Nidos pleneras

RASA DARGUŽAITĖ

Nurimus poilsiautojų šurmuliui, rugsėjo mėnesį Nidoje susirenka dailininkai kurti ir semtis naujų idėjų. Ištuštėjusios jūros ir marių pakrantės, apytuštės kurorto gatvelės – tokioje erdvėje nesunku pastebėti dailininko su molbertu siluetą.

Rugsėjo 16 d. baigėsi dešimt dienų trukęs XVII tarptautinis tapybos pleneras, šiais metais skirtas tapytojo Romualdo Kuncos (1935–2011) atminimui. Neatsitiktinai dailininko R. Kuncos kūryboje esama nemažai pajūrio ir Kuršių nerijos vaizdų. Nidą menininkas tapė dar studijų metais, tad jo drobėse liko užfiksuoti ir senojo kurorto peizažai. R. Kunca, kviečiamas tarptautinių Nidos tapybos plenerų iniciatoriaus ir organizatoriaus Sauliaus Kruopio, dalyvaudavo šiuose renginiuose. Kartu savo iniciatyva atvykdavo į Nidą tapyti kone tris kartus per metus.

Romualdas Kunca. Vakaras Nidos prieplaukoje. 2004

Plenere dalyvavo menininkai iš Latvijos (I. Ozoliņa, I. Ozolinis), Vokietijos (H. Hopfe, E. Hübner, Ch. Gollner), Rusijos (K. Čerevko, M. Popovas) ir Lietuvos (D. G. Mažeikytė, S. Kruopis, A. Jančiauskaitė, G. Bagdonas, V. Bazaras, D. Rusys, A. Taurinskas, S. Urbanavičiūtė, V. Vėjas, A. Savickas, D. Udrys, G. Pankevičius, J. Budzinauskas, A. Miežis). Plenero metu sukurti darbai eksponuoti baigiamojoje parodoje „Agilos“ kultūros ir informacijos centre Nidoje. Per parodos atidarymą buvo įteiktos Lietuvos dailininkų sąjungos premijos tapytojams Astai Jančiauskaitei ir Danieliui Rusiui. Parodoje užplūsta marių, kurėnų, žvejų uosto, jūros pakrantės, besideginančios saulėje moters, Nidos išskirtinės architektūros namų, pušų, kopų vaizdai. Vienuose paveiksluose realistine arba ekspresionistine maniera nutapyti konkretūs objektai, kituose įspūdžiui perteikti pasirinkta abstrakcionistinė raiška arba siurrealistiniai sprendimai.

Šio plenero ypatybė ta, kad, galbūt ir simboliškai, tęsiama grupės „Brücke“ narių ir vadinamosios Nidos menininkų kolonijos (XX a. pirmoje pusėje čia kūrė vokiečių ekspresionistai, lankėsi fotografai, rašytojai, kompozitoriai, įvairių sričių intelektualai) tradicija. Dabar į plenerą susirenka dailininkai, tapantys įvairia stilistika. Nida paženklinta kaip kūrybinis inspiracijų šaltinis. Toks vietos įprasminimas sukuria atmosferą, kuri vienaip ar kitaip veikia plenero dalyvius, tarsi suteikia galimybę susilieti su praeityje čia kūrusiais menininkais. Dailininkė H. Hopfe dalijosi įspūdžiais, kad jai norėjosi susipažinti ir pačiai kurti aplinkoje, kuri buvo įkvėpimo šaltinis vokiečių ekspresionistams.

Plenere susirinkę menininkai pirmiausia turi galimybę ištrūkti iš gyvenimo rutinos, iš uždaros erdvės (studijos, dirbtuvės) ir tapyti gamtoje. Ypatinga Nidos aplinka (vanduo, smėlis, vėjas) ir praeityje kūrusių menininkų dvasia savaime tampa inspiracijų šaltiniu. Dailininkė iš Karaliaučiaus K. Čerevko pasakojo, kad atvažiavus ją paveikė neįprastas klimatas, ji tarsi maitinosi vandens ir oro stichijomis, kurios suteikė lengvumo. Tad ji siekė savo drobėse perteikti išgyventą neapčiuopiamą, nematerialų būties lengvumą.

Tapytoją S. Urbanavičiūtę Nidoje traukia erdvė, kas akimirką besikeičiantis apšvietimas, vandens esybės nepagaunamumas (gylis, skaidrumas, sidabriškumas). Ir nuolat pučiantis vėjas, besikeičiantis oras savaime sukelia sumanymų. D. G. Mažeikytė pastebėjo, kad aplinkoje gausu spalvų ir atspalvių, kuriuos norisi perteikti savo paveiksluose. V. Vėjas sakė, kad būdamas plenere bandė užčiuopti subtilius Kuršių nerijos gamtos niuansus. Vien nuolat kintantis marių ir dangaus santykis (ryte, vakare, apsiniaukus, saulėkaitoje) sukuria vis naują atspalvį, naują charakterį. Dailininkas S. Kruopis, be kitų tapomų vaizdų, kasmet nuo 1996 m. pasirenka užfiksuoti tą patį motyvą – Thomo Manno namelį.

D. Rusį ir Nidoje, ir apskritai kurti labiau įkvepia mėgstami dailininkai – G. de Chirico, R. Magritte’as. Jam artima A. J. Kuro mintis, kad tapomas ne paveikslas, ne rezultatas, bet mąstymas. Tad ir D. Rusiui tapymas reiškia mąstymą ir nieko daugiau.

Plenero specifikai būdinga tai, kad dailininkas turi nedaug laiko apmąstymams, idėjos subrandinimui. Tapytojas D. Udrys pasakojo, kad plenere dailininkas turi dirbti ir reaguoti greitai. Namie yra galimybė paveikslą užversti, padžiovinti, po savaitės pasiimti ir dirbti toliau. Plenere tam laiko nėra.

Kitas svarbus veiksnys – bendravimas. Čia susitikę dailininkai diskutuoja apie savo požiūrį, supratimą, dalijasi mintimis, patirtimi, aptaria įvairias tapymo technikas. Dirbdami šalia, kartu tarsi nesąmoningai vienas kitą skatina ieškoti naujų būdų, naujos raiškos, išbandyti naujas formas, eksperimentuoti. Tad visa tai galima apibendrinti dailininko S. Kruopio pabrėžiama mintimi, kad plenere svarbiausia ne galutinis rezultatas, o procesas, vyksmas.