Po „Mirandos“ ženklu

VALDAS GEDGAUDAS

Šiemetinės „Sirenos“ prasidėjo nuo klinikinės OKT „Mirandos“ – du vakarus iš eilės, likus maždaug pusvalandžiui iki spektaklio, atskriedavo perspėjantis teatro atstovės Agnės L. (amžinasis jai ačiū!..) skambutis: „Labai atsiprašome, bet dėl „ilgos ir sunkios“ Povilo Budrio ligos šiandien spektaklis neįvyks.“

„Kaip?!. – klausiu. – Ką veiks visa ta aukštojo meno ištroškusi miestelėnų gauja, susirinkusi prie Ūkio banko arenos?!.“ – „Nepavydžiu šiandien ten dirbančiai administratorei…“ – nuoširdžiai ir su užuojauta atsako Agnė.

„Tai ar čia infarktas, ar butelis?..“ – klausiu. „Pervargimas…“ – droviai nutęsia teatro atstovė, neleisdama suabejoti, kad teisingas variantas – antrasis.

Tiesa, kad nepasirodyčiau tarsi vakar gimęs, turiu pripažinti, kad, apsvilęs su pirmąja „Miranda“, prieš antrąjį spektaklį dar apie vidurdienį apdairiai pasiskambinau į teatrą, norėdamas patirti, kokios Viljamo Šekspyro „Audros“ improvizacinės metilo-etilo perspektyvos laukia tąvakar, idant nereikėtų apsisukus pusiaukelėje antrąsyk kulniuoti namo…

Mano skepsis buvo išsklaidytas sukauptu, tyliu, bet gana tvirtu patikinimu, kad „Budrys sparčiai sveiksta“. Ką gi, kaip jau minėta, pasveikti nepavyko. Nes ta liga yra nepagydoma. Ir savo aktyviose fazėse – nepristabdoma.

Nevaržomą ir viešą daugiadienį gėrimą scenoje ir gyvenime lietuvių teatre įtvirtino ir įteisino auksinis duetas – Vytautas Šapranauskas ir Arūnas Sakalauskas. Aukščiausios klasės artistai. Galingi, talentingi vyrai. Dabar prie jų lyg ir prisideda trečiasis pirmarūšis „muškietininkas“ – P. Budrys.

Gerti yra smagu. Daug gerti – ypač. Bėda tik ta, kad kai Tau apie penkiasdešimt – romantišką-girtuoklišką-nuotykingą-bravūrišką šaunumą dažniausiai keičia senatviškas-proziškas-depresyvus-pagiringas neįgalumas.

Nors penkiasdešimtmečiams ant kulnų lipa, apsnūsti neleidžia nepėsčia jaunoji karta: štai girtas ratuotas Mažojo teatro primarijus Ramūnas Cicėnas tiesiog taranuoja jam kelią pastojusius, neteisingai degančius ar kažin kaip kitaip neįtikusius šviesoforus.

Dar viena bėda (ir, ko gero, daug didesnė už pirmąją) yra ta, kad, stoję į ilgą ir sunkų, erškėčiuotą, tačiau šlovingą ir išganingą reguliariai praktikuojančių gėrikų kelią, net Dievo ir likimo malonėmis gausiai apdovanoti charizmatiškiausi aktoriai anksčiau ar vėliau bent jau viena koja (o kartais ir abiem, kaip atsitiko V. Šapranauskui) vis vien įmina į žydrąjį kolumbariumą – t. y. televiziją.

Ir po kokios nors atseit „išdykusios“ apvytusių svogūngalvių transliacijos, braukdami tirštą finansinį prakaitą, skaudžiai prisimena, kad dar užvakar buvo jauni, talentingi ir nevedę.

P. Budrio skrydis šį atmintiną rugsėjį buvo akrobatinis skutamasis: „Fundamentalistai“ su Jonu Vaitkumi, „Nusiaubta šalis“ su Gintaru Varnu, „Miranda“ su Oskaru Koršunovu… Nenuostabu, kad subyrėta atsitrenkus į skysto pavidalo kliūtį. Tobulai-totaliai „nusiaubtas Budrys“.

Nenorėdamas išblaškyti neblėstančio neįvykusios OKT „Mirandos“ palikto įspūdžio, lietuviškąją „Sirenų“ dalį nutariau praleisti. Tad trumpai apie užsieniečius.

.

„Koriolanas“ („HOPPart“, Vengrija)

Darželinukiškas, nykštukinis, iki seno socialistinio modelio šaldytuvo „Oka“ travestuotas V. Šekspyro „Koriolanas“ (režisierius Csaba Polgáras).

Sprendimas nenaujas, jau kažkur matytas, bet gana įdomus – būrelis šiuolaikinių proletarinių plebėjų (pavyzdžiui, iš didmiesčio pakraščio), pokvailių, bet karingai nusiteikusių urbanizuotų „špitolninkų“ gana naiviai, retsykiais juokingai ir tuo pat metu negailestingai neskubėdami preparuoja paradoksalią minios-diktatūros-demokratijos kazusų mechaniką.

V. Šekspyro, Bertolto Brechto, Heinricho von Kleisto tekstų mišrainė (dramaturgai Ildikó Gáspár, Gergö Bánki) su keistu Cato Stevenso, Claudio Monteverdi, Jánoso Bródy, Georgo Friedricho Händelio, Amandos Lear muzikiniu padažu.

Deja, vengriškas „Korijolánusz“ save išsemia per pirmąsias dvidešimt minučių. Nepadeda nė aktorių bandymai į teksto audinį įterpti žodį lietuvišką, pavyzdžiui, tik žybt: „Tadas Blinda!..“ Kažkas iš publikos sukikena, ir vėl ramu. Įdomiai nuobodoka. Arba atvirkščiai.

Susidarė įspūdis, kad šis nestandartinis sceninis kūnas gimtojoje šalyje privalėjo turėti puikų kontaktą su publika (turbūt ne veltui šis darbas šiemet pretenduoja į Vengrijos teatro kritikų sąjungos prizą kaip geriausias nepriklausomos trupės sukurtas spektaklis), kuris šitokios kraujo grupės kūriniams yra būtinas.

Lietuvoje „Korijolánusz“ atrodė prigesęs, šiek tiek nuvėsęs, tarsi būtų reikalingas elektrošoko, o ne C. Monteverdi motetų.

.

„Displace # 1. Raudonasis įtūžis“ („Muta Imago“, Italija)

Reklaminiame šio spektaklio anonse išvardinta galybė prodiuserių, koprodiuserių, rėmėjų, bendradarbiautojų, organizatorių, erdvės ir šviesų, dramaturgijos ir garso dizainerių etc.

O kai dar perskaitai, kad tai „meninių tyrimų projektas“ – apima negera nuojauta. „Projektas?..“ Ir dar „meninių tyrimų?..“ Tai liudija viena – šiam reginiui išleista pinigų suma (o ji turėtų būti išties nemaža) gali būti atvirkščiai proporcinga meninei kokybei.

Ir nuojauta neapgauna. Ką čia slėpti – kaip ten beišvedžiotum, bet tas sacharininis „Raudonasis įtūžis“ – tiesiog elementarus, studentiškas performansas.

Keturios jaunos merginos keturiasdešimt minučių sparčiu žingsneliu, nukorusios galvas be perstojo protekiniais energingai risnoja scenos aikštelės kvadrate išbraižytomis geometrinėmis nesusikertančiomis tiesėmis, skambant baugiai armagedoniškam garso takeliui, ekrane žiebiantis ir gęstant apokaliptinių subtitrų eilutėms. Taigi, pasaulis žuvęs. Bet tik nereikia mūsų gąsdinti.

Spektaklyje neva kalbama apie pirmąją reakciją į išvietinimo jauseną. Iš tiesų, po „Raudonojo įtūžio“ su juodosiom itališkom vaidilutėm pasijunti, tarytum visų pirma būtum išvietintas iš teatro.

Šiuo metu sostinėje vyksta kasmetinis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“, kuriame turbūt nestinga panašaus lygio daugiau ar mažiau pavykusių performansų. Galbūt italai su savuoju „Įtūžiu“ labiau tiktų ten. Kuo čia dėtos tos reprezentacinės „Sirenos“?..

.

„Super Night Shot“ („Gob Squad“, Jungtinė Karalystė, Vokietija)

Žaliašvarkis, žaliakelnis ilgšis „Menų spaustuvės“ fojė besibūriuojantiems žiūrovams praneša, kad jie netrukus turės tvarkingai išsirikiuoti dviem eilėmis palikdami „tunelį“ iš miesto grįžtantiems „artistams“; mergina, dalijanti įvairiaspalvius serpantinus, bengališkas ugneles, dalykiškai instruktuoja, ką, kaip ir kada reikės nuveikti su tais šventiniais „pabūklais“; du vyrukai prie įėjimo į salę paprašomi palaikyti plakatą su „multiplikaciniu“ užrašu – „The End“…

Šitame taške ir baigiasi teatras. Iš miesto grįžta keturi prisifilmavę ir šio bei to prifilmavę „artistai“, ir prasideda keturių kanalų minimaliai parežisuotas, bet, tikėtina, nemontuotas sinchroninis home video.

Atrodytų, turėtų būti žavu. Galbūt. Tačiau prieš akis veriasi anoniminis-muliažinis-„suvenyrinis“-nuglaistytas-bekonfliktis-šokoladinis Vilnius (Katedros aikštės, senamiesčio prieigos, toliau nenukeliauta).

Kvailiojantys svetimšaliai kuria keistą meilės odę falsifikuotam miestui (pavyzdžiui, būtų buvę įdomiau, jei ketvertukas būtų išsiskirstęs skirtingomis kryptimis – į Naujininkus, Karoliniškes, Žirmūnus, Šeškinę – ten gal ne taip saugiai ir sklandžiai viskas būtų sekęsi, bet bent jau būtų buvę įdomu, kiek būtų likę miesto meilės jiems ir jų meilės miestui po įgyvendintos meninės transakcijos).

Galų gale, sutemusiai kinematografinei procedūrai einant į pabaigą, išsitraukiamos kaukės – ir tampama triušiažmogiais, paukštžmogiais, katinžmogiais, kingkongžmogiais, lendama prie praeivių bučiuotis…

Vieną simpatišką merginą užverbuoti pavyksta. Filmo finalas: vakarėjant Katedros aikštėj, šalia Gedimino paminklo, grėslus, baltu kostiumu vilkintis Zuikiažmogis, tarsi nužengęs iš Davido Lyncho „Vidaus imperijos“, skambant Freddie Mercury ariozo, bučiuoja su išlaikymu smulkią juodbruvą lietuvaitę. Po to, lyg ir atsidėkodamas už narsą ir begalinį atsidavimą užsieniečiams, jos akivaizdoje išsirengia iki apatinių ir pabėga… „Super night shi(o)t?..“

O šiaip, tiesą sakant, tas ketvertukas visą valandą kabinėjasi prie praeivių, klausinėja jų visokiausių niekų, bando kažką sužaist, apžaist, peržaist.

Priblėsusios, išdvėsusios „Sirenos“ baigėsi. Žaidimai – taip pat. Klausimas tik vienas: „Kaip Budrio sveikata?..“