pirmasis įspūdis gana linksmas: ir Filharmonija Vilniaus kinams – ne „uždraustasis miestas“, jų, diplomatų, koncertu minėjusių diplomatinių santykių su Lietuva dvidešimtmetį, trumpai kirptų ir riebaliniu epiteliu blizgančių „baltųjų apykaklaičių“, ogi ir įvairiausios kalkuliacijos sostinės „drakonų“, „raudonosios rožės“ ir kt. kavinių personalo ir šiaip verslo bei išgyvenimo sėkmės pas mus ieškančiųjų, rodėsi, net tiršta, beveik kaip ant kasdienio civitas bruko. Ir dar nenoromis dėmesį patraukė stangrūs vyrukai-kolonos, sustingę nejudriomis pozomis salės „kryžiaukelėse“. Matyt, ordnungas reikalavo išsistatyti, kad ko nors nenutiktų… Bet mūsų Tibeto ir, tarkim, uigūrų bei kitų dar nesuniveliuotų tautų Kinijoje teisių gynimo aktyvistai ir beveik nebegirdima Seimo Tibeto politinio palaikymo grupė (tik pūpsojo kviestinės seimūnų ir valdininkų su kai kuriomis ministrų razinomis eilės) nerodė gyvybės žymių – nei pareiškimų, nei piketų prie pigiojo kopijuotojo „Azijos tigro“ ambasados, nei vėliavėlių ar griežtai šmaikščių plakatų. Jurgai išėjus visi atskalūnai tapo politiškai korektiški?

O proginis ir idėjiškai paretušuotas koncertas ir pažintiniu, ir estetiniu, ir muzikavimo meistriškumo požiūriu buvo tiesiog įstabus… Gal todėl, kad kolektyvui ir iš salės, ir nuo scenos rytietiškai hierarchiškai vadovavo net trilypis triumviratas: patarėjas meno klausimais (slaptasis kolegijos asesorius?), Kinijos konservatorijos rektorius Tuoshi Yanas, meno vadovas, dirigentas, profesorius, grojantis haqinu (smuiko atmaina), Shun Liu ir orkestro įkūrėja, direktorė beigi profesorė Jing Yang, grojanti pipa (kiniškos konstrukcijos liutnia). Ir visai nebūtina suvokti, kas, kada ir ką vadeliojo, svarbu puikus, nė minutės nepalikęs jausmas, kad muzikantai savo įnagiais ir subtilia muzikos kalba gali išreikšti beveik visa, kas neišreiškiama. Po viskam girdėjau kartų jau nemenkai įmetėjusio pianisto atsidusimą į lydimosios damos iškirptę: „O aš maniau, kad moku groti!“

Manoma, kad kinų liaudies muzika tokia pat ilgaamžė kaip ir apie penkis tūkstantmečius gyvuojanti jų civilizacija. Pasak programėlės teksto autorės Justos Šlekaitienės (kažkodėl pasivadinusios redaktore), „tradicinė kinų muzika glaudžiai susijusi su gamtos reiškiniais, apeigomis, ritualais, mitologija, religija, filosofija, medicina, ją veikė daoizmo, konfucianizmo, budizmo idėjos. Jau senų senovėje kinai buvo sukūrę ištisą mokslą apie muziką, jos galias ir poveikį. [...] Tradicinė kinų muzika buvo laikoma žmogaus gydymo priemone. VII a. įkurta pirmoji muzikos akademija turėjo chorą ir orkestrą, joje buvo rengiami profesionalūs muzikai. 1500 m. pr. Kr. kinų imperatoriaus dvare dirbo, kūrė 1500 muzikų (etnologai, vokalo mokytojai, edukologai, muzikos instrumentų meistrai ir t. t.). XIII a. imperatoriaus rūmuose buvo apie 30 000 muzikantų ir šokėjų.“ Imperatorių miestas žinomas ir kaip didžiausias pasaulyje dvarų kompleksas. Šis miestas mieste buvo pradėtas statyti 1406 m. ir buvo skirtas tik išrinktiesiems. Net dabar, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus nuo paskutinio Kinijos imperatoriaus mirties, didelė jo dalis tebėra neprieinama lankytojams. 1987 m. UNESCO Pekino imperatorių miestą įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

Be abejo, valdovų „uždraustasis miestas“ mums nesuvokiamai ilgai buvo pagrindinis kinų muzikos kultūros lopšys, kita vertus, vystėsi ir nemaža savaimingų, imperijos regionuose išplėtotų muzikos reiškinių (koncerte girdėjome Čaodžou miesto tradicinę („Kuosos, žaidžiančios vandenyje“), Šansi provincijos liaudies („Lėlių opera“) muziką), plito savita apeigų, ceremonijų, procesijų, pokylių, šaudymo iš lanko, vandens plaustų, šokių žanrų muzika, dainuojamoji poezija, naratyvinis dainavimo stilius bianven, komiška drama chanjun, sintetiniai muzikiniai reiškiniai – dagu („rūmuose atliekama instrumentinė muzika, dainos ir šokiai“), zaju („varjetė, jungianti liaudies dainą, vaidybą, kalbamuosius tekstus, cirko elementus“). Jau apsipratus su subtiliu, išraiškingu, savaip rytietiškai spigiu, kniaukiančiu ir užvaldančiu skvarbiu senovinių kinų liaudies instrumentų – pipos, sanxiano, ruano (liutnios), huqino, guzhengo, jinghu (įvairūs smuikai), yangqino (cimbolai), dizi, xiao, di (įvairūs pučiamieji – fleitos, nematyti dūdelių, lumzdelių atitikmenys), įspūdingo mušamųjų komplekto – skambesiu ir pasigėrėjus dizi solisto Hua Wango atlikta autorine (jų programoje būta maždaug trečdalio) Songtin Zhao „Skrendančia kurapka“, laukė netikėtumas. Į sceną įžengė nedidukas kontratenoras Ma Xiao ir nenusakomu jaunuoliškai vyrišku-moterišku balsu padainavo ne tik tradicinę kompoziciją „Trys Yang Passo melodijos“, bet ir klasikinius Europos kompozitorių kūrinius ir tuo pakerėjo didžiąją dalį publikos. Po tokio muzikinio šuoro pipos virtuozės Jing Yang įtaigiai sugrota tradicinė kompozicija „Karaliaus Chu Doffs šarvai“ kiek nublanko. Beje, o kodėl orkestras purpurinis? Matyt, todėl, kad kinai tiesiog pasimaišę dėl raudonų ir tamsesnių purpuro atspalvių – tokiais apdarais puikavosi ir kolektyvo moterys, o vyrai buvo juodi lyg varnai. Ištikimybė (kam?) ir narsa…

Antrojoje koncerto dalyje kiek kito visoms orkestro galimybėms parodyti pasirinktų kūrinių pobūdis, tonacija ir instrumentuočių garsynų dermės. Be įspūdingos Danhong Wango autorinės kompozicijos „Svajos prie žydinčios slyvos“, ypač neįprastais perėjimais, tempo kaita paveikus buvo budistine pasaulėjauta, Tibeto liaudies muzikos ir mažai žinomo mitinio personažo parafrazėmis paremtas Hang Zou kūrinys „Šokantis girtas Devarajas“. Kol galop prieita iki kulminacijos – klasikinės Pekino operos fragmento „Iki išnaktų“ instrumentinio varianto… Žinoma, kad kinų opera kaip unikali muzikinės dramos tradicija, į savitą kultūrinį fenomeną sutelkusi arijas, rečitatyvus, kalbos raišką, instrumentinę muziką, šokius ir pantomimą, akrobatiką, radosi XII a., o sudėtingiausia jos atmaina – Pekino opera – susiformavo XVIII a. pabaigoje (jos muzika neužrašoma, dainininkų perteikiama vienų kitiems drauge repetuojant). Be abejo, joje užprogramuoto tikslingo nutolimo nuo realybės, karnavalo elementų (dainuojama ir kalbama nenatūraliais balsais, moterų vaidmenis atlieka vyrai, aktorių grimas, drabužiai, judesiai, panaudojami instrumentai atspindi norimą perteikti simbolinę informaciją) neišvydome, bet instrumentinė puota buvo gurmaniška. Visa baigėsi stačiu homo erectus ir kelių nesusipratusių atsistoti publikos mini bendruomenės furoru ir dauginiais sielos lūžiais – bisais (buvo ir juoko – tik pradėjus paskutinį garsiaraščio suktinį vaizdo instaliacijos režisierius padėjo tašką – „The End“) ir pagaugais susipratusių tautiečių stuburus ir jų ataugas nuvėrusia „Lietuva brangi“.