Buto garsai

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Nuo smegenis ėdančio neveiklumo net pykino, ji buvo priversta gulėti, žiūrėdama atmerktomis akimis į vieną tašką lubose. Veronika buvo mirusi jau dvylika valandų. O gal ir daugiau – negalėdama pasukti galvos, nematė tų mažų skaičiukų savo mobiliajame telefone, nuo laukimo viskas susipainiojo, liko tik klaiki nykuma. Ir buto garsai.

Puodo, o gal keptuvės dangtis dedamas ant medinio stalviršio. Pauzė. Peilių ir šakučių barškėjimas – stalčius. Lėkštės. Pietūs. Muzika. Dažniausiai. Šiandien sunku suprasti, ar kažkas skambina pianinu, o gal tik klausosi įrašo. Pianinas stovi už sienos.

Paskambintų kas. Pasigestų! Turėtų gi rūpėti, kur ji pradingo – nepasirodė žinomo skulptoriaus parodos atidaryme, kodėl tyli Veronikos feisbuko profilis, pagaliau kam nors iš jos ko nors turėtų reikėti… Net jei pinigų pasiskolinti, atiduotų visus, kad tik nereikėtų taip diena iš dienos gulėti, žiūrint į vieną tašką lubose. Kai esi miręs, pinigai tau ir nepriklauso. Smagu būtų atiduoti ne savus.

Lyja per pietus. Atrodo, lyg kas šlapintųsi kieme. Siusiotų keli vyrai, ne vienas. Pauzė. Lašai į skardos stogą nori tapti metaliniais mušamaisiais – lėkštėm ar kaip jos. Gal net gongu, stengdamiesi ilgai išlaikyti ore kabantį skambesį. Į muzikinę grupę priimamas laikrodis. Tiksėjimas tinka. Muzikantas lietus plastikiniais žingsniais bando patekti į vidų. Kažkas skubiai uždaro balkono duris. Lieka tik smulkus ūžesys už lango, kaip televizoriaus, pasibaigus visoms programoms. Namai tušti. Puodai seniai išplauti. Veronikai niekas net neskambina.

Negali suprasti – viskas vyksta šiame bute ar kažkur kitur. Garsai ateina iš lauko stiprėdami, užgoždami vidinius. Padedamas keptuvės dangtis. Puodo, šį kartą puodo. Kažkas prausiasi duše. Tačiau namuose nieko nėra. Pauzė. Lauke, kaip visuomet per pietus, prasideda lietus. Staigus, aistringai užpuolantis šalia esantį stogą, lietvamzdžiai kliokia iš malonumo, skardinės palangės prisimena muzikos pamokas. Lauko garsai laisvai vaikšto vidun ir atgal, palikdami viduryje kambario prilytą balą. Štai tau – balkono durys buvo praviros! Atrodo, kad Veronikos niekas nepasiges. Ir neuždarys balkono durų. O skersvėjis būna labai pavojingas. Ji pirmą kartą pagalvojo, kad gali tekti keltis. Vien nuo tokios minties supykino.

Lauko garsai užgožia net skambutį į duris. Kas nors pasigedo? Lietus daužosi į metalinius turėklus, girdisi lietvamzdis. Jau viduje kažkas tyliai kalba telefonu:

– Valgyti nori?

Lietvamzdis.

– Gali užsukti…

Lietvamzdis, turėklas, antras, stambūs lašai nuo stogo į metalą. Rimsta. Lašai virsta petardų serija, palikdami aukštą laibą cik cik į skardinę palangę. Pauzė. Koridoriuje nežinomas svečias valosi batus. Į jos miegamąjį neužsuka. Jos niekas neras.

Kažkas naktį virė šviežių kopūstų sriubą – Veronika galėtų prisiekti, kad puodas dar šiltas. Dangtis į medinį stalviršį. Pauzė. Paskui – samtis. Dzingteli stalo įrankiai. Reikėtų bent trumpam prisikelti, nueiti į virtuvę ir slapčia pažiūrėti, kas ką valgo. Galėtų prisiekti, kad virtuvė bus tuščia. Sriubos nėra. Tik įjungtoj skalbyklėj metalinės sagos kartkartėm daužosi į būgną.

Nutirpo koja. Vėliau nutirps kita. Vėliau visai jų nebejaus. Jei keltis, tai dabar. Tačiau tai patyrusieji puikiai žino, kaip viskas. Kartais geriau gulėti nejaučiant kojų ir rankų nei patirti skausmą, atsirasiantį visur. Kiekviename judesyje.

Ryte – lietus. Teška į stogą kasdieniškai, kaip šeimyniniai barniai. Kažkas smulkiai pjausto ant medinės lentelės ką? Riešutus? Česnaką? Kažką mala elektrine kavamale. Medinės lopetėlės į keptuvę garsas. Garsai. Kažkas maišo ką? Po pietų tyliai įslenka saulė, nutvieksdama tuščią virtuvę. Veronika nuleidžia vieną koją. Keltis reiškia padaryti seriją judesių, ne tiesiog išlipti, ne. Pasisukti šonu, lėtai, neužkliudant nežinia kur esančio mygtuko, įjungiančio skausmą. Tik tada gali tiesti ranką. Mygtukai visur. Skauda net pro sukąstus dantis.

Lietus vėlai naktį, kai niekam neaktualu, nebent salotoms darže. Kapsi į metalinius dubenėlius, pamėgdžiodamas V. Tarasovą. Tik dubenėliai iš kur? Balkone niekas nieko naujo nepadėjo, kaip ir celofano, nors jei pagal Tarasovą – jis būtinas, tai ir teška aukštais dailiais į metalinius dugnus ko? Ir žemu dusliu į celofaną, ištemptą kažkur virš kažko. Kambaryje dunksi grindys – nuo žingsnių pirmyn atgal. Krinta peilis. Dar kartą. Puodo dangčiui per vėlu – naktis. Tik trys sraigės traukia iš po šaldytuvo keraminių plytelių grindimis ieškoti maisto. Be garso. Nebijodamos būti sutryptos – namuose nieko nėra. Veronika garsiai dejuodama ištiesia ranką.

Vėl šlapinasi už lango. „Vakare nušvis saulė“, – sako televizorius pas kaimynus, bet lyja visą dieną, lyg maustų dantį, – purškia vienodai ir įkyriai. Suprantama, kad kasdien muzikuoti – pasibjaurėtina. Ir kam visas tas džiazas, jei klausytojų nėra? Balkone tuščios kėdės neperšlampamu audiniu dar išgauna šiek tiek teškenimo, kuris, tačiau, tik vis labiau erzina. Išjunkite jį, prašau. Tada liks smulkus pilkas šlifavimo grūdas, nuobodus kaip lašai. Kažkas „į temą“ gręžia sieną. Sudirgęs lietus stomatologas keliais stambiais lašais pabeldžia į langą. Veronika dar jo neįsileis. Patyrusieji žino, kad prisikėlimas prasideda nuo tualeto. Jei pavyks nusišlapinti. Tualete Veronika rėkia iš skausmo – namai tušti.

Maudimas dar ilgas savaites tekės jos venomis, glūdės smegenyse, užimdamas minčių ir jausmų vietą, bet kada nors ji pajėgs išeiti į miestą.

Veronika nueis iki ŠMC kavinės. Ten gerai ir per lietų. Ką nors sutiks ir prisimins, kaip būdavo.

Gatvėse nė vieno žmogaus – gal kad lyja. Vanduo teka per lauko kavinės skėčius, neišsijungdamas, įkyrus kaip televizorius. Teška į stalo kraštą pigiai, bespalviais pirštais siekdamas pačiupti meniu. Lėkštėje – sriuba. Nurieda obuolys, bet niekas jo nepakels. Kavinė tuščia. Sėdi tik Tomas Arūnas Rudokas. Pasveikina. Taip, jis turėtų puikiai žinoti, kaip būna.

„Bliamba, ar aš tikrai prisikėliau? – pagalvoja Veronika, žiūrėdama į jo cinkuoto pilko lietvamzdžio spalvos veidą. – Kodėl tada daugiau nieko nesutikau?“

– Aš buvau visai miręs, net namų neturėjau, – sako jis. Lašai dusliai tykšta į senus kareiviškus marškinius, bet tie išlieka sausi. Dzingteli metaliniai stalo įrankiai.

Atsisveikindamas Tomas Arūnas Rudokas ištiesia ranką. Šiltą. Paspaudimas kasdieniškas lyg šeimyniniai barniai. „Vakare nušvis saulė“, – sakė televizorius pas kaimynus. Veronika labai lėtai dar linkstančiomis lyg per plonos skardos kojomis eina namo. Butas tuščias. Trys sraigės vėl traukia iš po šaldytuvo keraminių plytelių grindimis ieškoti maisto. Gal Veronika netyčia jų nesutryps – gyvieji kartais būna tokie nerangūs… Koks kvailys traiškytų savo namų sraiges?!