Karalius be karūnos

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Dar gyvenant su žmona sudegė jo namo stogas. Tai buvo gan ankstyvą gegužės 1-osios rytą. Iš pasakojimų žinau, kad žmona skubėjo į demonstraciją, lygino drabužius ir paliko įjungtą lygintuvą. O Mindaugas? Mindaugas, aišku, miegojo. Miegojom ir mudu su sūnum netoliese, savo name, kurį nuo Mindaugo namo skyrė pušynėlis (šios dienos išvakarėse visuomet išvažiuodavom iš miesto, toliau nuo tų bukinančių, paradinių demonstracijų ir siaubingų garsų, kurie sklido iš ruporų po langais). Pabudau tąkart nuo keistų garsų – lyg kas šaudytų. Pagalvojau, kad darbo šventė, matyt, jau siekia ir mišką, gal kažkas saliutuoja. Ir apsiverčiau ant kito šono. O tuos garsus sukėlė – nuo karščio ugnyje sproginėjančios Runkevičių namo čerpės… Su Mindaugu anuomet nebendravom, buvom nesimatę daug metų. Kai atsikėlėm ir išėjom į mišką plačiuoju taku, pamatėm siaubingą vaizdą: Runkevičių stoge žiojėjo skylės, jis jau buvo užgesintas, o namas atrodė lyg iš vandens ištrauktas – varvantis, pajuodęs, žolė sode aplipusi šlapiais pelenais ir degėsiais… Man buvo gėda, kad nesuvokiau, kas dedasi, kad tingėjau pasidomėti, neatėjau pagelbėti… Sutiktas Undinės Nasvytytės vyras, Jonas Mašanauskas, gan šiurkščiai man papriekaištavo. Mat po Runkevičių namus Ežerėlių miške pasistatė Nasvyčių šeima, paskui ir mano tėvai. Sudarėm lyg kokį Bermudų trikampį… Šis gaisras buvo tarsi artėjančių nelaimių pranašas. Netrukus Mindaugą paliko žmona, išsivesdama ir dukrelę, gal vienintelį žmogutį, kurį Mindaugas tikrai mylėjo; ji niekuomet nesuprato, šalia kokio žmogaus gyveno, nes matė ir jautė tik vieną jo esybės pusę – nepraktiškumą, neūkiškumą, negebėjimą prisitaikyti. O gyvenant miške, name be miestietiškų patogumų, buvo iš tikrųjų nelengva.

Turistaujantis Mindaugas. Apie 1970 m. Mikalojaus Vilučio nuotrauka

Išmokti gyventi, prisitaikyti prie sąlygų, aktyviai veikti ar ko nors siekti, matyt, mokomasi nuo ankstyvos vaikystės. Mindaugo vaikystės aplinka buvo ypatinga. Šeima gyveno puikiame dviaukščiame name pačioj Žvėryno širdy, A. Mickevičiaus ir Kęstučio gatvių kampe. Gretimuose namuose – Vilniaus inteligentai Aldona Liobytė, Jonas Vilutis. Daktaras Jonas Runkevičius, turtingo Suvalkijos ūkininko sūnus, buvo tuberkuliozės dispanserio – didelės ligoninės – galva. (Iš provincijos į Vilnių jį atsiviliojo mano tėvas; būdamas sveikatos apsaugos ministru, rūpinosi išvykusius lenkus pakeisti lietuviškais kadrais.) Mama, ponia Zina Runkevičienė, buvusi medicinos sesuo, Vilkaviškio ligoninėje prieš karą susipažino su Jonu Runkevičiumi ir netrukus už jo ištekėjo. Daktaras buvo racionalus, ironiškas, šiurkštokas, kartais mėgo piktokai pašiepti. Bet kaip žmogus ir gydytojas buvo labai doras – ligoninėje gelbėjo ir slėpė visus, kas buvo reikalingas globos. Visai kitokia atrodė ponia Zina – jautri, dėmesinga, švelniai mylinti savo karo metų pirmagimį, vienturtį Mindaugėlį. Kilusi iš didelės neturtingos šeimos, bet inteligentiško dėdės kunigo auklėta, buvo apsiskaičiusi, išsilavinusi, mėgo elegantišką aplinką, gražius daiktus, puoselėjo namus. Po karo ponia Zina, ko gero, nebedirbo. Mindaugėlis miegojo baltame mezginiuotame patale, nes namuose stengtasi laikytis nepriekaištingos prieškarinės tvarkos. Jį supo švara, gražūs, prižiūrimi daiktai – iki dabar atsimenu jų buto jaukumą, kai su tėvais ten lankėmės po karo. Ji rūpinosi ir kiemu, kuriame augo seni medžiai, gėlės. Mindaugas vaikystėje, kaip ir daugelis ano meto vaikų, susirgo džiova, buvo gydomas geru maistu, grynu oru ir ypatingu rūpesčiu. (Keleriais metais anksčiau tokiu pat būdu ir aš buvau daktarų Jono Runkevičiaus, Petro Baublio ir Liubomiro Laucevičiaus konsiliumo nutarimu gydoma.) Į Runkevičių namus ateidavo ir tarnaitė, kuri prie Mindaugėlio, draugų vadinamo Mince, buvo taip prisirišusi, kad studijų metais jam, pagiringam, rytą paslapčiom atnešdavo taurelę. Ir gal net ne vieną… Taigi buitiniai rūpesčiai Mindaugo turbūt niekad neslėgė, kol gyvi buvo tėvai. Gyvenimas Žvėryne – lyg kurorte. Runkevičius net valtį buvo suorganizavęs, ja Mindaugėlis su Baubliukais ir kitų kaimynų vaikais irstydavosi upe ties Vingio parku. Beje, tilto ten nebuvo, o žmones į kitą pusę keldavo valtininkai, kurių čia ir kitose Vilniaus vietose ties Nerim netrūko.

Bet va sugalvota statytis vilą Nemenčinės plente, Ežerėliuose, daugiausia lenkų gyvenamoje vietovėje palei pat Vilnių. Kol pagal kruopščiai apgalvotą brolių Nasvyčių projektą (beje, tai pirmasis jų darbas) Runkevičiai pasistatė vilą, išėjo įstatymas, kad vasaroti galima tik pagal tipinius projektus sukurptuose sodo nameliuose, o tiems, kurie turi butą mieste ir vilą, teks pasirinkti, kur nori gyventi. Ir Runkevičiai pasirinko romantišką variantą – gyvenimą miške. Žavingas, erdvus naujas namas aukštu šlaitiniu stogu (Runkevičius juokais apie jį sakydavo: „Nei namas, nei bažnyčia“), sodo perspektyva, netoli nuo daktaro darbovietės… Tačiau į vilą dar nebuvo atvestas vanduo, todėl name nebuvo įrengta vonia. Naudotasi šuliniu, o ir šulinys pradžioj buvo tolokai. Kūrentos krosnys ir žiemos buvo spartietiškos… Žavioji Mindaugo mama dirbo sode ir darže, prižiūrėjo švarą ir tvarką, puoselėjo savo daržus ir ypač – gėlynus. Ten, atrodė, buvo tikras rojaus kampelis. O jau per Jonines būdavo tokios linksmybės, tokia šventė, kad aplinkiniai lenkai, per tvorą stebėję šokinėjimus per laužą ir kitokius pagoniškus „žaidimus“, linguodavo galvom: „Szpital wariatów, szpital wariatów…“ Ji dirbo dirbo ir patrūko. Kartą sausį ėjo su Mindaugu miško provėža namo po maudynių iš miesto. Staiga Mindaugas pajuto, kad mama atsiliko, o atsigręžęs pamatė gulinčią sniege. Taip ji ir mirė nuo širdies smūgio… Ant Mindaugo rankų po kelerių metų užgeso ir jo slaugytas tėvas. Sodas reagavo į netektis: pamažu nyko gėlynai, laukėjo medžiai, išgriuvo medinės tvoros, tik hortenzijos – tokios nereiklios – išsikerojo ir dosniai žydėjo, primindamos kitus laikus.

Tą vakarą mes sėdėjom dviese prie ilgo ovalaus stalo… Mizanscena visa kuo man priminė reprodukciją iš lenkiško dailės žurnalo, kurią kelerius metus laikiau mūsų sodo namelyje už indaujos stiklo. Autoriaus nebepamenu… Ten vyras ir moteris ilgu juostuotu sijonu (labai panašų ir aš turėjau) po atviru dangum sėdėjo prie ilgo ovalaus stalo, priešinguose galuose, atrodė, tylėjo ir žvelgė vienas į kitą magiško mėnulio apšviesti… Fone stūksojo tamsiai žalio miško masyvas, tarsi saugantis juos nuo pasaulio. Aš svajojau kaip tik apie tokį ryšį, apie tokį būvį. Negalėjau išmesti reprodukcijos net kai ji sudrisko ir apmūsijo nuo drėgmės ir laiko. O tąkart – sena staltiesė, tikriausiai ponios Zinos siuvinėta, sidabrinė cukrinė, tamsios seno krištolo taurės, žvakidė su degančiomis žvakėmis ir du, jau mano dovanoti Mindaugo gimtadieniui, skirtingi kavos puodeliai iš komiso. Vienas dėstytojas, prieškario konstruktyvistas, mums, žaliems studentams, aiškino, kad ovalas – didžiausią įtampą išreiškianti figūra. Ir iš tikrųjų – kažkokia nežemiška trauka tvyrojo tarp mūsų. Mes kalbėjomės tyliai, lyg bijodami kažką sutrikdyti ar nubaidyti, ir laikas plaukė tyliai ir ramiai, nes spalio naktys ilgos ir iki aušros dar toli. Išauš sekmadienis. Tada reikės skirtis, ir aš, apsigaubusi megztą paltą su gobtuvu (Mindaugas pasitikdamas pagyrė: „O, kaip kokia vienuolė“), taip kaip vienuolė, išpažįstanti keisto ryšio paslaptį, eisiu namo per drėgną miškelį į savo sodą, slidinėdama prietemoj ant šlapių spyglių, tankiai sugulusių siaurame takelyje, kuriuo retai vaikščiojama. Nenorėsiu eiti plačiuoju taku. Pakirdę paukščiai kuisis rudenėjančių medžių šakose, lyg tvarkydami savo naktinius guolius.

Jis neturėjo jokios perspektyvos ir nekūrė jokių planų. Kartą, sėdint prie mūsų židinio, sakė, kad pabodo jam po Lietuvą važinėti, sukčius ir nevalas registruoti, netrukus išeinąs atostogų; neištvėrusi pasiūliau jam važiuoti prie jūros, kažkaip pakilti, leisti vėjams kiaurai perkošti. Bet jis tik užsimerkė ir, nežymiai mostelėjęs lango pusėn, pasakė: „Čia mano jūra.“ Užsimerkiau ir aš. Ir iš tiesų – pušų ošimas priminė sunkų jūros alsavimą… Ir jeigu galėčiau taip būt drauge visą laiką – niekur nesitraukčiau.

Jaunystėje Mindaugas buvo išvaikščiojęs mūsų mišką, puikiai žinojo, kad birželį pievoje ir jaunojoje giraitėje sunoksta žemuogės, o slėnio įkalnėje – mėlynės, saulėkaitoje kvepia čiobreliai, o rudenį gali rasti grybų. Bet dabar į mišką nėjo. Todėl kartais parinkusi uogų nunešdavau paparčiais uždengtą puodelį ir pastatydavau jam ant laiptelių prie virtuvės durų, kad iš darbo grįžęs atrastų. Vieną vėlyvą rugpjūčio vakarą radau Mindaugą susimąsčiusį vidury sodo. Aukštas, tiesus, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir atlošęs šviesią galvą, jis ilgai stebėjo žvaigždėtą dangų, lyg ieškodamas ten kokio atsakymo… Išgirdęs mane, nenoriai nutraukė pokalbį su dangum. Susėdom ant seno suolo. Tyloje krito pernokusios slyvos ir obuoliai, dusliai atsitrenkdami į aukšta žole apaugusią žemę. Sakė skaitąs man nežinomo filosofo knygą, kuri jo galvoje sukėlusi tikrą sumaištį.

Artėjo žiema ir aš bijojau ilgo išsiskyrimo. Jis ramino: „Kai labai norėsi – atvažiuosi…“ Kartą, vieną giedrą ir šaltą žiemos rytą, išsiruošiau į Ežerėlius su krepšiu lauktuvių. Nemenčinėn važiuojančiame autobuse buvo prikūrenta. O mūsų Gaidžių gatvelėje sniegas gurgždėjo po kojom siaurame take, pribyrėjusiame voverių išlukštentų kankorėžių. Mašinų provėžos baigėsi ties sankryža. Į mūsų sodą galėjai bristi per giliausias pusnis. O prie Mindaugo laiptelių iš kiemo pusės katė tąsė mėsgalį. Vadinasi, Mindaugas jau atsikėlęs. Gėrėm kavą ir kalbėjomės. Pilkai mėlynos Mindaugo akys saulėje atrodė perregimos. Ant lango virtuvėje kabėjo gan daili užuolaida, paklausiau, iš kur ji. Nusijuokė: „Tai Janė Baublienė man įtaisė, kai jie čia su Aliu gyveno. Ji mano ūkiu labai rūpinosi, vis norėjo patobulinti… Tai buvo puikūs laikai…“ (Su Aliu Baubliu draugauta nuo vaikystės ir šiam išsiskyrus būtent Mindaugas pas save priėmė draugą su antrąja žmona. Ten ir jų dukrytė Joana atsirado, ir vaikščioti išmoko. Ir Mindaugui patiko matyti sode ant virvės džiūvant jos vystyklus. Ir vienatvė buvo šiek tiek išsisklaidžiusi. Kartu ir Žeimena keliauta, ir šventės sode švęstos.

Alis prisimena, kaip jo gimtadienio proga kartą Mindaugas iš miesto atvažiavo su dovana – geru vokišku toršeru rankose – ir buvo laimingas, kad tokią reikalingą dovaną gali įteikti…) Paskui Mindaugas kepė mėsos kepsnį ir vaišino mane svetainėje, su visa serviruote. Nuo stogo ties svetainės erkeriu tįsojo ilgi varvekliai. Kai nustojo lašėję, susiruošiau namo. Mindaugas palydėjo mane savo „individualiu“ takeliu per mišką, iki plento. Ir vėl prisiminė staigią mamos mirtį aną tolimą žiemą…

Jį stebino bet koks entuziazmas ir noras ką nors keisti, kur nors spraustis ar kilti karjeros laiptais. Net gydytojo diplomo jis kaip reikiant nepateisino. Tapo higienistu – tarnautoju. Tais laikais, kai visi gvelbė, spekuliavo, ėmė kyšius, statėsi mūrinukus ir pirko vietas eilėje mašinai gauti, jis leido griūti namui, o garaže – lėtai rūdyti iš tėvo paveldėtai gerai mašinai… Galvojau, ką gi jis man primena. Ir prisiminiau genialiai Olego Tabakovo suvaidintą Oblomovą Nikitos Michalkovo filme „Keletas dienų iš I. I. Oblomovo gyvenimo“. Pamenu, po filmo, eidama paupiu namo, verkiau balsu, pajutusi kažkokį neįmanomumo slenkstį…

Vieną popietę atėjęs į mūsų sodą Mindaugas dairėsi manęs. O aš tuo tarpu sėdėjau aukštai medyje, senoje obelyje, ir gerokai atšipusiais, parūdijusiais, dar iš Kupiškio po Močiutės mirties atvežtais pjūkleliais bandžiau genėti medį. Pasveikino ironiškais žodžiais: „O! Matau, valstietiški genai tavyje gajūs… Negali nedirbti?“ Ir ėmė pasakoti apie savo mamą, apie tai, kiek ji dirbo ir kuo tai baigėsi. Ir apie klestėjusį jų sodą, ir apie mano mamą, nuomojusią iš jų kambarį su balkonu antrame aukšte, ir kaip ji mėgo Zinos gėlynus… Ir kaip kartais vakare mašina atvažiuodavęs mano tėvas ir ateidavęs senasis daktaras Kazimieras Nasvytis, ir visi sėdėdavę apačioje, svetainėje, kur dar stovėjo fortepijonas, ir kalbėdavęsi apie gyvenimą… Jo balse, intonacijoje buvo girdėti toks skaudus anų metų ilgesys, tokia meilė. Labai jautrus buvo ir savo dukrai Zinutei, kurią savaitgaliais gaudavo pagloboti. Ne kartą mačiau, kaip balčiausius patalus jai klojo į sulankstomąją lovelę sode, po vaismedžiais, ir ji ten saldžiai miegodavo dieną.

Kartą vasarą vienoje iš kontroliuojamų pieninių Mindaugas sakė gavęs dovanų ir atėjo norėdamas pavaišinti. Išvyniojo mūsų verandoje ant stalo neregėto dydžio saldaus pieno sūrį su kmynais. Pradžioje vylėsi gauti puodelį stiprios kavos, nes šiandien kėlęs anksti ir pusę Lietuvos apkeliavęs. Pakviečiau kaimynę, padengiau stalą, atsikimšom vyno ir pradėjom puikią vakaronę… Ji stebėjosi: „Mindaugai, dirbdamas tokį darbą, tu jau senų seniausiai galėjai aukso lakštais užsidengti stogą, įsivest vandenį ir patogiai įsirengti namą.“ Bet jis nuleido juokais: „Tai ar blogą sūrį atvežiau?“ Tądien aplink medaus dubenėlį taikiai skraidė širšės, moliniame ąsotyje glaudė galvas įvairių spalvų korėti jurginai, kuriuos taip mėgo Mama, o verandos kampuose vorai tikrino savo tinklus, jausdami artėjant naktinių muselių medžioklę. Įkypi vakaro spinduliai šildė ir metė obelų šešėlius ant languotos staltiesės. Mindaugas atrodė ramus, o gal ir savaip laimingas. Čia ir dabar. Neprojektuodamas to gerumo rytdienai…

Prisiminiau, kaip kartą per karščius pakvietė mane drauge eiti prie upės, į nelegalų karklais apaugusį mūsų vadinamąjį „karvių pliažą“. Ilgokai žingsniavom per mišką Neries link, Mindaugas vedė slaptais takeliais, kad būtų arčiau. Upėje maudėsi, ūkiniu muilu trinkosi galvą, nardė. Paklausiau, kur maudosi žiemą, o jis ramiausiai pasakė: „Mieste, pas draugus.“

Kas aš jam buvau? Ir ar galėjau kuo nors būti? Jis stebėjosi jausdamas mano trauką. Per Jonines Nasvyčių sode, kai pirmą kartą po ilgų metų pertraukos pasimatėm, pasakė, kad nuo manęs kažkokie skersvėjai traukia. Ir tikrai skersi tie vėjai buvo, nes tiesiogiai jokie kitokie ryšiai sieti negalėjo. Neturėjo. Nebegalėjo. Gal tik patys slapčiausi, giluminiai, apie kuriuos nė kalbėt neįmanoma, kad nenubaidytum, neapmeluotum. Visoj pasaulio santykių raizgalynėj mūsų ryšys buvo su niekuo nesusijęs, nuo nieko nepriklausomas, niekam netrukdantis. Ir nieko nekeičiantis. Gal geriausiai jį nusakytų kelis kartus Mindaugui išsprūdęs švelnus kreipinys, regis, net ne į mane, o į erdvę nukreiptas: „Sesute…“ Gal kad tėvų artimai bendrauta, kad su mano broliu vaikystėje draugauta, kad gūdi, ne laiku užgriuvusi vienatvė abu degino ir kažin koks amžinumo pojūtis mūsų ryšiui teikė kraujomaišos ataskonį. Lyg ragautum draudžiamą vaisių. Savaip gelbėjo tai, kad niekad nebuvo pasakyta „rytoj“. Visi pasimatymai buvo lyg atsitiktiniai ir sykiu – savaime suprantami. Tik mūsų miško zonoj. Niekada – mieste.

O dabar mes sėdim prie to ilgo stalo, kaip tame lenkiškame paveiksle, sujungti ir atskirti, žiūrintys vienas į kitą atvirom akim, vis gilyn ir kiaurai, į tai, kas yra už mūsų realių, kūniškų pavidalų. Nuo sienos iš tamsos mus stebi gero draugo, Miko Vilučio, išpieštas Mindaugo portretas. Erkerio stiklai į sodo pusę aprasoję, o uždaroje įstiklintoje verandoje man už nugaros ritmiškai lyja lietus. Mes jį matėm čia pat už stiklinių durų, permainingai žvilgantį, gelsvą žvakių šviesoje. Lietus man prikėlė Márquezo romanų įvaizdžius ir bylojo apie tai, kad namas jau griūva, yra, eižėja. Šiandien lyja verandoje, rytoj gal jau lis viename iš antro aukšto kambarių, o paskui ir visuose, ir vieną dieną paskęs Mindaugo miegamasis su visais sunkiais, iš tėvų paveldėtais riešutmedžio baldais. Ir Mindaugas nebeturės kur miegoti, o miegojimas toje dvigulėje tėvų lovoje – viena būtiniausių ir mėgstamiausių jo laiko leidimo formų, kuri jį gina nuo pasaulio, saugo nuo įsipareigojimų ir depresijos, vis giliau į jį besiskverbiančios.

Arba reikėjo ką nors daryti – imtis tvarkyti namą, skolintis, uždirbti ar priimti tolydžio siūlomus kyšius tikrinamose įmonėse; arba turėjo įvykti stebuklas, sustabdantis aplinkos griūtį. Keisti gyvenimo būdo Mindaugas negalėjo, o stebuklas įvyko. Jis tiesiog mirė. Darbe. Netikėtai. Susmuko ir mirė nuo širdies smūgio, prieš kurį laiką tradiciškai guodęsis skrandžio skausmais. Pats daktaras, daktaro sūnus, daktarų draugas.

Apie Mindaugo mirtį sužinojau pakeliui į savo sodą, mažame Ežerėlių paštelyje iš paštininkės, kuri mus visus pažinojo… Nesavom kojom ėjau per miškelį, o sustojusi prie Mindaugo namo pro ašaras žiūrėjau į langus, kurie atrodė akli ir nebylūs. Prie slenksčio tupėjo dažnai Mindaugą lankęs katinas. Netoli sandėliuko saulėje žvilgėjo didžiulė stirta tuščių stiklinių pieno, alaus, vyno butelių. Kai kartą paklausiau, kam čia juos laikąs, sakė, kad jam tie buteliai netrukdo, o žmonės ateina ir išsineša. Juk nei tvorų, nei vartelių čia seniai nebebuvo… O dabar nebebus nieko.

Po gero dešimtmečio sugrįš čia paveldėtoja žmona, su kuria Mindaugas nemokėjo formaliai išsiskirti. Jeigu Mindaugas nesudegino, jai liks mano laiškai ir tie puodeliai, iš kurių gerdavom kavą. Laiškai. Jie buvo vienpusiai. Rašiau tik aš. Mindaugas niekuomet nebūtų sau leidęs rašyti, nes tai buvo ne jo amatas. Nė nesistengė formuluoti savo minčių ar juo labiau – kalbėti apie jausmus. Jį net erzino mano kalbėjimo būdas: „Va, paklausyk, – vėl rašai…“

Ji pakeis tvarką, nuomos dalį namo. Turbūt ir tą kambarėlį su balkonu, kur vasarojo mano mama ir tėvelio mokytojas džiovininkas Antanas Milašas, kol savo neturėjom. Kieme stovės kelios svetimos mašinos. O ji viena sėdės prie ovalaus stalo, nieko čia nemylėdama, prie nieko neprisirišusi… Kad būtų saugiau, apsitvers tvorą, užgriebdama valdiškos žemės ruožą. Bet neilgam. Nes šiandien ten jau nieko nebėra: namas parduotas, nugriautas, sklypas sulygintas su žeme… Laikas baigti ir prisiminimą, užgniaužus širdyje atsivėrusią tuštumą.

Eseistinių portretų knygą „Nutolę balsai“ netrukus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.