Maršrutai, arba I think I know

PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS

Grįžau prieš porą dienų. Pirmosios akimirkos visada pačios gyvybingiausios. Dabar fiksuok, sulaukei pagaliau. Fiksuoju: rajonų valkatas, naują Solomono grafitį, kebabų kioskus, daugiabučių bastionus, oficialius skelbimus lietuvių kalba „Įvairios prekės“ ir neoficialius rusiškus „zdes byl Sergej“, Neries vingį, papilkusią dangaus mėlynę, kaštonus. Vėliau Šeškinė, kiemas, 198 namas, 230 durų kodas, 9 aukštas, 142 butas, 2 kambariai, 1 iš jų mano. Dar mano?

Tai netrunka ilgai. Jau einu, mama… Gal gali duoti pinigų?.. Nu, dvidešimt… Nee, grįšiu… Ate! Ir štai vėl: 142 butas, 9 aukštas, 198 namas, Ukmergės st. (nebe street), 43 autobusas. Prieš metus toje stotelėje susipažinau su pagyvenusiu amerikiečiu iš Aidaho, jis taip pat laukė 43-iojo. Jis man papasakojo, kad turi žmoną lietuvę, kad piršto neteko dirbdamas akušeriu, kad jo protėviai atsikėlė į Ameriką iš Jorko šešioliktame amžiuje ir kad jis gali man padėti atkurti mano genealoginį medį. Dabar man dvidešimt vieni, tačiau kai buvau jaunesnis, senelis iš tėvo pusės man minėjo, kad jo tėvai nuomojo trobą Margininkų kaime, o mamos tėvas pasakojo, kad mes kilę iš Trakų, vadinasi, karaimai. Vėliau, gal aštuntoje klasėje, per istorijos pamoką mokytoja pasakė, kad mus į Lietuvą atgabeno kunigaikštis Vytautas ir kad mes išmokėm jo tautą kepti kibinus.

Gerbiamieji keleiviai, Vilniaus kelių policija įspėja būti atsargiems maršrutinio transporto sustojimo vietose, nestovėti prie pat važiuojamosios kelio dalies krašto ar važiuojamojoje kelio dalyje, nes galite būti užkliudyti… this is an East Coast service calling at York, Doncaster, Peterborough and terminating at… Žaliasis tiltas. Atsiveria durys. Išlipu.

Einu senojo miesto link. Dešinėje matau virbu persmeigtą Baltąjį tiltą, kairėje, greta upės fluxo, susirangęs rūdija šiuolaikinis menas, tiesiai virš mano galvos moteris su pjautuvu ir vyras su plyta rankose romiai žvelgia „Flagmano“ pusėn. Praeidamas spaudos kioską pajuntu, kaip pašiurpsta oda. Visai kaip tais kartais, kai išgirsti mėgstamą dainą, bet žinai, jog nevalia išsiduoti, kad ji tau patinka, todėl tiesiog ramiai stebi su kažkokiu pirmykščiu malonumu piestu pasistojusius dilbių plaukus. Jaučiuosi truputį kvailai suprasdamas, kad už dvidešimt metrų jau nebegalėsiu nesišypsoti. Išgirstu, kaip suskamba Katedros varpas. Beveik nevėluoju.

K. beveik toks pats, kokį jį palikau prieš pusmetį – su paties pasisiūtais marškiniais, nesiskutęs tris dienas, tarp sukryžiuotų kojų pasidėjęs laiko ir rankų nuzulintą mobilųjį, jis spitrija į jį supantį pasaulį nelyginant koks Dylanas Thomas: I sit at open windows in my shirt. Pro jį prospektu plaukia jaunos miesto gulbelės su akiniais nuo saulės ir kartoniniais indeliais, ant kurių parašyta coffee inn. Pamatęs mane, jis išsišiepia ir ima brautis pro žmonių spūstį lygiai taip pat, kaip ir prieš daug daug metų.

Dabar ankstyva vasara. Ilgi šilti vakarai ir trumpos gaivios naktys. Jam aštuoniolika. Jis ką tik pabaigė 11 klasių. Pirmą kartą rengiasi važiuoti pas ją. Pas draugą… Nee, grįšiu… Iki dvyliktos… Ate!

Išsitempia dviratį į gatvę iš apmūsijusios daugiabučio namo laiptinės. Prieš pradėdamas, įsijungia lempas – priekinė dega baltai, galinė mirksi raudonai. Atsiraitoja džinsus iki blauzdų vidurio, kad važiuojant jų nubrizgę galai neįsipainiotų į dviračio mechaninį žvaigždyną. Įsijungia spidometrą, nes jam įdomu, kiek kilometrų yra tarp jo ir jos. Ima lėtai minti pedalus.

Važiuodamas skaito tekstą mobiliojo ekrane: Pro Biga. Tada tiesei iki degalines, ten baigiasi zhibintai. Pasuk i deshine ir pravazhiuok po tiltu. O tada tiesei tiesei. Lauksiu;). Aplinkui zuja mašinos. Jis stebi ir stebisi jų vairuotojais, kai sustoja prie šviesoforo įsijungus raudonai. Jaučia keistą giminystę jiems. Šviesoforams. Sunykusią giminės medžio lapijoje per tūkstančius metų, bet žalią, žalią. Žalia.

Pro Biga. Šlaunys dabar sukibusios su kelnių audiniu kaip laikraštis su drobe kubistų koliažuose. Prakaito fiksažas. Jis gaudo orą šiek tiek praverta burna. Išmetamosios dujos ir vakaro kaitra užpildo krūtinę, kuri dar labiau išsipučia minant į kalną. Jo plaukai siekia pečius. Jų galai plaikstosi vėjyje, o jųjų šaknys lyg tušas ant drėgno pergamento – įmantrus rytietiškas raštas.

Keičiasi kraštovaizdis. Tįsta plati autostrados arterija, skirianti rugius nuo alyvų. Saulė leidžiasi veidu žemyn, palikdama tik susivėlusį jo šešėlį ant glotnaus asfalto. Niekieno nematomas jis mina kaip pašėlęs ir staiga su išgąsčiu prisimena Stepheną Crane’ą: I saw a man persuing the horizon. Pašiurpsta oda. Visai kaip tais kartais, kai išgirsti mėgstamą dainą… Bet dabar juk ne tai, aplink jokios muzikos, girdėti tik svirpimas – žiogų ir dviračio mechanizmų.

Jau baigiasi žibintai. Kažkur kitoje pusėje rugių užbaubė karvė. Saulė dabar jau tik vos vos sruvena pro alyvų lapus, ir jis su nuostaba regi, kaip šešėlis netenka kontūro asfalto pilkume. Pirmosios akimirkos visada pačios gyvybingiausios. Tačiau jis jau po tiltu ir dabar tik tiesei tiesei.

Tai netruks ilgai. Jie išeis basomis į saulės išdegintą kiemą. Juos skirs lygiai pusė amžiaus – vienam aštuoneri, kitam – penkiasdešimt aštuoneri. Jie bus labai skirtingi tol, kol vėlei taps panašūs.

Tol, kol pasieks kryžių, jie eis miškeliu. Dabar jau su sandalais, nes rudeninės skujos ir spygliai bus nusėję taką. Jie dairysis į nakčiai besiruošiančius grybus ir uogas, nebesulauksiančius jiems skirtos rankos, ir, plokščiais padais mindami taką, klausysis sausų samanų traškesio. Ir nė žodžio. Kol..

Jie išvys pilką kelią, skiriantį egles nuo pušų. Ir kūtvėlą saulę kažkur horizonte. Tačiau už kelio vėl pasimatys miškas. Whose woods these are? – jis paklaus pirmą kartą. Tada jie bus pasiekę pusiaukelę. I think I know, – jie tars drauge.

Tolumoje boluos pilkas elektros stulpas, tas vienišas girios šviesoforas. Jis pats nešvies, tik atspindės. Ką? Robertą Frostą, Margininkų kaimą, Aidaho valstiją, Dylaną Thomą, Solomoną, ilgus plaukus, žilą barzdą, kunigaikštį Vytautą, coffee inn… Ir kažkur šakose tyliai kuždės… this train terminates… Bet kas? kas kuždės?!

I think I know.