Kilstelėjus persiškos skraistės kraštelį

DALIA ZABIELAITĖ

Kader Abdolah. Mano tėvo užrašų knygelė. Romanas.
Iš olandų k. vertė Saulė Rygertaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 304 p.

„Islamas, Koranas, Iranas ir Artimieji Rytai – tai yra temos, kurios kaip tik dabar iš tikrųjų domina žmones Europoje. Jie nori sužinoti apie Koraną, islamo religiją ir senąsias kultūras. Ir aš sakau: puiku, tik eikit paskui mane, visa tai jums parodysiu.“ Taip tvirtai apie save ir savo kūrybą viename interviu 2007 m. kalbėjo Kaderas Abdolah (g. 1954), iš Irano kilęs rašytojas, politinį prieglobstį radęs Nyderlanduose. Rašantis apie gimtąjį Iraną ir savo kūryba įsiliejantis į šiandien skaitytojus dominančios grožinės literatūros apie Artimuosius Rytus srovę. Tokia yra ir naujausia jo knyga, išversta į lietuvių kalbą, „Mano tėvo užrašų knygelė“ – autobiografiškas romanas apie XX a. Iraną. Ne viską, bet kai ką pasakojantis apie islamo religiją ir Koraną, apie senąją to krašto kultūrą, jo archajiškumą ir modernėjimą rašytojas tai daro savitu rakursu, per jam būdingą patirties ir pasaulėžiūros prizmę. Tad kokį Iraną išvysta skaitytojas, nuėjęs paskui Kaderą Abdolah?

Pirmoje į lietuvių kalbą išverstoje ir pernai išleistoje šio autoriaus knygoje „Mečetės namai“ (iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė) rašoma apie 1979-ųjų Irano revoliuciją. Šis romanas buvo įtrauktas į 2010 m. geriausios verstinės knygos trumpąjį sąrašą – balsuodami skaitytojai jam skyrė trečiąją vietą. Antroje į lietuvių kalbą išverstoje rašytojo knygoje minėta revoliucija piešiama tik vienu kitu štrichu, čia siekiama aprėpti platesnę XX a. Irano politinės ir socialinės raidos istoriją – beveik iki pat 2000-ųjų, kuriais buvo baigtas rašyti ir Nyderlanduose išleistas šis romanas („Mečetės namai“ čia pasirodė vėliau – 2006 m.). Savo pirmąsias knygas Kaderas Abdolah parašė dar Irane, bet jau šiuo slapyvardžiu. Kai dirbo prie vienos iš jų – apie pogrindinį kairiųjų judėjimą, buvo apsistojęs Kurdistane, ten susipažino su šio judėjimo nariais gydytoju ir architektu – neilgai trukus režimo slaptosios tarnybos juodu areštavo ir nukankino. Norėdamas pagerbti tų žmonių atminimą, jų vardus rašytojas pasirinko savo slapyvardžiu. Tikrasis jo vardas ilgas ir sudėtingas – Hosseinas Sadjadi Ghaemmaghami Farahani.

Ne tik šiais, bet ir kitais savo romanais, kurių sukūrė keletą, jis siekia vakariečius supažindinti su Artimųjų Rytų kultūra, religija ir gyvenimu. Tai daro ir kitais būdais: rašydamas straipsnius olandų dienraščiui, skaitydamas paskaitas. Taip pat reikšmingu savo darbu – 2008 m. išėjusiu Korano vertimu į olandų kalbą. Ortodoksiškai nusiteikę musulmonai šį vertina gan kritiškai, nes tai esąs tik literatūrinis, vakariečiams adaptuotas musulmonų šventosios knygos perteikimas. Net jei ir taip, tai galimybė olandams pažinti islamišką pasaulėžiūrą. Teko girdėti, kad Kadero Abdolah verstą Koraną buvo rekomenduojama skaityti Nyderlandų policininkams.

Kaip ir „Mano tėvo užrašų knygelės“ pagrindinis veikėjas, savo kurčnebylį tėvą Akhą Akbarą mylintis, jo vedliu ir tiltu į aplinkinį pasaulį esantis sūnus Ismailas, rašytojas aktyviai dalyvavo Irano pogrindinės kairiųjų partijos veikloje. Kaip parodoma romane, iš pradžių partija priešinosi šacho režimui, paskui šį išvijusių dvasininkų, vadovaujamų Chomeinio, religiniam fundamentalizmui. Kai pastaroji valdžia išvaikė pogrindininkus, Kaderas Abdolah 1985 m. pabėgo į Turkiją, 1988-aisiais – į Nyderlandus, ten dabar gyvena su žmona ir dukra. „Mano tėvo užrašų knygelėje“ Ismailas bėga kiek kitaip – iš pradžių į Sovietų Sąjungos pietus, paskui į Berlyną, o griuvus jo sienai – į Nyderlandus. Nepaisant to, tai autobiografinis personažas, kuriuo Kaderas Abdolah išreiškia savo gyvenimo istoriją ir pasaulėžiūrą – ne tik dalyvavimą Irano pogrindinės kairiųjų partijos veikloje, bet ir fizikos mokslų studijas Teherane, domėjimąsi persų ir Vakarų literatūra (jos citatų esama romane), savo tapimą netikinčiu ir kt. Šie autobiografiniai motyvai glaudžiai supinti su platesne XX a. Irano politine socialine istorija, islamo religijos ir kultūros detalėmis bei krašto modernizacija (ypač valdant provakarietiškam šachui Rezai Chanui – pirmieji traukiniai, moterims liepta nusimesti čadras ir kt.). Pasakojama glaustai, situaciją nusakant keliais štrichais. Vieni jų piešiami su humoru, kiti idealizuojant – tokie, kokie atrodo svarbūs kairiųjų pažiūrų rašytojui, nereligingam, bet gerbiančiam islamo religiją (pora Korano fragmentų cituojama romane) ir papročius (pvz., pasakojimas apie Šafrano kalne esantį šventąjį šulinį ir su juo susijusią religinę ir politinę krašto istoriją bei Ismailo tėvo Akhos Akbaro gyvenimo ypatingą įvykį).

„Mano tėvo užrašų knygelės“ pasakojimą gaubia meilė ir ilgesys gimtajam Iranui, kur prabėgo pagrindinio veikėjo vaikystė ir jaunystė – archajiškoje šeimoje su paprastu, bet ne primityviu kurčnebyliu tėvu, savitos islamiškos kultūros, savito kraštovaizdžio aplinkoje. Į šią žvelgiama iš politinio pabėgėlio perspektyvos. Šį tą nebe tokiais ryškiais ir šiltais štrichais papasakojant ir apie gyvenimo Nyderlanduose patirtį (pvz., Ismailas kiek neįprastai jaučiasi gyvendamas iš jūros atkovotoje olandų vietovėje, jis čia pirmąkart patiria, kas yra vaikštinėjimas smėlio kopose ir kt.).

Romano iraniškoji dalis spalvingesnė. Joje gausu, regis, autentiškų XX a. Irano kultūros, religijos, buities, kraštovaizdžio – kalnų kaimelio, prisiglaudusio šventojo Šafrano kalno papėdėje ir besiribojančio su anuometine Sovietų Sąjunga, miestų (Teherano, Senedžano, Isfahano) tikrovės – detalių, kas sudaro šios knygos vertę. Ne kiekvienam apie Artimuosius Rytus rašančiam rytiečiui ar vakariečiui pavyksta taip pagauti ir perteikti islamo pasaulio savitumą. Iš autentiškų detalių Kaderas Abdolah dėlioja tikrovišką XX a. Irano paveikslą, jas įausdamas į autobiografišką ir kartu fiktyvų siužetą.

„Mano tėvo užrašų knygelės“ siužetinis pasakojimas yra glaustas, dinamiškas, konstruojamas iš nedidelių istorijėlių. Intriga, išryškėjanti pradžioje, išlaikoma iki pat romano pabaigos – kaip ir kodėl kurčnebylio Akhos Akbaro sūnus Ismailas atsidūrė Nyderlanduose, kaip ir kodėl čia jam buvo atsiųsta tėvo užrašų knygelė, į kurią šis dantiraščiu rašė visą gyvenimą, kodėl Ismailas taip nori ją iššifruoti ir savo bei tėvo santykių istoriją papasakoti knygoje? Visa tai epizodas po epizodo atskleidžiama romane, skaitytoją perkeliant tai į pasakotojo Ismailo emigracinę dabartį, tai į jo iranietišką vaikystę, šeimą, jo santykius su kurčnebyliu tėvu Akha Akbaru, tą rytietišką patriarchalinį pasaulį su epizodiniu, bet svarbiu moterų (motinos Tinės, tetų, seserų, ypač jauniausios, tėvo pramintos Auksiniu Laikrodėliu) vaidmeniu jame.

Romane pasakoja ne tik Ismailas. Jo balsas čia susipina su trečiojo asmens pasakotojo balsu, nukeliančiu į laikus prieš Ismailo gimimą, t. y. į XX a. pirmąją pusę – Ismailo tėvo Akhos Akbaro vaikystę ir jaunystę (šis buvo tarnaitės ir kilmingo perso sūnus; pasakodamas apie tėvo gimimą, rašytojas paaiškina, kas yra sigheh žmona Irane). Prieš akis iškyla Akhos Akbaro rytietiškų piršlybų ir santuokinio akto vaizdai (nors toliau gyvenime jis turėjo moterų, nebesilankė pas kekšes), nuoširdaus jo religingumo, rūpinimosi šeima scenos (tai tėvo Akhos Akbaro mintis buvo iš kaimelio persikraustyti į miestą, kad galėtų leisti vaikus mokyklon). Įspūdingas ir dėdės Kazemo Chano paveikslas – jis buvo poetas ir kaimo galva, rūkė opijų ir tai buvo visuotinai „laikoma poetišku kilmingumo ženklu“ (p. 17); šis dėdė pasirūpino išmokyti kurčnebylį Akhą Akbarą, kurį įžvelgė turint menininko gyslelę, rašyti dantiraščiu ir persiškų kilimų taisytojo amato.

Tokia romano pradžia – bylojanti kelių pasakotojų balsais, kupina autentiškų detalių, Irano senosios kultūros, religingumo, archajiško gyvenimo būdo vaizdais. Antroje dalyje – jau labiau politinėje – vyrauja Ismailo ir tėvo santykių istorija modernėjančiame Irane, pasakojama iš Ismailo pogrindinės kairuoliškos veiklos perspektyvos, veiklos, į kurią Senedžane jį įtraukė dantistas Puras Bahlulas, pas kurį dar mokydamasis mokykloje atvedė Akhą Akbarą gydytis skaudančius dantis. Į šį politinį judėjimą Ismailas įtraukia ir savo geraširdį, sūnumi pasitikintį tėvą (pvz., šis savo dirbtuvėlės sandėliuke paslepia legendinę kovotoją Džamilą). Vis dėlto čia nesileidžiama į atvirą kairuoliškos ideologijos propagavimą, tik atskleidžiamos kelios pogrindinės veiklos Irane detalės (pvz., kaip Ismailas slapta susitikinėdavo su informatoriais, kaip jam buvo leidžiama bendrauti su savo šeima ir kt.).

Skaitydamas romaną greit pripranti ir prie iš pradžių kiek trikdančio jo trūkumo: nors Ismailo tėvas Akha Akbaras nuo gimimo yra kurčnebylis, knygoje pateikiama nemažai jo tiesioginės kalbos – ji, kaip imi suprasti, yra pasakotojo Ismailo prisiminimo būdu ar kitaip iššifruota tėvo gestų kalba. Juk nuo pat vaikystės sūnus buvo Akhos Akbaro judesių aiškintojas kitiems. Be to, gebėjęs saugoti tėvo paslaptis (pvz., šio meilę jaunai miestietei su skrybėlaite), mokėjęs jį prusinti, t. y. perteikti kai kurias politikos ir mokslo žinias – „Akha Akbaras ničnieko nežinojo apie platųjį pasaulį“ (p. 13), jo „pasaulis buvo praeities pasaulis“ (p. 13).

Ismailo ir tėvo santykių istorija, ši šeimos saga, lyriška ir tragiška, glaudžiai supinta su XX a. Irano politine socialine istorija, nebūtų tokia įtaigi, jei ne romano kalba. Pastaroji žavi ne sudėtingumu ir išradingomis konstrukcijomis, o paprastumu – trumpais, aiškiais sakiniais, gal kiek panašiais į pasakojamosios tradicijos ar šventraščio stilių. Nors ir paprasta, romano kalba nenuslysta pasakojamos tikrovės paviršiumi, bet užkabina kai ką autentiško, esmingo ir gilaus, kas sugula į skaidrų pasakojimą ir sugestyvius vaizdus. Visa tai gerai perteikia vertėja Saulė Rygertaitė. Skaitydamas stebiesi, kad taip paprastai, bet grakščiai rašo rašytojas, kuriam olandų kalba nėra gimtoji – jos išmoko tik atvykęs į Nyderlandus. Gal dėl to susidaro įspūdis, kad romanas parašytas lyg lėtai renkant ir sveriant kiekvieną žodį. Viename interviu apie savo rašymo olandiškai pradžią Kaderas Abdolah sako: „Tai sunkus, nepaprastai sunkus darbas. Turėjau ieškoti kiekvieno žodžio. Dirbau kaip juvelyras: rinkau žodį po žodžio, apžiūrinėjau jį, vartaliojau, kol galiausia užrašydavau. Tai buvo bemaž amatininkiškas užsiėmimas ir jis pareikalavo iš manęs daug energijos.“

Grožinės knygos, vakariečiams pasakojančios apie Artimųjų Rytų pasaulį, sudaro nemažą šiuolaikinės Vakaruose leidžiamos literatūros dalį. Kuriama Rytuose apsilankiusių vakariečių ar į Vakarus emigravusių rytiečių, ji yra įvairiopos meninės ir pažintinės vertės. Kadero Abdolah „Mano tėvo užrašų knygelė“ ją, gal ne pačią aukščiausią, turi. O taip būna nedažnai. Ne kiekvienas panašus romanas gali būti pavadinamas tiltu tarp Rytų ir Vakarų, kaip linkstama apibūdinti tokią literatūrą. Nors Irane Kadero Abdolah knygos yra draudžiamos, Vakaruose jos vertinamos. Antai 2008 m. prancūzai šiam rašytojui suteikė titulą Chevalier des Arts et des Lettres. Mūsų knygynuose į perkamiausių knygų dešimtukus vis dar patenka autoriaus rytietiška pavarde romanas, kuriame to nepažįstamo krašto autentiškumo nedaug terasi. Galbūt tai nelengva romanais perteikti ir patiems islamo pasaulio žmonėms. O štai skaitydamas „Mano tėvo užrašų knygelę“ stebiesi, kaip, praėjus keliems dešimtmečiams nuo emigracijos į Nyderlandus, Kaderas Abdolah gyvai ir ryškiai perteikia Artimųjų Rytų tikrovę. Šviesią ir tamsią, gal tokią, kur net tamsumas piešiamas šviesiai, nes yra mielas rašytojo emigranto širdžiai, į savo persišką tėvynę, į praeitį žvelgiančiai su nostalgija.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“