Iš rinkinio „Keltas per Lamanšą“

VLADZIMER ARLOV

Vladzimeras Arlovas gimė 1953 m. Polocke. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė istorijos studijas. Dirbo istorijos mokytoju, žurnalistu, leidyklos „Mastackaja litaratura“ redaktoriumi – iš pastarosios 1997 m. buvo atleistas „už istorinės ir kitos abejotinos literatūros leidimą“. Trisdešimties prozos, eseistikos ir poezijos knygų autorius, V. Karatkevičiaus ir F. Baguševičiaus premijų laureatas, apdovanotas P. Skarynos medaliu. 2010 m. Gdanske jam buvo įteikta tarptautinė Europos laisvės poeto premija. Gyvena Minske.

Archyvaras Vaina

Maždaug kartą per metus,
dažniausiai prieš Kalėdas
pagal grigališkąjį kalendorių,
man prisisapnuoja
Polocko archyvaras Augustinas Vaina,
jaunyvas bazilijonų vienuolis
su auksiniu dantimi,
paslaptingas hedonistas
ir galbūt
mano protėvis,
ne vienerius metus
teisęsis su Polocko jėzuitais
ir dailyraščiu rašantis
dvidešimt septintą skundą
karaliaus komisarams.
Vainai trukdo miegoti
Švento Stepono varpinės laikrodis.
Jis vadina šarlatanybe
kolegijoje rodomą mechaninę galvą,
kalbančią visomis žinomomis kalbomis,
ir apskritai
jo priešiškumas Jėzaus draugijai
paveldėtas,
išskyrus tėvą Papę, kuriam
(visai be reikalo)
patikėtas vyno rūsys
(jis irgi man sapnuojasi,
tik šiek tiek dažniau) –
tėvą Papę,
kuris tik prilašins iš ąžuolinės statinės,
Liutauro Chreptavičiaus amžininkės,
kaušą seno midaus ir –
sudiev visi peršalimai.
Vaina išsitraukia iš lentynos
mano knygas su autografais,
išmargintas ironiškomis pastabomis,
už kurių droviai slapstosi
pilvotas butelis,
ir – kaip kokia nuotaika –
skambina telefonu
iš pradžių tėvui Papei
arba iškart man pačiam –
taip mane naktį
pažadina tarpmiestinis skambutis.
Kažkas tyli į ragelį,
laidais atvilnija
Švento Stepono laikrodžio dūžiai,
prie Dauguvos dainuoja ilgšiai burliokai,
šelmiškai kikena tėvas Papė,
manyje tvirtai šnabžda balsas:
tu irgi
prisisapnuosi kam nors per Kalėdas,
surinkęs telefono numerį –
surasi jį tarp to paties
karaliaus komisaro popierių,
kuriam dailyraščiu rašo skundą
Polocko archyvaras Augustinas Vaina,
jaunyvas bazilijonų vienuolis,
paslaptingas hedonistas
ir galbūt
mano protėvis.

Mindaugas Lukošaitis. Pilvas. 2011

Sukilėlių komisaro nuotaka

…o vakare
užgesinęs kandeliabrus jis mylės ją,
kol abu taps besvoriai lyg pienės pūkas…
Jiems gims
dvi baltapūkės mergaitės,
o jis bus apdovanotas
Švento Stanislovo ordinu.

Ji gelbėjo jį,
sužeistą rusų kulkos,
ir, ruošdama tvarsčius,
nuodijo savo kraują
neapykanta
kažkokiam Kalinauskui
ir jo laikraščiui,
kuris buvo spausdinamas tiems patiems
mužikams,
įdavinėjusiems sukilėlius
ir gaudavusiems
po penkis caro rublius
už gyvą,
o po tris – už mirusį.
Vieną rytą
jis paprašė
žemuogių su grietinėle
ir mirė
kaltai nusukęs akis.
Slapčiomis jį laidodama,
ji visiems laikams prakeikė
tą žemę,
nereikalingą jai
laisvės vėją
ir jos kalbą, dvelkiančią
areštais ir krauju.
Glausdama kitus,
ji visą gyvenimą prisiminė
jo apgamą
slaptoje vietoje
ir meldėsi,
kad Dievas nubaustų tuos,
kurie,
šaudydami į maskolius,
daužė nuo medžio jos
auksinių svajonių obuolius.

Jo biografai rašys:
iki pat paskutinio atodūsio
ji liko
karšta patriotė.

Mano sofa Polocke

Vėl iki pat ryto
neužmiegu
ant savo senos sofos.
Ji pavojingai linguoja,
nešama Dauguvos srovės,
priplaukia
seklų užutėkį –
smaragdinių laumžirgių karalystę.
Ji sunki, prikrauta
mokyklinių fizikos uždavinių
ir erotinių sapnų.
Jos bortą įvairiais laikais
puošė skirtingi vardai –
visada moteriški
ir visada su „l“ raide –
taip ir dabar.
Pašto ženklų albumuose
daug neaiškių šalių,
kurių kažkodėl visai negaila,
apačioje vis dar braižosi,
laukdami savo dienos,
tuzinas painių siužetų.
Verta užsimerkti,
kai tarsi įšilęs driežas
įslysta po antklode
juodbruva bendraklasė,
vėliau, po mokyklos praktikos,
dirbusi prostitute
istorinėje savo tėvynėje
ir kartą atsiuntusi man laišką
su šešiakampe žvaigžde
ant pašto ženklo.
Dainuoja kažką nostalgiška
daug regėjusios spyruoklės,
gausiai nusagstytos pavojingų
prisiminimų ir svajų karoliukais.
Pagalvė iš mamos kraičio,
tarsi pabudusi,
ima svaigiai kvepėti
jaunu šienu ir
močiutės jonažolėmis.
Lininėje paklodėje
kepurnėjasi rytinis vėjelis.
Senelio laikrodis
tyliai didžiuojasi pasiekęs
naują tūkstantmetį.
Prieš pakildamas
į besvorį sapną,
ramiai susimąstysiu
apie šitą amžiną
Polocko
gravitaciją.