Kaip susiję alkoholis, Kaunas, Plečkaitis ir penktadieniai?

MARIUS PLEČKAITIS

Penktadienis visada buvo ta diena, kai norėdavau pabūti su draugais, prisigerti kokiame nors daugiau mažiau prišnerkštame kabake, diena, kai pas Jolantą rūkdavo kaljano dūmai, o kartkartėmis pasigirsdavo ir viena kita politinė šnektelė. Penktadieniu vadindavau tą dieną, kai troleibusai pro Donelaičio gatvę riedėdavo prikimšti jau ne ligotų senukų, o išsidabinusių Kauno hipsterių ir forsiukų su forsiukėmis. Jų keliai, beje, neišsiskirdavo, abiejų grupių tikslas buvo tas pats – „BarBar’a“. Vaizdui susidaryti imu pirmą pasitaikiusią pastraipą iš aptariamo kokteilių baro internetinės erdvės repertuaro: „Vakarėlis jau čia pat:) Emocinė bomba Jums paruošta;) Thursdays @ BarBar’a with Black B DJ Antoine feat. The Beat Shakers – Ma Chérie (Houseshaker Radio Edit) (Official Video HD).“ Taigi linksmoji „BarBar’a“ penktadieniais tikrai nelikdavo užmiršta. Visgi išrankuoliams, kuriems netikdavo BB, dar grodavo „Džem’Pubas“, „Underground Pubas“ (buvęs „Rokbaris“, buvęs „Antipopsas (Antipops Pubas)“) vaišindavo gardžiu alumi su puta, o jau visiški pižonai bei plieninių žirgų savininkai rinkdavosi „Forte“ skanauti penkių rūšių pipirų ir dienos pietų už dvidešimt litų. „Fortas“, beje, buvo uzurpavęs mūsų chebros išgėrimų vietelę, kur bambaliai netekdavo tikslaus įvardijamojo skaitvardžio, o draugai alytiškiai po visko pasiramsčiuodami traukdavo namo pas gimines ar širdies artimuosius.

Penktadieviai kvepėdavo skanutėliais trijų gylių kvepalais, sperma ir darbo pabaigtuves vainikuojančiais kamštelių atsikračiusiais butelaičiais. Žmonės lošdavo pokerį ir pro langą mėtydavo šunis. Žodžiu, viskas buvo lyg ir normalu ir įteisinta visagalės būties, kol į mano buto duris troškų ketvirtadienio vakarą kažkas pasibeldė.

– Einu einu.

– Eik, eik.

Atidarius medinę durų parodiją, prieš mano akis stojo štai toks vaizdas: du maži vaikai, ketverių penkerių metų, stumdėsi ir spjaudėsi drumzlinu skysčiu.

– Klausyk, gal turi rūgšties, nigeri? – paklausė drąsesnis jų.

– Ne, jau gerą mėnesį nestumdau. O tu? – Geriausia gynyba – puolimas.

– Mes tai turim, – sušuko neūžauga, ir kartu šaunieji vaikigaliai, atsukę į mane savo mažas šiknytes, nusiperdė. Kvapas iš tikrųjų priminė rūgštį ar bent jau akis graužiantį spiritą. Gal dešimt minučių gaivaliojausi mėgindamas apčiuopti durų rankeną. Kai tai pavyko padaryti, pasijaučiau saugus ir sudribau koridoriuje.

– Na ir pyzdos tie, – tyliai susikeikiau, kasydamasis kiaušus.

Nustojęs ašaroti atsistojau ir įėjau į kambarį. Manęs laukė nemaloni staigmena. Apskritai staigmenos ir negali būti malonios. Smaginasi tik jų rengėjai. Taip ir matau juos maloniai paskendusius būsimo triumfo akimirkose, kol kažkam srūva džiaugsmo ar baimės, pažeminimo ašaros. Taigi kambaryje pasigedau skolintos elektrinės gitaros, jos kubo, seno plokščiaekranio monitoriaus, sveriančio ne mažiau kaip dešimt kilogramų, dar senesnio personalinio kompiuterio, kaip buvo įprasta sakyti anksčiau, o dabar – tiesiog stacionaro, printerio ir jau nuosavos akustinės gitaros kiek įlenktu grifu. Žodžiu, pyzdos išsinešė viską, ką galėjo, ir dar magaryčių. Ir per tokį trumpą laiką, ir patys tokie nedidukai. Jeigu būčiau turėjęs Sigito Parulskio numerį, būtinai jam būčiau pazvanijęs ir viską papasakojęs. Nežinau, kodėl jam, nežinau, kodėl nepaieškojau jo numerio internete.

Atsiguliau ant lovos įdubusiu viduriu ir iššokusia spyruokle, nuo kurios mažų mažiausiai gali pasigauti AIDS, ir pradėjau galvoti, kodėl paprasto banko tarnautojo gyvenimas būtinai privalo būti toks sušiktas. Nusprendžiau, kad galbūt taip nesiseka ir kitiems, tik jie tiesiog nesugeba pamatyti savo varguoliško gyvenimo požymių. Norėjau pasiimti telefoną ir parašyti bent senai draugužei agnei k., bet rankos nusviro, ir užmigau.

Sapnavau, kaip pagaunu mažuosius iškrypėlius ir, aiškindamas Kanto kategorinį imperatyvą, krečiu jiems proto ar bent jau spragilų į šiknas. Finalinėje scenoje mažieji nenaudėliai plauna kalną mano purvinų indų su prilipusiais makaronais ir įsisenėjusiu kečupu ir iš krūtinės traukia krikščioniškąjį repą.

Nubudau jau žinodamas šio penktadienio esmę – kerštas arba, kaip mėgsta sakyti tauresnieji, revanšas. I’m just a soul, whose intentions are good, oh Lord, please don’t let me be misunderstood.

Įlindau į žalius šortus su didele dėme dešinėje žemiau kišenės, užsimečiau languotus žydrus marškinėlius su dar juntamu „David Beckham Pure Instinct“ kvapu, įsispyriau į mylimiausias mėlynas šlepetes ir pasileidau į šventąjį karą. Pirmiausia reikėjo aplankyti visas kompiuterines ir saldainių krautuvėles, stoties turgų ir Aleksoto grožybes, kiekvieną senamiesčio ir Laisvės alėjos bromą, kur dar galėjau užtikti neišsivadėjusį mažųjų iškrypėlių tvaiką ar iškritusius iš spausdintuvo lapus. Gal du trečdalius dienos klajojęs be ryškesnių pergalių, Laisve ėjau namo nusiminęs ir alkanas. Pagalvojau, kad man visai tiktų Šidlo daina: „Rasta Farai“. Deja, niekas kad ir tuščių mano reikmenų rasti nerado, pagalvojau, kad geriausia susitaikyti ir nueiti į kokią nors cerkvę, ten susipykti su vietinėmis pamaldutėmis ir bent taip praskaidrinti pralaimėjimo nuotaikas. Tačiau, eidamas pro „Fortą“, išgirdau pažįstamą Em akordą, po kurio ėjo taip pat giliai mintyse įstrigę plonosios E stygos vibravimai. Įlindęs į vidų, pamačiau sceną, kurios pavydėtų net „From Dusk Till Dawn“ kūrėjai: iš manęs pavogti daiktai buvo sudėti į tvarkingą piramidės formos krūvą (norint ją padaryti tikrai tvarkingą, daiktai buvo supjaustyti ir suklijuoti, surišti), aplink šoko nuogos go go tipo šokėjos su karpytais tualetinio popieriaus maišais ant rankų, o ant scenos užsilipę barmenai geriau jau nesakysiu ką darė (užuomina: juodieji festivaliai). Manieji berniukai ramiai sau pūtė į akį tolimajame bakchanalijos krašte.

– Jūs dar atsiimsit! – pagrasiau, pasikasiau kairę pažastį ir sutrikęs parbėgau namo.

– Tik jau, tik jau, – skambėjo ausyse rakinant buto duris.

Nuo tada mano gyvenimas pasikeitė. Tiksliau, pasikeitė iš dalies, dar tiksliau – viena septintąja. Pirmadieniais klusniai mindavau įstaigos slenkstį, antradieniais skaitydavau, trečiadieniais žaisdavau futbolą, negrakščiai bėgiodamas po aikštelę, ketvirtadieniais valgydavau kulšį, šeštadieniais skaipindavau ir galvodavau apie šabą bei jo prasmę, sekmadieniais kaip visada rašydavau.

Liko penktadieniai. Penktadieniais aš medžioju. Medžioju ne voveres nenaudėles ir ne neištikimas žmonas, ne naujus filmų ripus ir ne prasikaltusius politikus. Medžioju daiktų vagis, besislepiančius girtuose fortuose, ištvirkusiose tvirtovėse.

O fortu kas kartą būna kitas baras. Kas kartą vis greičiau randu daiktus ir mažuosius vaikigalius, miegančius bakchanalijos pakampėje. Gal vieną dieną juos nubausiu net keletą kartų skirtingose dimensijose? Su laiku išmokau greitai nepasiduoti: daužau bokalus, graibau merginas, imuosi su barmenais. Išeinu tik tada, kai visas baras skendi skysčiuose, kai mažieji verkdami plėšia krikščioniškąjį repą ir kai jau niekas iš mano vargšų daiktų nebesišaipo ir nestato piramidžių.

Imu manyti – tai mano imanentinė kova prieš alkoholį.