Sloikai, arba Išrinktųjų diktatūra

JUOZAS ŠIKŠNELIS

Visur, kur tik kas nors saugoma, lengva sukelti isteriją spekuliuojant ar nepagrįstai triukšmaujant. Užtenka sušukti: jis / ji teršia gamtą, niokoja paveldą, nesaugo valstybės paslapčių, dorovės, nekaltybės, ir minia etatinių protestuotojų su plakatais, transparantais rankose bei šūksniais „gėda, gėda“ pasiryžusi nulinčiuoti kaltininką ir atkurti teisingumą.

Sloikas veikia kaip feromonas, nes tai dabar yra paveldo saugotojų kodas, kuriuo jie užrakina visus senamiesčius. Tektų pradėti nuo paties žodžio prasmės. Sloikas – tai stiklainis, o šiuo atveju tai pastatas, kaip anksčiau buvo sakoma: iš stiklo, metalinių konstrukcijų, gal dar betono. Jokių sloikų senamiesčiuose, tvirtina paveldosaugininkų dorovės saugotojai. Atkreipkite dėmesį – ne patys paveldosaugininkai, bet jų dorovės saugotojai. Tai yra tie, kurie geriau išmano ir yra šventesni už patį popiežių. Kitaip sakant, išrinktieji. Kaip turi atrodyti senamiestis, irgi nesako, bet stiklo, metalo ir betono monstrų (irgi jų leksikonas) negalima. Taigi ką daryti? Kur galima restauruoti, tada pirmyn, restauruokime, jei dar liko ką, o jei liko tik pamatai? Konservuokime juos, kad ateinančios kartos galėtų matyti, kaip buvo statoma? Atstatykime iš naujo? Ar panašiu stiliumi, kaip buvo prieš šimtą, keturis šimtus metų? O gal iš pagarbos čia stovėjusiems pastatams palikime dykynę, nusispjaudami, kad žemės kainos senamiesčiuose pasakiškos? Ar yra sveiko proto ribos, galinčios nustatyti, kaip be aistrų reikia tvarkyti senamiesčius, kur gali atsispindėti architektūros raida, kur negali? Kas arbitras šiame ginče? Štai 1926 m. pačioje Klaipėdos senamiesčio širdyje, Danės krantinėje, be jokios abejonės, ant senųjų pastatų pamatų buvo pastatytas monstras tikrąja šio žodžio prasme – Meyerhoferio laivininkystės pastatas. Pirmoji kregždė būsimojo projekto statyti dangoraižius kairiojoje upės krantinėje. Istorija nutyli, kaip į tokį brutalų senamiesčio išniekinimą buvo reaguota tuomet. Gal tada nebuvo tiek daug ir tokių karštų dorovės saugotojų, gal žmonės neturėjo skonio, nesuprato, kas ko vertas, ir panašiai?

Pagaliau visas pasaulis jau seniai atsikando tos stiklainių mados. Pas mus ji dar tik eina, bet tai yra architektūros mada, atspindinti tam tikrą laikotarpį. Lietuviams neužteks parako vietoj stiklo, metalo ir betono sugalvoti ar sukurti ką nors unikalaus. Esame per maža tauta, todėl neturime savo Le Corbusier ar Aalto. Gal dar turėsime, duokdie. Todėl belieka vilktis madų parado uodegoje ir graibyti putas nuo svetimų bokalų. Pagaliau yra universalių dalykų, kurie tiek Afrikoje, tiek Australijoje, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje yra bendri. Tik nesuprantamas vienas nepaneigiamas faktas: kodėl architektūriškai ypač opiose erdvėse išauga pastatai „nei penki, nei devyni“? Juk skelbiami konkursai, kompetentingos komisijos renka ir vertina darbus, bet būtinai išrenka blogiausią variantą?..

Dažnai kyla ereziškų minčių. Pavyzdžiui: arba lietuviai pernelyg gerai išmano savo istoriją, arba visiškai jos neišmano. Arba lietuviai pernelyg stipriai myli savo tėvynę, arba visiškai jos nemyli. Na, niekaip negaliu suprasti, kodėl Klaipėdoje iki šiol mėtosi kaulai, karstai ir kitokie atributai, atkasti statybininkų Jono apartamentų statybvietėje – kitados stovėjusios bažnyčios šventoriaus kapinių vietoje. Nekalbu apie juridinius dalykus: ar detalusis planas buvo patvirtintas reikiamu skaičiumi sakramentų, tai yra parašų, bet noriu paklausti visų, kurie kėlė, kelia ir kels triukšmą – ar faktas, kad toje vietoje buvo kapinės, kuriose, kaip teigiama, palaidoti miesto šviesuomenės atstovai, buvo žinomas tvirtinant detalųjį sklypo planą? Ar šis faktas buvo žinomas valdininkams, kurie dalijo senamiesčio žemę į sklypus ir pardavinėjo būsimoms statyboms? Tos kapinės jau buvo oficialiai uždarytos ar dar veikiančios? Ar apskritai Lietuvoje, taip pat ir Klaipėdoje, yra atlikta pakankamai archeologinių tyrimų? Ar egzistuoja grupė išrinktųjų, kurie žino viską apie viską ir procesui prasidėjus, bet dažniau finaliniame etape meta ant stalo kozirį: jūs niekinate paveldą, protėvių atminimą ir pan. Net jeigu ir taip, kodėl iki šiol tų nelaimingųjų kaulai, iškasti Danės krantinėje, mėtosi po visą miestą – vienos dalys universitete, kitos buvusiame sandėlyje? Kas už tai atsakingas? Nes mirusiųjų ramybės drumstimas nepalyginamas su jokiais kitais nusikaltimais, ir jeigu paveldo dorovės saugotojai, sukėlę tokį triukšmą dėl seniai neveikiančių neva išniekintų kapinių, paliko po miestą besimėtančius kaulus, tada nesuprantu, kas padarė didesnį nusižengimą teisei ir moralei. Ar tai atskiri dalykai? Ir dar. Kad įstatymų viršenybės Lietuvoje nėra – faktas; kaip tada suvokti, kad žmogus perka sklypą, kuriame guli protėvių kaulai, gauna visus patepimus, atleiskite, parašus, bet ateina išrinktieji ir sako: tu sukčius. Pripažinkime, kad tas žmogus apsigimęs sukčius, kuris visuomenę apgavo (ir tai ne pirmą kartą) pirkdamas sklypą statybai, užsakydamas detalųjį jo planą, kitaip sakant, tepė, tepė ir, be to, riebiai, todėl tas kąsnis, mažai trūko, būtų lengvai nuslydęs gerkle, jei ne išrinktieji, kurie atskleidė žmogelio kėslus, todėl kąsnis užstrigo. Užduodu suktą klausimą: kuo skiriasi valdininko parašas, svarbiame dokumente padėtas savo valia, ir parašas už kyšį? Ar jie vienodai galioja? Kebli situacija – visi, nuo korumpuotų valdininkų iki jų gundytojų, žino: laikas – puikiausias gydytojas, jis sudėlioja visus taškus. Todėl galima daryti ką tik nori, vis vien išlipsi sausas iš vandens. Kaip kitaip suvokti faktą, kad teisingumą Lietuvoje vykdo ne ta užrištomis akimis su kalaviju rankoje, bet tie su kameromis ir mikrofonais, šūkiais ir plakatais.

Vidutinio išsilavinimo ir vidutinių intelektinių gebėjimų žmogelis man sako: K. L. pavogė dvidešimt milijonų. Kodėl jis nesėdi, klausiu. Pasižiūri kaip į nevisprotį: ar jam sunku nuo dvidešimt kelių milijonų išsipirkti? Pabandyk surasti kontrargumentą šiai geležinei logikai, kurią suformavo bulvarinės televizijos laidos, dažniausiai dirbančios pagal užsakymą. Paneigti negalima – tikėti. Bet kad nesinori tikėti, kitaip kedofilai ir keletas išrinktųjų klano atstovų liks teisūs, visi kiti – arba nusikaltėliai, arba akli, arba nevispročiai. Šis žodis labai smagiai skamba žemaitiškai – nevispruotis.

Regis, mokslininkai be reikalo prakaituoja kurdami įvairiems poveikiams atsparią medžiagą. Už tai pažadėta Nobelio premija. Iškilmingai jums pranešu: tokia medžiaga seniai egzistuoja. Ačiū, premiją atiduočiau į fondą tų, kuriems viskas yra aišku, kuriems duok kalašnikovą ir Lietuvoje tvarka bus. Taigi toji viskam atspari medžiaga vadinasi žmogaus įsitikinimas. Jis užgimė totalitarinėje sistemoje, kada visi privalėjo paklusniai tikėti, daugeliui tai buvo svetimas, priverstinis ir apsimestinis tikėjimas, bet kai kas įtikėjo kuo rimčiausiai, o žlugus totalitarizmui žmogaus įsitikinimai išskleidė sparnus, nes niekas nedraudžia tikėti ne tik savo tuštybe, bet ir žaliųjų žmogeliukų egzistavimu. Daugeliui tai lieka vienintelis saviraiškos būdas, keliantis didžiulį pasitenkinimą.

Kas turi teisę pasakyti Lietuvoje teisybę? Ne tą savąją, po penkias kapeikas už kilogramą, bet teisybę iš didžiosios raidės, jei tokia dar egzistuoja. Kai šalyje neliko nei moralinių, nei kriminalinių autoritetų, kas mus gali uždegti, kas mus gali priversti nuščiūti ir klausyti? Girdėti ne aklų vedlių balsą, ne dvasiškų tėvelių blaškymąsi nerandant savo vietos, o ramiai sakomą TIESOS žodį. Ne apie kaimynus – apie mus. Neseniai su lenkų kolegomis kalbėjomės apie nerimstantį konfliktą. Paminėjau didžiuosius – Miłoszą, Gombrowiczių, – kurie nebuvo tam tikros dalies lenkų mylimi. Gal dėl to, kad didžiavosi lietuviškomis šaknimis? Jokiu būdu, paprieštaravo lenkai, dėl to, kad sakė tiesą apie lenkus. Taigi ne tik mes nemėgstame sakyti ir girdėti tiesos apie save.

Bet grįžkime prie sloikų, nes jų kol kas niekas neišplovė. Anuo metu draugužis atvykęs į Klaipėdą išėjo pasivaikščioti po miestą ir grįžęs pareiškė: miestas neturi kuo pasigirti; centre, be keleto istorinę architektūrinę vertę turinčių pastatų, stovi stalininiai šedevrai, statyti vokiečių karo belaisvių. Dabar ta erdvė dar gadinama sloikais. Mes čia kalbėjome apie moralinius autoritetus, bet kas gali būti autoritetu architektūroje? Viskas perdėm komplikuota: iš vienos pusės valdininkas, besimaudantis korupcijos liūne, iš kitos – verslininkas, pilantis į tą liūną, iš trečios – grupė išrinktųjų, kurie viską žino, bet prasižioja tik tam tikru momentu, o paskutinėje vietoje – pilietis, kuriam akis bado neužbaigti statiniai, neskoningi sloikai, atkasti pamatų akmenys ir nekoks vaizdelis. Valdžia savo sprendimais negali būti autoritetas, nes tie sprendimai visada ydingi, o valdžia visada bloga. Referendumas, apklausa, slaptas ar atviras balsavimas irgi ne išeitis, nes visada laimi tas, kuris neturėjo laimėti. Ir neatsiranda nė vieno, kuris atvirai prisipažintų balsavęs būtent už jį. Belieka tradiciniai ėjimai: parlamentinės darbo grupės sudarymas, kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kurio autoritetu ėmė abejoti keli parlamentarai, Strasbūrą. Trys banginiai, atstojantys moralinius ir kriminalinius autoritetus. Lietuviai nuo batiuškos laikų kitaip negali, už juos turi nuspręsti svetimi. Bet geriausia yra palikti laisvę išrinktiesiems. Tegul jie sprendžia. Vienintelis tarp dabartinių ministrų savo blaiviais sprendimais panašus į tikrą ministrą – kultūros ministras Arūnas Gelūnas – pabandė pajudinti išrinktuosius. Koks kilo triukšmas: ministras nieko nežino, nes tik mes vieni viską žinome!

Gali būti nuo prigimimo gabių žmonių. Ne tik gabių, bet ir sąžiningų, nemaudytų korupcijos liūnuose, turinčių estetinį skonį, tinkamą bei išsamų išsilavinimą ir kitų angelui būdingų savybių, kuriomis nuolat giriasi išrinktųjų atstovai, bet kodėl jie veikia kaip vienpusis radijo ryšys: mes žinome, kas negalima, bet ne mūsų reikalas patarinėti, kas galima. Išrinktųjų tradicijos siekia batiuškos, jei ne ankstesnius laikus: dozvolenno glavnym cenzorom, paskui partkomai su glavlitais leido ar neleido. Visais laikais privalo būti reguliuojantis vožtuvas, o liberali valdžia, vaidindama demokratiją, pamiršo svarbiausią pažangos detalę – vožtuvą. Tada mes kaip išrinktuosius subursime visuomenininkus. Kedofilijos atmaina. Vsio dozvolenno.

Ko mums trūksta, kad pradėtume be kvaišulio, euforijos, perdėto jausmingumo džiaugtis ar piktintis? Pastatė Neries pakrantėje vamzdį, užrioglino Laisvės alėjoje ant seno pastato kubą, na ir kas? Ar reikia dėl to laužyti ietis, apkrauti visokias valdžios institucijas darbu (nebent šventai įsitikinus, kad jie neturi kuo užsiimti, tik už mūsų pinigus tunka), prirašyti kilogramus raštų, sukelti audrą stiklinėje vandens. Jeigu kiekvieną gyvenimo faktą, nors milimetru prasilenkiantį su įprastais apribojimais ir suvaržymais, sutiksime taip audringai ir neleisime laisvai minčiai judėti įprastais maršrutais, mūsų palikuoniai ras Marsą ar kitą negyvenamą planetą primenantį kultūrinį, architektūrinį, politinį ir moralinį peizažą, apkrautą tonomis susirašinėjimo su įvairiomis institucijomis, teismų nutartimis ir kategoriškais išrinktųjų pareiškimais. Dar kedofilų ir į juos panašių programomis, kur pirmas punktas skelbia: užimti paštą, telegrafo ir telefono stotis. (Aišku, jei tas programas jie turi.) Mūsų kvailybės, silpnumo, tuštybės ir baimių įrodymais. Daugiau neturėsime jiems ką parodyti, kuo pasigirti.