Skrydis virš Jaunimo teatro
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
„Skrydžio virš gegutės lizdo“ pagrindinis herojus, azartiškas pramaniūgas Makmerfis, yra talentingas režisierius. Patekęs į durnyną, jis ten kuria įkvepiantį spektaklį, daug kartų pasiekia katarsį, miršta ir jo siela išskrenda į laisvę pro didžiojo indėnų vado išdaužtą sieną. Kaip tas indėnas su močiute žaidė ir dainavo vaikystėje: „Trys žąsys / Viena skrenda į rytus / Kita į vakarus / O viena skrenda virš gegutės lizdo…“ Kino režisierius Milošas Formanas, išvažiavęs iš durnyno socialistinėje Čekoslovakijoje (kur vis dėlto padarė kelis iki šiol nepasenusius filmus), Amerikoje sukūrė garsiausią savo „Gegutę“, taigi, galima sakyti, kaip ir Makmerfis patyrė, kas yra laisvė ir nelaisvė, chaosas ir disciplina, išvešėjęs kapitalizmas ir toks pats socializmas. Kažin koks būtų 79 metų M. Formano kontrkultūrinis verdiktas visuomenei šiandien?
Jaunimo teatre „Skrydį virš gegutės lizdo“ (pagal Dale’o Wassermano pjesę) pastatęs, įvairiose scenose dirbęs Rusijos režisierius Valerijus Griško ryžtingai teigia: blogai ir ten, ir ten. Žmogus dar neišrado harmoningai veikiančios visuomenės. Tačiau spektaklyje tas neapsisprendimas, netikėjimas išskirtiniu herojumi numuša visas šios tragikomedijos įtampas, ji tampa tolygiai riedančiomis komiškomis scenomis iš psichikos ligonių palatos gyvenimo. Baimės neapima, o turėtų.
Žinoma, visų – ir aktorių, ir žiūrovų – protus yra aptemdęs anas milžiniškos energetikos filmas. Negali nelyginti ir nedūsauti. Tačiau juk galima buvo išsirinkti kelis nūdieniškus pjesės ar Keno Kesey romano aspektus ir juos praplėsti. Dabar gi jautiesi žiūrįs senesnį nei filmas (1975 m.) spektaklį, kurį varo į priekį staigių judesių ir pakelto balso pagrindinio vaidmens atlikėjas Andrius Bialobžeskis. Kažką kito ir svarbaus mėginanti ištarti spektaklyje yra nebent Artūro Šimonio keliaaukštė scenografija – ypač ta išdidinta „trečioji akis“ palatoje, seselės iškreiptas veidas, įsijungiantis vaizdo ekrane palubėje. Tačiau kompiuterinės grafikos nuolat ir ant visko paišomos grotos – pigus, vaikiškas triukas. („Kas dabar dedasi su tais visokiais videožaidimais teatre? – sako per pertrauką sutiktas dramaturgas Saulius Šaltenis. – Geriau kokį siūlą scenoje nutiestų ir vaidintų.“)
Aktorius A. Bialobžeskis daro daug, įskrenda į sceną kaip meteoritas, įžangoje jo gomurinis juokas, atrodo, tuoj užims visiems kvapą, bet laikas bėga ir finale svarbus pakylėjimas (herojaus linija turi ir tokių motyvų) taip ir neįvyksta. Matytame spektaklyje (spalio 1 d.) nebuvo Makmerfiui lygios priešpriešos – meniškos sadistės medicinos sesers Retčed. Manau, kai ją vaidins puiki aktorė Aldona Bendoriūtė, seselės skleidžiamas žavintis ir šiurpinantis blogis geriau įtemps dvikovos siūlą.
Pacientai mielai stoja į Retčed organizuojamus grupinės terapijos seansų ratelius. Susiima už rankų ir paeiliui išsiviešina. Nedrąsiai prasitaria apie pernelyg mylinčią mamytę ar pernelyg godžią žmonelę. Per tuos dešimtmečius, praėjusius po knygos-pjesės-filmo, tokie rateliai išvešėjo patraukliai ir atstumiančiai. Dabar įsijungi televizorių ir iš dabartinių pacientų – sėdinčių pusračiu ryškiai apšviestoje studijoje su grakščiai diriguojančia procedūrai sadiste vedėja – girdi tiesiai: esu išsilavinusi mergina, bet štai šį pavasarį ėmiau ir pastojau; esu kūrėjas ir sukūriau kūrinį ir pan. Gal „Gegutės“ siužetas paseno ir todėl, pažodžiui atpasakotas, nebestingdo. Išoperavo žmogui smegenis, na ir kas?
Taigi, viena žąsis iš vaikiškos indėnų skaičiuotės nuskrido per toli, šleptelėjo į pragarišką gegutės (t. y. bepročių) lizdą ir prapuolė… Gerai žinome, kad skaičiuotės pabaigos neturi, jos optimistiškai kartojamos vis iš naujo. M. Formano genialus filmas turi tokios skaičiuotės savybių.
