Gėris dar ne viskas

Laiku ir nelaiku

Taip kalba VIEŠPATS Kyrui, savo pateptajam,
kurį jis paėmė už dešinės rankos,
kad pajungtų jam tautas ir karalius nuginkluotų,
kad atvertų jam duris ir vartai liktų atsklęsti:
„Dėl Jokūbo, savojo tarno,
dėl Izraelio, savo išrinktojo,
pašaukiau tave vardu, duodamas tau garbę,
nors tu manęs ir nepažinojai.
Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito, –
be manęs, nėra Dievo!
Aš – tas, kurs tave apginkluoju,
nors tu manęs ir nepažįsti,
kad nuo saulės tekėjimo iki jos laidos būtų žinoma,
jog kito, be manęs, nėra.
Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito!“

Iz 45, 1. 4–6

Nevisiškai užbaigta ši pranašo kalba, skirta Kyrui, persų karaliui. Tam pačiam, kuris įveikė Babilonijos imperiją ir įtvirtino persų valdžią dar didesnėse nei jie teritorijose. Tam pačiam, kuris išleido įsaką sugrįžti į savo protėvių žemes visiems, kieno protėvius babiloniečiai buvo ištrėmę. Ir šio įsako paskatinta saujelė prieš bemaž penkiasdešimt metų ištremtų sunaikintos Judo karalystės gyventojų palikuonių, kupini naujo gyvenimo vilties, grįžta į savo protėvių žemes, persų valdžiai sukūrus jiems Jahudo provinciją. Ta nauja viltis, lydima ir dalies tremtinių reabilitacijos, gal kiek galėjo būti panaši į atšilimą, kuris buvo patirtas vienu metu Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties, pasibaigus didžiųjų represijų metams, kada mūsų tremtiniai kartu su anų judėjų tremtiniais galėjo giedoti tą pačią giesmę: „Kai VIEŠPATS parvedė Siono tremtinius, mes buvome lyg sapne. Kaip tuomet mes juokėmės, ir mūsų liežuvis netvėrė džiaugsmu!“ (Ps 126, 1–2) Visa tai negalėjo nekelti minčių apie dieviškos visagalybės įsikišimą į istoriją, apie tai, kad Jis valdo! Kad Jo valia valstybės ir tautos sunaikinamos ir sukuriamos ar išgelbėjamos, ir pranašo plunksna apreiškia pačią iškilmingiausią Biblijoje dieviškos visagalybės ir vienatinumo deklaraciją, skirtą persui Kyrui. Tiesa, šiuo metu, kaip teigia istorikai, Biblija dar nebuvo surašyta, nors įvairūs pasakojimai, kurie vėliau taps Šventąja Knyga, gal jau ir buvo kažkieno renkami ir užrašinėjami. Judėjų, kaip ir izraelitų, tėvai ir protėviai dar visai neseniai buvo tokie patys įvairių dievų garbintojai kaip ir jų kaimynai, kad ir kiek tas ar kitas pranašas stengėsi. Ir štai – prieš mūsų akis aiškiausia ir besąlygiška dieviška ištara: „Tik Aš esu Dievas! Tik Aš viską kuriu!“ Ir sakant „viską“ turima omenyje VISKĄ! Čia katalikai, šį sekmadienį skaitydami jiems Bažnyčios nurodytą pranašo knygos ištrauką ar jos klausydami, ir gali pasigesti to VISKO, kuris sutrauktas į kitą eilutę: „Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu blogį. Aš, Viešpats, visa tai darau.“ Būtent toks artimiausias šios eilutės vertimas iš hebrajų kalbos, jos šitaip neišdrįso versti A. Rubšys, kurio Biblijos vertimu naudojasi Lietuvos katalikai. Vietoj „duodu ramybę ir sukuriu blogį“ čia galima rasti „sukuriu gerovę ir sukeliu negandas“. Panašu, bet ne visai tai. Originale ši eilutė apreiškia visišką VISA KO Viešpatį. Jo rankose viskas – ir gėris, ir blogis. Nėra jokios kitos dieviškos ar šėtoniškos būtybės, kuri būtų atsakinga už blogį ir nebūtų iš to paties Dievo. Visa šita žinia, reikia prisiminti, skiriama persui Kyrui. Tam pačiam, su kurio sukurtos imperijos išsilaikymu bene du šimtus metų, iki Aleksandro Makedoniečio, siejamas šioje imperijoje sklidęs persiškos religijos, zoroastrizmo, skelbtas įsitikinimas apie savarankišką blogio egzistavimą, kuris yra Dievo Kūrėjo (Ahūra Mazdos) piktavalio amžino priešininko Angra Mainjaus (Piktosios Dvasios) darbas. Ne toks jau retas šitoks zoroastristinis, dualistinis gėrio ir blogio priskyrimas skirtingoms galybėms ir šiandien, bandant neigti Dieve esančią VISA KO pilnatvę. Šis neigimas veda į Jo nuskurdinimą ir sumenkinimą, didžiąją veiklos dalį priskiriant Jo oponentui ar oponentams. O žmogiškos moralės srityje – į veidmainystę ir moralizmą, kai deklaratyviai siekiama visur diegti tai, kas įsivaizduojama kaip gėris, ir nepastebima, kad pats tas diegimas vyksta kaip nuožmus blogis. Gėris tampa kauke, kuri slepia viduje tarpstantį blogį arba tai, kas laikoma didžiuliu blogiu, raunamu iš kitų.

Nereikia nieko savyje neigti. Juk, remiantis Biblija, esame sukurti pagal Dievo paveikslą, vadinasi, turintys tas pačias galias gėriui ir blogiui. Bet, kaip ir Jo atveju, dieviška yra ne daryti tiesiog gera ar tiesiog bloga pagal savo užgaidas (tai nėra juk labai dieviškas bruožas), bet vykdyti tai, kas Biblijoje vardijama kaip pagrindinės dieviškos savybės: dosnumą (kitaip dar – besąlygišką meilę), teisumą (gailestingumą) ir teisingumą (kitaip dar – teisybę). Kad būtų įgyvendinta paskutinė šių Dievo žodžių, skirtų Kyrui, eilutė: „Rasokite dangūs iš aukštybių, ir debesys teišlyja teisumą! Žemė teželdina išgelbėjimą ir teišsprogsta teisumas! Aš, Viešpats, tai sukūriau.“

-akp-