Literatūroje ieškau draugystės

Su lietuvių literatūros vertėja į anglų kalbą ELIZABETH NOVICKAS kalbasi Žydrūnas Drungilas

– Į anglų kalbą esate išvertusi Borutos, Gavelio, Kunčino romanų, Niliūno poezijos, Mero novelę. Ką žinojote apie lietuvių literatūrą prieš imdamasi šių vertimų?

– Kažkiek buvau paskaičiusi, nedaug. Pradėjo rūpėti po „Baltaragio malūno“. Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą 1993 m., lietuvių kalba skaityti iš viso nemokėjau, kalbėti – labai mažai, tai užsinorėjau išmokti. Kitą kartą, kai atvažiavome, aš jau buvau kažkiek išsistudijavusi pati. Paprašiau savo pusbrolio, kad man padėtų nusipirkti knygų, nes Amerikoje tuo metu buvo sunku gauti, tai aš visų pirma įsigijau pasakų, bet paskui man jos nusibodo, todėl jis man išrinko „Baltaragio malūną“. Man taip patiko ta knyga, jog užsinorėjau ją išversti, kad mano sūnus galėtų ją skaityti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Prie „Baltaragio malūno“ aš jau kokius dešimt metų vis grįžtu ir grįžtu, vis tvarkau ir tvarkau. Tuo metu kaip tik įstojau į Čikagos Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedrą.

– Kiek žinau, Ilinojaus universiteto studentams, pasirinkusiems lietuvių kultūros kursą, yra rodomas filmas „Velnio nuotaka“, pastatytas pagal šį Borutos kūrinį. Gal tą filmą matėte?

– Pirmiausia aš perskaičiau knygą. Filmas yra kitoks, gerai pastatytas, man ypač patiko, kad jie labai taikliai pasirinko visus personažus, aktorius. Tas, kuris vaidino Pinčuką, labai juokingas, Uršulės vaidmuo taip pat labai geras. Neįtikėtina, kad tas filmas kartu ir tarsi miuziklas.

– Anglakalbis skaitytojas turi didžiulį pasirinkimą, ką skaityti. Kuo, Jūsų manymu, jam galėtų būti įdomi lietuvių literatūra?

– Mano manymu, Gavelis yra pasaulinio masto rašytojas. Man gaila, kad Lietuvoje jis nėra dar tinkamai įvertintas. „Lietuviškų knygų“ svetainėje buvo įdėta, ką galvoja kritikai. Ir viename  straipsnyje rašoma daugmaž: ai, ką čia tas Gavelis. Jų darbas, net jeigu ir ne valstybinis, turėtų būti – užsiimti lietuvių rašytojų populiarinimu, o ne nuvertinimu. Ir įdėk tu man tokį straipsnį?! Aš net parašiau laišką: ką jūs čia darote, aš bandau įsiūlyti leidykloms Gavelį, o jūs rašote, kad viskas, kas pasirodė po Atgimimo, yra šlamštas. Man atrašė, kad maždaug mes dedame tai, ką kritikai rašo.  Ir tas straipsnis apie Gavelį vienintelis tėra išverstas.

– Pagalvojau, kad Jums turėtų būti sąlygiškai lengviau išsirinkti, ką versti, nes negyvenate Lietuvoje. Nedaro įtakos nuomonės, tendencijos, dešimtukai…

– Taip, žinoma. Dėl Gavelio – aš vis manau, kad gal dėl vėlesnės kūrybos jis nepopuliarus Lietuvoje. Vėlesnėje  kūryboje jis aprašo negražią dabartį (po sovietmečio) ir žmonės to visai nenori pripažinti ir girdėti. Ko gero, dėl to, kad praėjo per mažai laiko.

– Tai pagal ką renkatės, ko ieškote literatūroje?

– Ieškau draugystės. Kad kažkas skaudėtų, kad turėčiau kažkokį ryšį su tuo autoriumi. Man užtruko dvejus metus išversti „Vilniaus pokerį“. Tai kodėl turėčiau tiek laiko praleisti su man neįdomiu rašytoju? Man reikia kažko įdomaus, su humoru, kad būtų įvairumo.

– Man didelį įspūdį padarė Jūsų pranešimas apie Gavelį, skaitytas „Santaros-Šviesos“ suvažiavime. Pradėjote nuo jo portreto, nuo žinomos fotografijos, kurioje vienas jo akinių stiklas įskilęs. Jūsų pranešimo išeities tašku tapo jo akinių stiklo atspindys. Kas ten atsispindėjo, ką pamatėte jo akinių stikle?

– Man įdomu buvo, kad vienas akinių stiklas buvo įskilęs, kitas – ne. Sveikame stikle buvo galima įžiūrėti, kad ten yra stalas, kažkas ant jo, kad rašytojas, ko gero, sėdi kažkokioje kavinėje. O įskilusiame stikle – juoda skylė. Trupučiuką ir bjauru. Bet čia man Gavelis toks ir įdomus: jis daug savyje turi visokių išgyvenimų, patyrimų, ir blogų, ir gerų – ten būna visko.

– Ar nebuvo sunku ir kiek rizikinga pasinerti į jo intensyvų, grėsmingą, sunkų, neretai depresyvų pasaulį?

– Kai pirmą kartą skaičiau, negalėjau tos knygos padėti. Sėdėjau iki ketvirtos valandos ryto. Tada užmigau ir sapnavau košmarus. Bet jis manęs nepaleido, lyg kažkas būtų už gerklės sugriebęs. Paskui reikėjo dar kartą perskaityti. Kuo daugiau skaičiau, tuo kai kurie dalykai pradėjo kristi į savo vietas, tada pasimatė didesnis vaizdas negu iš pradžių, kai buvo baisu. Paskui pasirodė, kad iš viso ta knyga yra juodo, juodo humoro. Negaliu iš galvos išmesti Stadniuko laidotuvių. Ko vertas tas aprašymas, kad jo galva trūko kaip „pernokusi kriaušė“ (juokiasi)?!

– Esate minėjusi, kad Gavelio sintaksė yra artima anglų kalbai, gal ir tai padėjo geriau suprasti autorių?

– Turbūt. Kartais galvoji, ką tas ar kitas sakinys reiškia. Pasiimi sakinį, galvoji, galvoji. Parašydavau jį lietuviškai, tada po žodį angliškai, bandydavau visokių variantų, kol pagaliau pajaučiau, kad pagriebiau tą mintį.

Dabar tariamės su leidykla, kad jie išleis ir popierinį, ir elektroninį variantą. Keista, aš pastebėjau, kad internetinėje knygų parduotuvėje žmonės daugiau perka elektroninį knygos variantą negu popierinį, turiu galvoje „Baltaragio malūną“. Įdomu, kad žmonės jau po truputį pereina prie elektroninių knygų.

– Kokie dalykai yra sunkiai išverčiami į anglų kalbą? Galbūt koks autorius iš tų, kuriuos vertėte, buvo sunkiau išverčiamas?

– Bandžiau Škėmos vieną iš ankstyvesnių apsakymų versti, nelabai ėjo. Katiliškis irgi sunku.

– Išeina, kad išeivijos autorius sunkiau versti?

– Taip išeina (juokiasi). Norėčiau išversti Katiliškio „Pirmadienį Emerald gatvėje“ apie jo gyvenimą tenai, Čikagoje. Amerikiečiams šis jo kūrinys būtų įdomus, nes jame rašoma apie tą laikotarpį ir visą emigrantų gyvenimą, plieno liejyklas.

– Ar esate patenkinta, kaip Amerikos skaitytojai ir kritikai priima lietuvių autorių vertimus?

– Gavelį priėmė taip, kaip aš ir tikėjausi: buvo ir tokių, kurie negalėjo skaityti – metė knygą per visą kambarį, bet buvo ir tokių, kurie skaitė ir tikrai įvertino. Būna visaip, taip ir turėtų būti.

– Gal amerikiečių skaitytojams įdomus sovietinis laikotarpis?

– Man atrodo, kad įdomus. Mano vyras buvo toks, viena iš jo savybių buvo, kad jis visą laiką kažkaip saugojosi. Jam gyvenimas atrodė nesaugus. Nebuvo jis paranojiškas, bet, pavyzdžiui, automobilį vairuoti jam buvo nepatogu, nes jis tokią gerą vaizduotę turėjo, kad galvojo, jog sėda į kažkokią metalinę dėžę ir važiuoja labai dideliu greičiu. Visada būdavo sunku keliauti. Na, sakydavau, išmetame tą mintį ir važiuojame. Vytauto Vargalio personažas kažkiek priminė jį, tarsi būtų mano vyro balsas. Nors mano vyras nebuvo perėjęs jokių baisybių, gyveno čia, Amerikoje. „Prarastų godų kvartete“ yra toksai Gabrielius, jam atrodo, kad stovint ir kalbant minioj yra kažkokia keista jėga. Aš pati vengiu minios ir jos bijau, jaučiu, kad joje yra trečia jėga, kad ji apima visus susirinkusius, kad gali neatsargiai kažką padaryti.

– Iš ko mokotės versdama, kaip tobulėjate?

– Įgijau praktikos, dabar tiesiog tapo lengviau. Man labai patinka, kad galiu prieiti prie „Lietuvių kalbos žodyno“ 20 tomų. Kaip tai palengvina darbą! Kunčinas, pavyzdžiui, nevartojo žodžių pirmųjų reikšmių. Būdavo parašyta antra, kartais trečia reikšme. Žiūrint į kontekstą aišku, kad vienas ar kitas žodis nėra vartojamas pirmąja reikšme. Dirbu „Macintosh“  kompiuteriu, tai turiu įrašiusi tokią programėlę, kuri atidaro visus žodyno langelius, pastato į kampus, kur reikia, pakeičia į lietuvišką klaviatūrą ir jau esu pasiruošusi darbui. Labai dažnai naudoju ir anglišką Oksfordo žodyną, išleistą prieš maždaug 8 metus, taip pat tezaurą. Jeigu ko nėra žodyne, tą galiu rasti internete. Galiu rasti žodžių visokiuose kontekstuose.

– Ką verčiate šiuo metu?

– Šiuo metu verčiu Cvirką ir Radvilavičiūtę. Būdama Lietuvoje norėčiau daugiau sužinoti apie Cvirkos romano „Frank Kruk“ leidimo aplinkybes.

– Kaip jaučiatės gavusi premiją?

– Labai keistai: kai esi jaunas, labai trokšti pripažinimo, o senatvėje norisi ramiai sėdėti namie. Be to, truputėlį jaučiuosi per mažai dar padariusi – yra kitų vertėjų, kurie daug daugiau už mane išvertę. Tad truputį jaučiuosi, tarsi nebūčiau to nusipelniusi. Kita vertus, buvo gera proga atvažiuoti į Lietuvą, kitaip nebūčiau važiavusi, smagu pasimatyti su draugais ir su tais, su kuriais teko bendrauti tik internetu.

Rugsėjo 30 d. Elizabeth Novickas įteikta Šv. Jeronimo premija už profesionaliai ir meniškai išverstus Kazio Borutos ir Ričardo Gavelio romanus ir sėkmingą lietuvių literatūros sklaidą.