Lėktuvai, džipai, asilai, virvės

GENOVAITĖ BONČKUTĖ

Dulkės, karštis, horizonte, kur akys mato, milžiniški kalnų karpiniai. Pakelėse parašyta: Хуш омадед! Tai reiškia – sveiki atvykę. Jau dvi dienas traukiame Pamyro trakto žvyrkeliu per kalnus, šalia kelio ūžia purvina Piandžo upė, kitam krante – Afganistanas. Keliautojai nugeibę miega, galvos tabaluoja. Keista, kad esama tokių milžiniškų kalnų, Kaukazą jau būtume pervažiavę seniai. Man išvažiuojant visi stebėjosi:

– Kur važiuoji? Į Pamyrą? Ojėzusmarijajuozapaišventas!

Staiga mašina sustoja – šokdama per duobę prakirto benzino baką. Lietuviai išsigandę jau skambintų pagalbos, o žemaūgiai auksarankiai tadžikai prikemša į skyles muiluotų skudurų ir benzinas nebevarva. Mūsų grupei vadovauja Giedrius, jam talkina žvitrus Martynas, bet iš esmės viską sprendžia pagrindinis garbaus amžiaus Vadas, apie kurį susibūrusi juo besižavinčių moterų komanda. Per metus jos pastorėjo. Kažkodėl už akių man vis kliūva nesuderintos rūbų spalvos, negražios kūno formos.

.

Miestų vardai Pamyre nuožmūs – Vrangas, Zongas, Lengaras. Spalvos, kuriomis rengiasi tadžikės, irgi piktai ryškios, kalnuose ganosi ne avys, o ožiai. Net mineralizuoti šaltiniai, kur bandėme išsimaudyti, buvo karšti ir graužė. Naktį apsistojome autentiškoje senovinėje pirkioje, nuklotoje kilimais, mums paklojo tūkstantį kartų naudotus čiužinius ir apklotus. Visą naktį vartausi klausydama įvairių tonacijų knarkimo. Taip neįprasta nieko neveikti, kad net baisu. Vidury nakties Giedrius staiga tamsoje atsisėda ir klausia:

– Ar turi tualetinio popieriaus?

Iš karto pašoka Martynas:

– Apsinuodijai? Aš irgi!

Iš ryto paaiškėja, kad mus dar apgraužė gal blakės, gal blusos.

.

Atvykstame į molinį kaimą. Patamsyje kilnojame kruopų maišelius, pilstome benziną. Nesitiki, kad reikės iš tikro lipti į tuos kalnus, kurie matosi už lango. Giedrius turi susitarti su asilų savininkais dėl kuprinių nešimo ir palaikyti viešuosius ryšius su Vadu. Vado moterų grupė labai organizuota, jos visur greitai nubėga, atbėga, viską susitaria, išverda. Mano grupėje daugiau vyrų. Jie lėtesni, bet moka kabinti virves, užkurti primusus. Ką mes be jų darytume? Kalnuose, skirtingai nei Lietuvoje, į vyrus galima atsiremti.

Autorės nuotrauka

.

Pradedame kopti, lipame žolėtais akmenynais, šlaitai milžiniški, nuostabi tyla. Gerai, kad tėvynė su visais rūpesčiais dabar taip toli. Užsiropščiame visą kilometrą. Pirma naktis palapinėje. Visi vartosi, neužmiega, bet tyli. Man norisi išeiti nusišlapinti, bet nedrįstu lipti Martynui ar Giedriui per galvą. Ilgai trunka, kol pasiryžtu. Paryčiais vėl noriu, bet nesiryžtu. Martynas kaip miręs, Giedrius susiėmęs už pilvo šokinėja iš palapinės kaip į kosmosą, o grįžęs ilgai gaudo orą. Staiga jis įsipainioja tarp palapinės raištelių, atrodo, kad iš pasiutimo juos visus nuplėš. Aš drebu šaltame miegmaišyje, o Giedrius visas atsisagstęs.

– O ko jūs perkat šaltus miegmaišius? – nesupranta jis.

Šitoje vietoje dvasingumas neturi nieko bendro su laime. Neturi šilto miegmaišio ir kvit, medituok nemeditavęs.

.

Šiandien turime užlipti nuo 3900 iki 4500 m. Lėtai lipame akmenynais. Tokį ėjimą būtų galima pavadinti Vado vardo meditacija. Kvėpuoti vis sunkiau. Kai galų gale prieiname išganingą bazinę stovyklą, ištiesiame kojas ir nebegalime pajudėti. Atrodo, galėčiau taip sėdėti amžinai. Galiausiai atsistoju, einu link kitos grupės palapinių, bet netrukus susivokiu, kad nežinau, nei kur, nei dėl ko einu. Matyt, taip jausiuosi, kai man bus devyniasdešimt metų. Lėtai eisiu, ilgai žiūrėsiu.

.

Vadas paskelbia poilsio dieną. Guliu palapinėje ir žvelgiu į pasaulį kaip nuo stogo. Tolumoje matosi Afganistano ir Pakistano kalnai, o už 150 km jau prasideda Indija. Čia neveikia mobilusis, nepasiekia nei darbas, nei artimieji, gali galvoti apie gyvenimą, visiška laisvė dvasingumui ugdyti. Iš lauko atsklinda turistų balsai:

– Galų gale nusiprausiau! Kaip gera.

– Ką prausei?

– Pažastis, daugiau neišdrįsau.

Tačiau mąstyti sunku – vis negaliu rasti, pagauti to daikto, kuris vadinamas „aš“. Čia, gamtoje, man verkiant kaip benzino reikia įsipilti kieno nors minčių ir emocijų. Išsitraukiu ausinuką. Kaip stipriai kalnuose veikia muzika, kokia ji atrodo tobula, kokia graži! Bet nusiėmus ausines tie subtilūs sąskambiai, būsenos ir žodžiai lieka sau, o mano tuščia galva – sau.

– Iš kur tas vanduo? Čia arbata buvo?

– Makarai. Nieko, viską išgersim.

.

Vadas susikviečia keliautojus:

– Šiandien užsidėję įrangą pasitreniruosime, o ryt šturmuosime viršūnę, tam reikės apie 15 valandų. Tai nuostabus lietuviškų viršūnių kampelis – Lietuva, Donelaitis, Čiurlionis. Saugokime vieni kitus, kalnai gražūs, bet pavojingi. Jei ne viršūnę, tai ką nors vis tiek įveiksime!

Atgyju – jis kalba be patoso, šiltai, bet jaučiasi konkretumas, ideologija ir jėga.

.

Pradedame kopti viršūnės link. Mane suima toks mieguistumas, kad, atrodo, tuoj prarasiu orientaciją.

– Odin verbliud podoch… vtoroj verbliud podoch… ves karavan podoch! – linksminasi Vadas, matydamas, kaip mes kenčiam.

Jam eiti į viršų – tik paleisk. Išsitraukiu iš kišenės tirpios kavos pakelį ir susiberiu burnon. Būsena pagerėja. O jei viršuj taip šalta, kad nušals kojų pirštai, kaip pernai tam rusui? Juk niekad taip aukštai nebuvau. Didžiausi šalčiai pasaulyje yra ne Antarktidoje, o Himalajuose, nuo 6 km pradeda žūti kraujo kūneliai ir alpinistai grįžę turi išsivalyti kraują. Brrr. Tačiau iki šiol man sekdavosi. Tiesa, sveikata kol kas nėra aiški, o štai pusės grupės ji labai aiški – jie triedžia, vemia ir negali niekur eiti. Gaila, kad negaliu įveikti baimės, ji trukdo jausti ryšį su kalnais. O Martynas sako, kad jam net norėtųsi vis dažniau važiuoti į tokias sudėtingas vietas. Būtų gerai pasiekti tokią veržlią būseną.

.

Atsikėlę trečią nakties patraukiame į viršūnę. Adrenalino čia jokio, greičiau sunkaus plūgo tempimas – arba tempi kuprinę, arba gaudai išretėjusį orą. Lipantys jaučiasi taip blogai, kad priėję sustojimo vietą dalis gula ir tiesiog miršta. Likus kelioms valandom iki pergalės, Vadas pareiškia:

– Nieko nebus, jūs neužlipsit. Paliekam daiktus ir sukam atgal, lipsim rytoj.

.

Kitą dieną kaip blogi mokiniai vėl pakartojame sekinantį maršrutą ir galų gale įlipame į Čiurlionio viršūnę – 5800 m, taip aukštai niekada nebuvau. Eiti šešiolika valandų be šilto maisto, be poilsio – juodas maratonas. Netoli viršūnės susiginčijame su Giedriumi, kuris eina baisiai lėtai. Jis įsižeidęs apsisuka eiti atgal, mes kone bėgame, bet leidžiantis vis tiek sutemsta. Pamėginu eiti be žibintuvėlio, įsijungia intuityvus gamtos pojūtis, zuikių dievas su manimi ir niekur nesuklumpu.

.

Iš ryto visi pavargę, irzlūs.

– O ką, be manęs primusų negalite užkurti? Lepūnėliai, ne komanda, – burba Martynas.

Pusę dienos trokšdama išeiti laukiu, kol grupė krapštosi. Tokia „komanda“ man siejasi tik su nuolatiniu taikymusi prie kitų.

– O jei einant sutems? Nespėsime nusileisti.

– Kodėl tu mus gąsdini, tu juk psichologė, turi būti pozityvi, – kažkuo neįtinku kitam grupės nariui Džerkai.

– Man atostogos. Reikia išreikšti visą sukauptą negatyvumą.

.

Einame dideliu žaliu slėniu. O gal sudėtingesnių minčių nesugalvosi niekur, kur negali prisijungti prie informacijos šaltinių? Įdomu, ar su tokia tuščia galva gali įvykti kokia nors vidinė transformacija? Atsisėdu ant akmens, grupė sustoja anksčiau, šnekasi apie inventorių – išskyrus kelnaites, kiekvienas alpinisto daiktas gali būti gaminamas pagal įmantriausias technologijas. Staiga pasidaro liūdna. Kodėl žmonės aplink taip blogai jaučiasi, bet taip noriai bendrauja? O aš – atvirkščiai.

Nusileidžiame į molinį kaimą. Čia viskas labai tradiciška – šeima, šeši vaikai, vieni supa kitus. Džerka, naujokas kalnuose, toliau eiti nebenori – tipiškas nekalniečio elgesys. Kitą rytą išvažiuojame kariniu visureigiu. Mašina ropoja stačiais šlaitais, sugulę vienas ant kito, spiegiame iš siaubo, kol vienas bendrakeleivis užtraukia užstalės dainą ir visiems palengvėja.

.

Pasiekiam pasienio miestelį Vrangą. Vėjas nešioja dulkes, vaikšto raštuotos tadžikės, valgykloje vaišina jakų mėsa, ji atrodo dieviškai skani. Toks stebuklingas maisto skonis kaip po kalnų gyvenime būna labai retai – kiekvienas trupinėlis tirpsta burnoje, persismelkia į kraują. Pardavėjas pasakoja, kad miestelis turi tunelį po upe, ir kviečia eiti į Afganistaną. Vakare patraukiu link budistų uolų, pasirodo, čia būta ne vien islamo. Norisi ilgai būti gamtoje. Mano kūnas pilnas šiltos jėgos, gal gėrio šaltinis būtent kūne ir jam reikia skirti daugiau dėmesio?

.

Bet kalnai – kontrastų terapija. Vėl ropščiamės į statų kanjoną. Įpūsti prasmę antram žygio etapui daug sunkiau, pirmajame džiaugiesi seniai matytais kalnais, poilsiu, naujais žmonėmis. Namų atsiminti nebegaliu, pakibau beorėj erdvėj. Pilki akmenys, kaitra, lėtai velkamės paskui asilus. Norisi grįžti žemyn ir valgyti ožių mėsą. Nors visi išsitepa baltu kremu, žiauriam ultraviolete nosys vis tiek tapo raudonai mėlynos ir iš jų visi nuolat krapšto dulkes. Besiganantys šalia palapinių asilai visą naktį rėkia kaip skerdžiami, bet aš jau apsipratau, kad šiame žygyje nepamiegosi.

.

Kitą dieną asilai nebenori eiti. Varovai juos tempia už ausų ir stumia iš užpakalio. Iš tolo matau, kaip jie nusega kuprines, ginčijasi su Vadu. Gal nori, kad papildomai užmokėtume. Asilai, pajutę laisvę, griūva ant nugaros ir su visomis kuprinėmis vartosi dulkėse. Nieko nebesuprantu. Paskui užsnūstu. Kai pabundu, matau, kaip asilai tvarkingai eina toliau. Varovai net pakabino virves ir padeda mums pereiti per upę.

– Kaip mes grįšime per tą upę vieni? – klausiu Giedriaus.

– Ką, aš čia tau paskaitą apie perkėlas skaitysiu?

– Ar čia mandagus atsakymas?

– Tu man nusibodai. Vis tau reikia greičiau, greičiau. Būčiau galėjęs užlipti ant viršūnės, jei ne tu. Lakstai link grupės ir atgal, vadovauji, demonstruoji, kaip tau gerai.

– Tą pyktį nešiojiesi tiek dienų?

.

Vėl įsijungiu muziką ausinuke. Sielos vaistai žmogui reikalingi visur. Kitos dienos vakare pasiekiame antrą bazinę stovyklą. „Kak molody my byli, kak istkrenne chodili, kak verili v sebia!“  – dainuoja moterys, kurios jau užlipo kiek norėjo ir čia apsistos, kol lipsime į viršūnes. Paryčiais patraukiame aukštyn.

– Gal bandom naują kelią per ledyno šoną? – gudriai klausia Vadas. – Iš pradžių palipsime stačiau, o paskui – guliaj, Vasia!

Visi sutinka. Netrukus pasidaro labai statu. Gerai, kad mano saulės akiniai per kelerius kalnus taip susibraižė, jog su jais matau tik du žingsnius. Galų gale užlipame ant lentynos, į abi puses smunka bedugnės, geriau net negalvoti, kaip nusileisime. Vadas sako, kad reikės šonu praeiti statų ledyno viršų, pakabina keletą virvių, bet prireikia dar septynių. Jis vis suka į ledą naują ledsriegį, kažkas nuima paskutinę virvę, ją perduoda, o kiti viena koja styro ant stataus šlaito, nuo kurio atsisegęs bemat nuslystum nuo kilometrinės sienos. Šalta, negali judėti, nebent judinti batuose pirštus. Puse sėdynės atsiremiu į ledo šlaitą ir ta pusė bemat peršlampa.

.

Žinoma, dar lieka laisvė mąstyti, kalbėti, bet ja pasinaudoti nespėju – pasigirsta krintančių akmenų dundėjimas ir paskutiniu momentu užlindusiam už kuprinės grupės daktarui stambi plyta pataiko į šalmą. Visi su siaubu žiūri, kas bus, bet daktaras patenkintas atsitiesia, pačiupinėja sulankstytą šalmą ir sako:

– Šį vakarą švęsiu naują gimtadienį!

Galų gale perėja. Čia keli akmenuoti ploteliai palapinėms ir į visas puses atsiveria viršūnės ir sniego laukai.

– Na ir kas buvo baisu? Virvių išsigandot? – Vadas net švyti iš pasitenkinimo.

Kaip jis iš viso jaučia, kur kabinti virves, kiek jų reiks? Moters alpinistės padėtis lengvesnė – ji tik užlipa vyrų pakabintom virvėm. Bet tai, matyt, vienintelis silpnosios lyties pranašumas, visi čia virsta bevarde gimine.

.

Iš ryto patraukiam Mindaugo viršūnės link. Ledynas už akmenyną daug gražesnis – balta, erdvu. Artėdami vis aiškiau matome, kad viršūnė stati ir su milžinišku plyšiu vidury.

– Tikrai nespėėėsime, gal neeelipam, – neištveria vienas keliautojas.

– Viską girdėjau, pasakei ir patylėk! Nedarysime čia turgaus, – Vadas nė nebando apsimesti demokratiškas. – Leisk pagalvoti…

Po minutės pareiškia:

– Lipsime į Darių ir Girėną.

Patraukiame link Girėno. Mane vėl apima mieguistumas, bet tirpi kava baigėsi ir šį kartą nebėra ko sukramtyti. Vadas liepia eiti paskui jį. Stengiuosi atkartoti jo žingsnius, akyse ima darytis žalia.

– Einu atgal! – nelaukiu, kol nualpsiu.

– Nepatinka man tokie vaikščiojimai… Dabar kirsk ledyną iki anų uolų, matai? Ir neprarask aukščio, apačioje – plyšiai! – rūsčiai sukomanduoja jis.

Klupinėdama tarp plyšių išeinu. Vienoj vietoj net įsmunku į mažą plyšiuką iki pažastų. Pasiekusi uolas, prigulu ant saulėje įkaitusių akmenų. Atsibudusi negaliu suprasti, kur atsidūriau. Vaizdas aplink primena kosmosą. Pamažu pradedu leistis tarp pusnių, upelių, plyšių, kojos neklauso, bet ir vėl imu grožėtis kalnais visu kūnu ir siela. Aš viena pereisiu tuos milžiniškus ledynus! Visagalybės jausmas nuostabus, jokian plyšin neįsmunku.

.

Sugrįžusi atsigulu palapinėje, pro prasegtą užtrauktuką sniegynus nudažo saulėlydis.

– Jau lovoj?

– Taip, žiūriu filmą apie kalnus.

Iš lauko atsklinda primuso burzgimas. Į miegmaišį prisidėjau kojinių, kad iš ryto būtų šiltesnės.

– Tiek to, darysiu klumpę, – vakar pareiškė Martynas, išdidžiai pastatydamas batus į palapinės prieangį suledėti, bet naktis, ačiū dievui, nebuvo šalta.

Ima pūsti vėjas.

– Uraganui ruošiamės? Reikėtų gerai užsikamšyti.

– Ar tempsi, ar netempsi, palapinė vis tiek plevėsuos.

Užsisegu užtrauktuką, aplink mane rausva palapinės šviesa. Jaukiame namelyje sunku patikėti, kad už jo sienų – statūs lediniai šlaitai.

.

Jau antra naktis virš penkių kilometrų ir skrandis dirba nekaip. Iš jo kažkas kyla, o burnoje užstrigo per pietus graužto parmezano skonis. Tą sūrį nugvelbiau iš kitos grupės. Skonis čia labai svarbu. Ne tas skonis gali reikšti pykinimą ir labai sunkų ėjimą. Iš miegmaišio kyšo tik nosis, bet vis tiek drebu. Miegmaišis šiuo metu yra mano erdvė, meditacija ir gyvenimas. Laukiu, kol iš skrandžio pakils naujas burbulas.

Pagalvės po galva vėl nebėra, palapinė stovi nuožulniai, slidinėsime visą naktį. Kaip būtų gera namie ant sofos, net jei kitą dieną reiktų eiti į darbą! Kartu su skrandžio burbulais iš sąmonės gelmių kyla mintis: jau labai noriu namo. Puikiai virškinčiau, nebūtų šalta. Kai čia atsitrenki, nebegali pabėgti, mazochistine kaina kalnai užmuša rutiną, bet ar ta kaina ne per didelė? Matyt, per metus padariau daug nuodėmių, jei atpirkimas toks stambus.

.

– Dievas davė proto šiandien nesileisti. Trūksta vienos virvės, – grįžta iš žvalgybos Vadas.

Šiose vietovėse nesutikome nė vieno turisto, o Vadas čia jau buvęs. Eiti į kalnus ir ieškoti kokios nors viršūnės ar perėjos pačiam – visiška loterija. Kalnai tokie painūs, sukti, tiek daug iškyšulių, praėjimų, norint juos pavaizduoti reikia trimačio žemėlapio.

Iš ryto leidžiamės. Prireikia ne vienos, o penkių virvių, ilgai kabome ant ledo. Kai nusileidžiame iki piliečių, likusių apačioje, jie patenkinti ir atsiganę. Palikę ten dalį grupės leidžiamės toliau. Slėnis, kuriuo mus kaip avis užvedė Vadas, painus, dingsta takelis, nežinia kaip persikelti per upę. Atrodo, civilizacija taip arti, o pasiekti negali. Grupė stoja miegoti lauke. Kol vyrai apatiškai ieško, kur pakloti miegmaišį, merginos jau išsilygino aikštelę ir stato palapinę.

.

Kad spėtume pereiti per nepatvinusias upes, vėl keliamės paryčiais. Taip nesinori lįsti į tamsų šaltą lauką! Aš atsisėdu ir vėl užmiegu, bet vyrai jau plėšia palapinės stogą. Termose tik šalta arbata, vakar jos taip ir nepavyko užvirinti. Miegmaišy kvepia šuniuku. Savaitę neplauti plaukai aplipę dulkėmis, neiššukuojami. Kartą po kalnų buvau tokia susivėlusi ir įdegusi, kad Maskvoje manęs nenorėjo įleisti į parodą, nors buvau nusipirkusi bilietą.

.

Pajudame džipais atgal.

– Parodyk, Martynai, afganistaniečiams fucką, gal nukals iš optinio taikiklio!

Staiga nusibaigia mūsų mašinos variklis. Vairuotojai jį atkakliai krapšto, bet veltui. Apima panika, kad nespėsime į lėktuvą. Tuo metu kitoj upės pusėj pasigirsta sprogimai – afganistaniečiai sprogdina kelią per kalnus. Tačiau zuikių dievas ištiesia leteną – sustoja mašina, siūlosi mus nuvežti iki sostinės. Štai ir posovietinė Dušanbė ir oro uostas.

Gyvenimo apmąstyti nepavyko, bet buvo tiek daug ilgo, tiršto laiko. Tai grįžus gali apmąstyti kalnus, o ne kalnuose – gyvenimą. Akyse tebestovi vaizdas, kai kabome prie milžiniškų objektų, o širdyje tas nuostabus vientisumo pojūtis, kai puikiai jauti, koks turi būti kitas žingsnis. Reikės paklausti zuikių dievo: iš kur jis? Kodėl čia, apačioje, tas jausmas toks silpnas?