Naikintuvai virš Kryžių kalno

VYTAUTAS KINČINAITIS

Josifas Brodskis

Kiekviena valdžia inertiškai naikina buvusius stabus ir ridena ant postamentų naujus. Kaskart atboginamas vis įstabesnis paminklas, vis didesnei kančiai įamžinti. Žmogui, žinoma, būtų kur kas smagiau, o ir jo protui sveikiau, jei visi šie stabai, užuot demonstravę savo didžiąsias istorines žaizdas ir pylę druską ant kitų, šoktų sau rateliu miestų aikštėse ir užmiesčių laukymėse primindami kančios ir valdžios reliatyvumą. Deja, tokia jau ta mūsų istorinė tikrovė, kad neigti kančią, tiesiog gyventi ir būti laimingas galėtų tik beprotis, jei virš psichiatrijos ligoninės manevruotų ne žinią apie karinę parengtį, o grigališkąjį choralą transliuojantys naikintuvai.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių, tautininkų) ir Lietuvos katalikų bažnyčios jungas* mums istorinė lemtis jau nuo prieškario – „neapeisi, neapiplauksi“. Vyriausybės galva dejuojantiems dėl veržiamų diržų apie tikrus sunkumus siūlo klausti tremtinių. Jam straipsniu „Kryžių kalnas ir Dubysos slėnis“ atitaria Kauno arkivyskupas: „Kryžiaus kelias per Sibiro taigas, Kazachstano dykumas ir Užpoliarės speigus parvedė į Tėvynę ir leido sulaukti laisvės ryto.“ Galiausiai vieną rytą tandemas sulipa ant nacionalinės sporto arenos iškilmių scenos: tautą vienijanti religija yra krepšinis! Peterio Sloterdijko plunksnos vertas cinizmas: „Religija irgi gali būti padaryta politikos priemone, kaip ir politika religijos.“

Mindaugas Lukošaitis. Abejonių metas. 2011

„Vardan tos Lietuvos“ žaidžiama ir Kryžių kalnu. Nors tebesiaiškinama, ar naujasis statinys neturėtų būti po žeme, o jei virš – tai kelių metrų aukščio, Kultūros ministerijai palaiminus bažnyčia prie Kryžių kalno bus! Iš aukštų sferų nusiritęs sprendimas papiktino atsakingai mąstančiuosius ir paskatino kai kurių kryžių savininkų „atsivertimą“. Štai Kryžių kalno simboliu buvusią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą autorius pirmąjį rugsėjo sekmadienį drąsiai nuvertė ir įcementavo beveidį granitinį monumentą su nauja žinia: „Nesilenk stabams. Nekvailink savęs. Dievą garbink.“

Priartėjus naujųjų statybų buldozeriams subraškėjo koplytėlė, kurioje popiežius Jonas Paulius II 1993 metais laikė šv. Mišias. Čia atskubėjo profesorius Vytautas Landsbergis: „Pirmiausiai aišku, kad knieti Šiaulių rajono savivaldybei. Nueita ligi to, kad pagrasino: jei neleisite nugriauti, neleisim statyti „jūsų“ bažnyčios. Tokiais šantažais, bent jau viešai, gal nė sovietai neužsiimdavo.“ Bellum omnium contra omnes dėl kryžiaus ir kalno. Vieno komentaro po šiai temai skirtu straipsniu autoriui rasos lašelis ant žolės ryto saulėje vertas daugiau už visą tą kalną. Pasirašau.

Manojo Kryžių kalno toje vietoje, kur ardant senuosius rausiami naujieji pamatai, jau seniai nebėra. Kai vėlyvajame sovietmetyje prie tako į jį buvo statomas Nukryžiuotasis su mediniame jo kūne įrėžtomis Justino Marcinkevičiaus eilėmis – „ašara Dievo aky / Lietuva ką tu veiki / nieko tavęs neprašau / tik nenutildama šauk / volunge šauk ąžuole / akmeniu kelio gale“ – jis dar buvo. O kai 1999-aisiais ten buvo pastatytas paminklas su memorialine lenta ir dešimt baltai nudažytų, linijon išsirikiavusių betoninių kryžių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio partizanams – jau ne. O ir kiekgi galima verkti dėl „tautos tragedijos“? Laikas bėga, žmogus keitiesi, visokie bendrumai pamažu atkrinta ir ateina supratimas, kad kiekvienas savo gyvenimu pilame savo Kryžių ar Išminties kalną, į kurį kasdien klupinėdami ir kopiame.

Atgavus nepriklausomybę ir Kryžių kalnui tapus mūsų, jo dvasia kažkur pasitraukė. Užlipo kariūnai, įsisuko verslininkai (Turizmo informacijos centras, kaimo turizmo sodyba, suvenyrų pardavėjai etc.), prisistatė vienuoliai iš Italijos, statosi sakramentus pardavinėsiantys katalikai, lobių ieško archeologai. Kryžių kalną apipynė verslo interesai, politinės intrigos ir tarpkonfesinės varžytinės. Jau 2001-ųjų pradžioje Architektūros muziejuje Vilniuje buvo eksponuojama 30 Kryžių kalno projektų, dalinamos piniginės premijos. Po dešimtmečio atsinaujinę svarstymai ir priiminėjami sprendimai jau nebe naujiena, o dėsningumas. Įvykiai rutuliojasi pagal globalinį scenarijų: „Visos šventos vietos turi bažnyčias“, – viešajame detaliojo plano projekto svarstyme sakė Šiaulių vyskupijos kancleris.

Sovietmečiu naikinamas Kryžių kalnas prisikeldavo kaip feniksas iš pelenų. Todėl, kad ruseno. Tai buvo vilties vieta. Netgi tam pačiam saugumo inkvizitoriui ar MiG pilotui: ką jam daryti beviltiškai sugedus lėktuvui, jei ne prisiekti, kad laimingai nusileidęs nueis ir pastatys kryžių? Žmonės ne mašinos, stebuklo laukimas juos gelbsti. Vos tapęs prezidentu, Vladimiras Putinas atskleidė, kad „tarnaudamas KGB Vokietijoje visuomet nešiojo po marškiniais kryžių“. Kryžių kalnas sovietmečiu buvo tegul ir kompensuojančioji, tačiau pačios sistemos mechanizmo dalis. Dabartinis bandymas jį galutinai sukultūrinti ir suinstitucinti yra beviltiškas, utopiškas ir Kryžių kalnas vėl prisikels kokiu „iškrypimu“, kuris jau reiškiasi iracionaliais ginčais dėl bažnyčios ir pan. O krikščioniškoji metafizika ir pati užsikasusi sveiką protą užmušančiuose paradoksuose: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34).

Pranciškonus pastatyti vienuolyną prie Kryžių kalno paskatino „komunizmo pamynėjas“ popiežius Jonas Paulius II. Ar šioji vieta, o ir visas Lietuva vadinamas žemės plotelis buvo ir liko tiktai didesnių galių, Blogio ir Gėrio imperijų kovos laukas, globalinio verslo vėjų pagairė? Ar Lietuva niekada neturėjo, neturi ir neturės tiesioginio ryšio su Dievu? Juk ši žemė turėtų ir galėtų išlikti neutrali, niekieno, tai yra Lietuvos ir lietuvių, mūsų, čia gyvenančiųjų, – mūsų įprasminama ir mus įprasminanti. Būti laisva, nenuspėjama erdvė, kurioje įvyksta stebuklai. Žmogus prie to mistiškojo ir magiškojo kalno juk ateidavo susitikti su savo likimu, ieškodamas atsakymų į esminius gyvenimo ir mirties klausimus, o ne atiduoti pagarbos kokiai valdžiai ar konfesijai.

Kryžių kalno istorija pamokanti, jo gajumas liudija gilią psichologinę tiesą. Naivumas nepašalinamas jokia naujausia ar teisingiausia ideologija. Sielos poreikiai niekada nenuspėjami, neįvelkami į jokius išankstinio žinojimo, kaip yra ar kaip turi būti, rėmus. Visada liks laisvės galimybė, o jei ne, siela pati susiras kelią. Ateivių noras išgryninti tikėjimą, nuvalyti progresui trukdančias „praeities apnašas“ begalinis. Tačiau išsikerojusios, įsigalėjusios institucijos ir dogmos virsta savo pačių karikatūromis. Beprasmiška naivių lūkesčių vietą bandyti prislėgti kokiu galutiniu detaliuoju planu ar projektu, juolab ją politizuoti. Vox populi, vox dei: paskutinis ir pirmas žodis stebuklų vietose buvo ir bus ne bažnyčių ar institucijų hierarchų, o beraščių naivuolių.

Pagaliau pati žemė maitintoja yra šventa ir verta tylios pagarbos. Krikščionių bažnyčios Lietuvoje statomos buvusiose šventvietėse. Kryžių kalnas ir be bažnyčios juk buvo pakankamas kompromisas tarp vietinio, vadinamojo pagoniško tikėjimo ir atneštojo krikščioniško, nesuderinamas tiesas suimantis gyvas simbolis – nuo kalavijo ir kryžiaus nešėjų gintis supiltas piliakalnis. Bažnyčios pastatymu, vietos suinstitucinimu šioji mistinė dviprasmybė tarsi pašalinama paliekant vieną, tikrą ir tinkamą lietuviams, t. y. katalikišką tiesą. Bet ko tada žmogui ir beiti prie to kalno, jei jau viskas aišku: ir kas tu esi, ir ko ten eini? Be susitikimo su paslaptimi ir stebuklu pažado ėjimas prie Kryžių kalno tėra turistinis ritualas ir bažnytinė apeiga.

Bažnyčios statymo iniciatoriai su komunizmo liekanomis, matyt, tariasi išnaikinsiantys ir pagoniškąsias. Kariuomenės atlydėti krikštytojai pabandė įtikinti, esą melstis reikia nematomam ir neapčiuopiamam Dievui – dėl tokios pat nematomos ir neapčiuopiamos sielos. Bet juk iš esmės žodis „siela“ kaip buvo, taip ir liko žodis, o tai, kas juo vadinama, nėra nei sudaiktinama, nei pasisavinama kokios nors konfesijos ar institucijos. Tačiau tai, kad pasitelkus šiuos aukštus žodžius tvarkomi žemiški reikalai ir „įforminamos“ apčiuopiamos vertybės, yra akivaizdu. Tik šv. Pranciškui Asyžiečiui dar užteko vaikščioti užsimetus skrandą, maitintis su paukščiais ir miegoti kur pakliūva. O šiuolaikiniai vienuolynai ir bažnyčios be nuodėmingam prasčiokui neįsivaizduojamų astronominių sumų – nė iš vietos.

Nenuostabu, kad vos įžengę Lietuvon modernieji pranciškonai ėmėsi medienos verslo – kažkada kažkam šventų ąžuolų, beržų, eglių. Štai vienuolyno prie Kryžių kalno statybos iniciatorius kunigas Benediktas Jurčys „Bernardinų“ skaitytojus kviečia melstis už naujo vienuolių ir UAB „Jūrės medis“ projekto (vienuolyno) pajūryje įgyvendinimą. Straipsnį pavadinimu „Jūrės medis – pajūrio šventovėje“ baigia kaip tikras vadybininkas: „UAB „Jūrės medis“ – viena seniausių ir didžiausių klijuotų medienos konstrukcijų gamintojų Pabaltijo regione. [...] eksportuoja savo produkciją į daugiau kaip 12 šalių ir tai sudaro daugiau kaip 80 % visos pagamintos produkcijos.“ Tas pats tėvas Benediktas 2001-aisiais Šiauliuose pašventino naują medienos apdirbimo įmonę, kurios 80 procentų produkcijos eksportuojama į Italiją (apie 70 procentų ruošinių gaminama iš lietuviškos medienos). 2001 metais per mėnesį vidutiniškai buvo pagaminama ir išvežama apie 1800 kubinių metrų vadinamųjų europadėklų.

Gimtinėje jau nebeinu grybauti. Pasižiūriu išėjęs kieman į mišką: matau jį. Bet žinau, kad tai viso labo butaforinė juosta, dėl akių, o miško masyvas seniai išpjautas ir išgabentas už jūrų marių. Prisimenu, kaip ten eidavau anksčiau, kokie ten buvo medžiai ir kokie grybai augdavo. Žiūriu ir įsivaizduoju, kad ir dabar ten vaikštau, ir man to pakanka. Na, panašiai kaip filme, kai tiki tuo, ką matai. Taip ir Kryžių kalnas man jau seniai tapęs vidine tikrove. Juk kartą įkvėpta laisvė nedingsta, suvokta tiesa išlieka ir neverta gręžiotis, nes paprastai jos jau nebėra ten, kur buvo patirta. Gyvenimas vienas ir tavo kelias vienas, finalinis: ant to paties Kryžių kalno neužlipsi. Aktualus jis man buvo, kai patekau ten pirmą kartą nuvežtas tėvų, nes tai buvo Gyvenimo Kelionė, Didelis Įvykis; arba kai nuvykęs paauglystėje kankinausi dėl šventvagiško klausimo, kodėl nepasiėmus kokio rublio iš po molinės Marijos kojų; arba kai grįžęs iš rekrūtų Azijos stepėse perskaičiau ant šviežio medinio Jėzaus eiles apie ašarą Dievo aky ir patikėjau, kad štai dabar tai jau tikrai esu namie…

Taip ir likčiau bažnytinių-politinių įvykių papėdėje, jei ne artėjant krikščioniškųjų Vakarų naikintuvų reaktyviniam griausmui kaskart iš pietų miego pašokantis siaubo apimtas mažutėlis su ašarom akyse. Nežinau nei kaip reaguoti pačiam, nei ką vaikui pasakyti dabar, vėliau, jei ir mane tų „nesąmonių“ virš miesto keliamas triukšmas (specialistų teigimu, viršijantis visas leistinas normas) varo iš proto. Vis kyla ir skrenda, kyla ir skrenda virš platėjančių iškirstų miškų plynių, virš mūrais apaugančio Kryžių kalno šiaurėn naikinti Pabaltijo sesių skriaudėjų. Jų neradę sunaikina ginamųjų ramybę, miegą ir sveiką protą arba nusitaikę į danų durpininkų dar nepaliestą Rėkyvos botaninį-zoologinį draustinį susinaikina patys. Pavadinti juos durniais neužtenka, nes pats toks esi. Karo grėsmės nuojauta permanentinė, amžina kaip menas šalia vita brevis. Tai imu ir skaitau ateistinę Salomėjos Nėries karo meto poemą apie priešo kalaviją virš vaiko galvelės; su Fiodoru Dostojevskiu klausinėju: „Klausyk: jei visi turi kentėti, kad kančiomis pelnytų amžiną harmoniją, tai kuo čia dėti vaikai, pasakyk man, meldžiamasis?“ Rodos, tai vadinama meno psichoterapija.

Keičiantis misijai, mūsų Oro pajėgų sakalai kartu su NATO greitojo reagavimo oro policijos riteriais iš Prancūzijos „tradiciškai“ apsilankė Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namuose su sauskelnėmis, skanėstais, dėvėtais rūbeliais. Neaplankytų vaikų tėvams telieka viešas kalbėjimas: „Mes, suaugę, turėjome užsikimšti ausis, o mano dukrytė taip išsigando, kad iki šiol bijo bet kokio didesnio garso. Išgirdusi atskrendantį bet kokį lėktuvą, tik susigūžia, užsidengia ausis ir slepiasi, kad negirdėtų to lėktuvo. Ir į lauką nebenori eiti. O nuvažiavus kur nors į svečius būna kambary. Pradėjome duoti raminamųjų ir net galvojame kreiptis į psichologą“ (iš laiško miesto laikraščiui). Jei nebijotų, gal naikintuvų pilotai nueitų ir į psichiatrijos ligoninę. Pasak jos gydytojų, kariškių technikos keliamas triukšmas varo juos į neviltį. Kaskart praūžus naikintuvams, medikams tenka raminti į paniką puolančius pacientus. Militaristinių vibracijų nepakelia net šiaip jau viskam abejingos lietuviškos karvės (rajono ūkininkai skundžiasi, kad jos skraidymo zonose duoda mažiau pieno, o kartais ir visai užtrūksta), ką jau kalbėti apie žmones ligonius. Deja, šis machina ex deus gausmas reikalingas Šventajam Tėvui. Naikintuvai lydi popiežiaus Benedikto XVI orlaivį į Vokietiją, gimtinėje ūždami virš maldininkų galvų aikštėje vaiko balandžius.

Išteisinti šių beprotiškų naikintuvų skrydžių neįmanoma, tačiau kaip ir visos kitos žmogaus daromos nesąmonės ar pasąmonės, jie pateisinami istorinėje tikrovėje (kuri, deja, pilna karų): yra Kolektyvinės gynybos sutartis, yra Didžioji politika, yra vakarietiškos vertybės ir jų gynimas ir t. t. Išteisinti šį kokiems kinams ar islamistams atgrasyti skirtą techninės galios demonstravimą prieš vietinius vaikus ir kryželius ant kalno statančius naivuolius neleidžia žvaigžde rugsėjį kirbantis klausimas: ko šalia visų šių savaime suprantamų istorinių būtinybių, visų tų „reikia“, visų didžiųjų idėjų vertas individas ir jo gyvenimas ir ar išvis ko vertas? Atsakymas klaidžioja kažkur rudeniškame chaose: individas nieko vertas. Ir valdžia nieko verta. Ex nihilo nihil fit.

__

* Žodis „jungas“ vartojamas reikšme „pora“. Žr. LKŽ.