Argumentai ad hominem

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 128 p.

Kad tie argumentai ad hominem yra labai blogai, mane bandė protinti prieš porą metų. Portale „Ore.lt“ užsiminiau, kad Leonidą Donskį barako kaimynas vadina burunduku. Buvo labai negražu, bet labai linksma.

Šiuo atveju jie ne tokie negražūs ir kur kas svarbesni recenzijai. Undinę esu matęs tik probėgšmais, bet visas drovios aristokratiškos manieros šleifas ir balsas, švitriniu popieriumi kapojantis trumpus ir neaiškiai aiškius sakinius, padarė man blogą įtaką. Girdėjau, kaip ji skaito titulinę „Baden Badeno nebus“ istoriją, ir – va – paėmęs knygą ne pats ją skaitau, o tiesiog galvoje girdžiu balsą. Tą patį švitrinį, ir net pakreiptą šypseną matau. Tokie tie Baden Badeno vandenys, kad be Undinės jų įsivaizduoti nebepavyksta.

Tik ar gydomieji? Nuotaiką tikrai praskaidrina, sąmojis primena nuodėmingą malonumą pasilikti standarto srovėse, iš kurių, bijau, ir atplaukėme iki „Krivoje zerkalo“ – Ilfo ir Petrovo. Nebijoma čia nieko, išskyrus viską. Nieko – šokinėti per laikotarpius ir personažus, palikti nežinomuosius, jungti istorijas, ciniškai juokauti (tik iki pakreiptos šypsenėlės, su pora sąmoksliškų pakrizenimų) ir šiaip rašyti tam, kad visiems būtų tiesiog malonu. Parašyta meistriškai, ir vėl – aristokratiškai. Į vieną pusę galvelę palenkus atrodytų, kad net ir trūko mums šito, ir tebetrūksta. Tik kas tie „mes“?

Bijoma visko? Visko. Taip jau nutinka tiems aristokratams, kuo toliau, tuo labiau supranti, kad tarp kūno ir dvasios aristokratų skirtumas menkas, visi jie bijo kažko ne to. Kyla klausimas, kiek iš viso galima rašyti nebūnant aristokratu, Vilgaudas juk irgi kunigaikštis. Bet ta kažko ne to baimė čia tokia ryški, kad knygelė ima ir pavirsta gražiu, linksmu žaisliuku, muilo burbulu – pažaižaravo purpuru ir babakšt kaip greitųjų kreditų palūkanos, visiems šiek tiek smagiau, bet nebūtų buvę – nebūtų ir reikėję. Knyga buduarinė ir labai taktiška, iššūkiai jei ir metami, tai tik satino pirštinaite. Srautai, žodžiai, pyktis ir klaidos – tai tiems, plebėjams, paaugliams ir alkoholikams. Suaugs.

Ir tada visai nenuostabu, kad išleido „Baltos lankos“ ir kad viršelio anotacija – Kęstučio Navako. Galėtum neapsižiūrėjęs sakyti, kad Navakas yra Radzevičiūtės vyriškasis variantas. Ilgai galvojau, kaip čia gerai pailiustravus aristokratiją ir dendizmą, kuris darosi vis būdingesnis rašantiems žmonėms, ypač kai jie susirenka krūvon. Juk literatūra – toks puikus prieglobstis, nesikryžiuojančios kultūros ir nekraujuotų šaligatvių kupolas, kuriame frustracijos keičiamos į raides, o raidės tvarkingai žygiuoja būti geru kursu permainytos į pagyras ir linksinčias galvas. O pagyros – tirštas rūkas, atsisėda toks rašytojas aristokratas ant Maslow piramidės viršūnės ir kojom mataruoja, visus apačioje palikęs: kažkas juk turi premijas paskirti.

Apytuštės statinės sindromas! Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas – tai statinė, ir kiek tame gyvenime iš tikrųjų yra gyvenimo, tiek statinėje yra vyno. Kartais daugiau, kartais mažiau, geresnio ir prastesnio. Būna, kad vynas eina į pabaigą – gyvenimas pilkas, draugai tie patys, pokyčiai kažkur uždusę, o pats bėgi žiurkėno rateliu, kuris jau net tau pačiam nebeįdomus. Parūgsta, ir „Chardonnay“ vis labiau skoniu primena Specialią Technologiją. Stebiesi ir galvą krapštai, bet vyno nuo to nei daugėja, nei jis gerėja. Galėtum pripažinti, kad atsargoms šakės, ir ieškoti vyninės arba tiesiog palikti statinę gatvėje ir laukti, kol koks geradarys pripildys. Galėtum su visa statine užsidaryti rūsyje, kad niekas nei tavęs, nei vyno nei matytų, nei uostytų, ir – gal pavyks – po kurio laiko visi pamirš ir tave, ir tavo – dabar jau – brogą. Bet jei esi dvasios aristokratas rašytojas, pripažinti, kad „Chardonnay“ nebėra, jo ieškoti arba kantriai laukti tampa sunku. Kaip čia dabar? Ateis draugas, negi „Upyte“ vaišinsiu? Visi gi žinojo, matė, ragavo, gyrė, negi taip galėjo imti ir pasibaigti? Į kultūrinę spaudą gi tiek prirašyta, knygos išleistos, bankroto juk neskelbsi? Ir lipa vargšas rašytojas ant statinės – ir geriau matosi, ir tikrąjį turinį lengviau nuslėpti – ir skelbia evangeliją nuo piramidės, koks geras jo vynas, kokia pilna statinė, arba, dar geriau, apsimeta rusų aristokratu, Günteriu Grassu, prancūzų žirafa… Tų, yra girdėjęs, vynelis – pats tas. Taip, jei užsitęsia, ir pačiam įtikėti galima, kad po tavo kojomis raudonais purslais prancūzų Rivjera, o ne Anykščių šilelis ošia.

Ir rašo istorijas, ir niekas nebepastebi, kad galėtų ir nerašyti – ir niekas nepasikeistų. Ir sėdi savo kupole, ir bijo iš jo koją iškelti, ir pasakoja apie dalykus daug įdomiau, nei tie dalykai galėtų save apipasakoti. Ir leidžia meistriškai parašytas, sąmojingas, bet tuščias knygeles. Dendžiai, aristokratai ir norintys jais būti.