Vakarų Pekinas
VAIVA GRAINYTĖ
Joninių sesija
2011 06 24
Paparčio žiedas pampsta kaip bajoras, privalgęs fazano ir kiaulienos (Kinijos pietuose, nežinau, ar sakiau, yra toks patiekalas „Drakono ir tigro dvikova“ – sumaišo katieną su gyvatiena). Tai, kad šiomis dienomis kitame žemyne vyksta Joninės, man davė žinoti sapnai – baisiai tiršti sapnai. Proginiai, ne eiliniai.
Ryte pasipuošiau gražiąja suknele ir ant šlaunies su kiniška izoliacija prisiklijavau savo rašinį – rašiau vakar pakritusi, vartydama knygas ir žodynus, derindama gramatiką ir žodžių tvarkos paisydama, paskui nešiau tokiam kinui, kad peržiūrėtų. Uoliai mokiausi dvi savaites, bet turiu tokią bėdą: galiu kiniškai pakalbėti, galiu paskaityti, bet kai reikia rašyti, hieroglifo kojos ima mirgėti ir mane apima panika atsidūrus tête-à-tête su tuščiu lapu. Galvoje matau visus kiniškus ženklus, tačiau ranka manęs neklauso – gal čia koks sutrikimas? Na, prisiklijavau tą rašinį ant šlaunies ir nuėjau laikyti finalinio egzamino. Mus – Amirą, Rumbi ir mane – pasodino sandėliuke, nes tik mums, vykstantiems į Sijaną, paankstino sesiją. Įsikuičiau tarp purvinų dėžių ir dvi valandas gausiai prakaituodama (patalpa buvo be oro ir langų) sąžiningai atlikinėjau testą, gramatikos užduotis, įrašinėjau veiksmažodžius ir t. t. ir tik atėjus rašinėlio laikui šiek tiek pasikėliau suknelę ir nusirašiau…
Taigi, sesija baigta, šūsnį pieštuku iki skylių prazulintų hieroglifų užduočių lapų sukroviau į kaugę – padėjau į šalį, kad nebadytų akių, nes vakar, jaučiau, pykina nuo kiniško rašto.
Po egzamino nežinojau, kur dėtis, puoliau šveisti kambario ir mesti lauk senus žurnalus, išnešiau į kiemą makulatūrą, laukiau, kad ateitų mano kambario draugė ir pamatytų, kaip aš vargstu, buvau net pasiryžusi pagaliau paklausti jos wei shenme ni bu da sao women de fangzi (kodėl tu niekada neplauni mūsų kambario, t. y. kodėl visą laiką tik aš plaunu), bet ji kažkur užtruko, grindys išdžiūvo, o kai ji jau atėjo, turėjau lėkti į taiči. Tad širdy sukaupta nuoskauda toliau liko pūti. (Kai plaunu grindis, dažniausiai sulaukiu, kad ji būtų kambary, ir plaunu, Ezopo kalba sakydama: „Ei, gražioji nevala, gal ir tu kada išplauk kambarį“, bet ji tik pakelia balintas akytes nuo knygos, suploja delniukais ir sutilindžiuoja xiexie xiexie. Neėmiau į galvą, nes man patinka tvarkytis, bet per pastarąsias savaites širdy suvešėjo principų bijūnų darželis – anksčiau ar vėliau aš jai viską išpyškinsiu.) Išlėkiau į taiči, net nepersirengiau, išėjau vilkėdama savo egzaminų suknele, po kuria cirpė cikados, jei cikadomis galima vadinti hieroglifus.
Taiči fotografavomės, mokytojas ašarą braukė, kad laikas išsiskirti, Zuzana buvo įkaušusi, tad stovėjo ant galvos ir rodė visokius salto, Haris, krapštydamas pažastis, išsipasakojo apie vaikystės traumas, sukeltas tėvo – aršaus, fanatiško kataliko; kaip visada su indu pasikalbėjome apie čakras, tada vėl visi fotografavomės.
Iš taiči lėkiau į arabų repeticiją. Kavelas buvo prinešęs vėliavų, smilkalinių ir maišą žaislinių kardų. Tad ne tik rūbus teks demonstruoti, bet ir spektakliukyje dalyvauti – vestuves vaizduoti, šokti su Abdulu, inscenizuoti karą, rėkti, suktis su smilkalais. Kavelas, liūdnų akių vyrutis, scenoje vėl siautėjo: šokinėjo, rėkavo, klykė, stumdėsi, purškė prakaitą it penkios statinės sultingų kopūstų. Visa savo povyza rodžiau nepasitenkinimą jo režisūra ir fanatišku entuziazmu, užsikimšinėjau ausis, kai vyrai tarpusavy maišyta arabų ir prancūzų kalba imdavo rietis dėl mizanscenų, netgi leptelėjau kažką, kai ėmė nurodinėti, kaip turėčiau šokti su tais smilkalais, kai buvau šiurkščiai pagriebta už dilbio. Smerkiantys arabų žvilgsniai priminė, kad savo kaprizus turėčiau laikyti užantyje: galų gale gi jie mano darbdaviai, pati čia įsinarpliojau, tad prašom savo pareigą atlikti (nusprendžiau taip, viską apmąsčiusi). Niršau kaip bulius, bet piktumas praėjo, kai apibėgau visą kvartalą ir išgėriau alaus. Paskui, kai K. susitikau gatvėje, maloniai vienas su kitu kalbėjome – lyg niekur nieko, visi konfliktai nugarmėjo kažkur pas Alachą. Savo ambicijas pažabosiu, darysiu, ką liepia, pasuksiu tuos šlykščius smilkalus, bet su stumdymais nesitaikstysiu. Salam aleikum.
Iš kambario ištempiau Ji Kyung – draugę korėjietę. Mergina tingėjo persirengti, tad išėjo į miestą vilkėdama pižama. Gerai atrodėme: aš avėjau kaunietiškai estetikai artimais gyvatės odos batais, apsitempiau kojas blizgančiomis pėdkelnėmis, o ji dėvėjo savo trikotažinę sapnų aprangą. Įsitaisėme ant suoliuko po vijokliais. Korėjietė pasakojo savo parašyto scenarijaus (mėgins žiemą jam gauti finansavimą) siužetą apie mirusią mergaitę, kuri ateina į gyvųjų pasaulį. Finale jai padovanojau oro drėkinimo aparatą (netįsiu tokio į lėktuvą) ir man netinkančią suknelę, o ji man – dvi jai netinkančias, tačiau man tinkančias sukneles. Paaiškėjo mus vienijanti bėda: visos Ji Kyung turėtos kambario draugės japonės niekada neplaudavo grindų.
Vakare namo grįžo mano kaimynė Keitė. Ji – novelės verta panelė. Tokia jaunutė kinė, išaugusi Vienoje, vintažinių išpera, „Velvet Underground“ gerbėja. Klauso man patinkančios muzikos, rengiasi kaip iš „Fashion TV“. Vakar klykavo, nes buvo atseit girta – išgėrė pusantro butelio alaus. Ji pati didumo kaip tas butelis, todėl ją taip paveikė tos 3 % kiniškos ryžių mielės. Įkišau pas ją galvą į kambarį parodyti liukso grojančiam Bowie – galva buvo įtraukta su visu kūnu. Iki ryto klausėm gerų gabalų jos brangios kosmetikos, elektrinių gitarų, Dietrich nuotraukų ir prašmatnių šortukų bei pliušinių pandų pilname kambaryje. Keitė mano, kad aš iš Prahos, sakė, kad kartu didžėjausim, liūdi, kad išvykstu, nes niekam iš čia gyvenančių žmonių nepatinka rokas. Prikišo man į USB pagal Murakamį pastatytų filmų, muzikos, aš jai – dokumentinį filmą apie Fredą Frithą. Šokome iki ryto. Ne tik šokom, bet ir keršijom rumbėms ir švunbėms, nuolatinėms baliavotojoms. Tai šiek tiek pagadino mano santykius su kambario drauge. Bet čia jau pati nagus pridėjau – neišlaikė nervai.
Karšta 2
2011 06 26
Taip adoravau japonus – jų tylumą, subtilumą, ramumą, gražumą, o dabar noriu jiems visiems į ausyčių landeles sukišti visus tuos „atsiprašau“ ir „ačiū ačiū“ – nuolat kartojamas mantreles. Šiandien vos atsikėlusi ryte čiupau skudurą ir puoliau valyti dulkes. Valiau pykdama, matyt, trankydamasi, todėl kambario draugė staigiai pakėlė galvutę nuo knygos, nubėgo pasiimti šluotos ir dviem judesiukais iššlavė kambarį. Pirmą kartą pamačiau Natsumi su šluota! Tačiau, mano manymu, šlavimas nesiskaito – tik dulkes sukelia. Nubėgusi paėmiau skudurą ir puoliau viską valyti. Valydama paprašiau išeiti iš kambario ir nesimaišyti. Japonė susirinko visas knygas, susivyniojo savo baltą kompiuterį ir pradingo. Niekada nereikia laikyti savy emocijų, nes prasiverš geizeriu – dabar nesmagiai jaučiuosi, kad taip trankiausi, kad išvijau ją. Bet nieko negaliu sau padaryti.
Tai kas tau labiau patinka: kinai ar japonai? Girdžiu nematomo žurnalisto klausimą. Patinka kinai, nes jiems nieko nereiškia išeiti vidury dienos į gatvę vienais apatiniais, krapštytis ausį, pilvą, man patinka, kad jų toks geras apetitas – gali per minutę sugraužti galvijo nugarą ir čia pat, ant restorano grindų, išspjauti sukramtytų kaulų ir seilių tyrę. Man patinka japonų skonio ir saiko jausmas, tylumas, mandagumas, patinka jų menai, rituališkumas, keistumas. Nekenčiu japonių balselių, darboholizmo, krizenimo. Nekenčiu kinų beskonybės jausmo, įkyrumo, prispitimo, vos įeini į parduotuvę, eismo taisyklių nepaisymo ir nesuteptų dviračių stabdžių, kurie, kai sucypia į ausį, mane priverčia prabilti rusiškai. Man visi patinka ir nepatinka, viskas nei taip, nei anaip, ir myliu, ir nekenčiu, vėjas yra ir guvernantė, ir avietynas. Man tiesiog siaubingai karšta ir neturiu kur dėėėėėėėėėėėėėtis!!!
Silpna darosi nuo minties, kad ryt vykstame į Sijaną, kur Celsijaus bugis siekia 50.
