Juoko teorija „tikrame“ gyvenime

RENATA ŠERELYTĖ

Clive Staples Lewis. Kipšo laiškai: seno velnio patarimai jaunam velniukui. Iš anglų k. vertė Zigmantas Ardickas, Kęstutis Šidiškis. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011. 164 p.

Pasakyti, kad C. S. Lewiso „Kipšo laiškai“ neįkyriai, bet taikliai ir be pataikavimų „pašaipūno pasauliečio“ skoniui diagnozuoja šiandieninės sekuliariosios visuomenės būklę, ko gero, reikštų tik patvirtinti vieną iš klišių, teigiančių, kad nuo tikslios diagnozės prasideda tinkamas gydymas. Tačiau ar daugelis lipniais žmogėdriškais žiedais besiskleidžiančių šiuolaikinės tikrovės reiškinių tinkami įvardyti tokia sąvoka kaip „liga“?.. Ar čia netiktų žodis „nuodėmė“ – jis kur kas tikslesnis, nors ir kelia „tvirtam pasauliečiui“ pašaipą kaip reakciją į tai, kas pasenę, nemodernu, archajiška, maždaug kaip fiziologinis reliktas. Negana to, žodis „nuodėmė“ šiandien atrodo besąs labai nesąmojingas ir netgi liudijantis prastą skonį – o tai dar blogiau už ilgesnį, nei reikia, žmogaus uodegikaulį. „Nuodėmė“ gali egzistuoti nebent kaip literatūrinė metafora ar simbolis, kuris, sušiuolaikintas ir modernizuotas, gali reikšti ką tik nori, netgi Gėrio apraišką.

Užtat toji pseudodvasinga empirika, kurioje gyvename, atrodo tokia nepajudinama. Ištrynus „nuodėmės“ konotaciją, mums belieka „ligos“, „priklausomybės“, „traumos“, „kriminaliniai įvykiai“, „žurnalistiniai tyrimai“ ir visa kita. Kad susidurtumei su transcendencija, nebeužtenka net stichinės nelaimės ar karinio konflikto – visa tai laikoma jei ne eiline gamtos kvailyste, tai faktu, nereikalaujančiu metafizinio įvertinimo. O dvasingumas dažnai apsiriboja tokiomis sąvokomis kaip „profesinė etika“ ir „žmogiškosios vertybės“. Užtat nenuostabu, kad ir pats „dvasingumas“ ima reikšti tikėjimą Kažkuo, kas panašu į kisielių, tyvuliuojantį virš debesų, ir kam nei šilta, nei šalta, ar jam aukas aukosi, ar keiksi, o jau konkreti veikla ir intelekto pastangos taip pat ne jo rūpestis.

Pseudodvasingai empirikai supurtyti reikia didelės jėgos. Šia jėga C. S. Lewiso „Kipšo laiškuose“ laikomas juokas. Tam patvirtinti pasitelkiami ir Liuterio bei Thomo More’o žodžiai apie velnią, kuris, būdamas labai išdidus, nepakelia paniekos, ir jeigu nepadeda Šv. Raštas, geriausia išvaryti jį pajuoka. Ar ne paradoksas – nepasiduoti rūstiems Šv. Rašto pranašų žodžiams, krintantiems ant galvos kaip kalavijo kirčiai, bet bijoti pašaipos, kurią gali paleisti bet koks prasčiokas juodom panagėm!.. Argi juokas, jeigu jis ne manierų ir išsilavinimo dalis, neturėtų būti bent jau doktrina, apmąstymo objektas ar, pasak Umberto Eco, teorija?.. Garsusis mediavistas buvo sumanęs parašyti knygą apie juoko teoriją, bet ji taip ir liko neparašyta (mat „juokas – tai nesuvokiamas jausmingumas, kuris yra toks komplikuotas, kad nė nežinau, kaip jį paaiškinti“ (Umberto Eco, „Kintanti kultūra, kritinis mąstymas ir juoko galia“, Bernardinai.lt). Pasak C. S. Lewiso, doktrinos ir teorijos neretai praverčia Filologiniam Pragaro padaliniui, siekiančiam iškreipti sąvokų, žodžių ir netgi malonumų esmę, kad jie kuo labiau nutoltų nuo savo sveikos prigimties (Filologinis Pragaro padalinys – čia turėtų suklusti visi biurokratai, laikantys save rašytojais).

Taigi ar juoko teorija, jeigu ji būtų parašyta, neiškreiptų juoko prigimties? Jo, kaip metafizinio reiškinio, esmės, nepasiduodančios apibrėžčiai?.. C. S. Lewisas, suteikdamas juokui dvasinę prigimtį, žmogiškąjį juoką visgi skirsto į „interpretacijas“. Išskiria pašaipų pasaulietinį humorą, ironiją, sąmojį, sarkazmą ir lengvapėdiškumą (žaismingus beprasmius tauškalus) – jie visi dažnai praverčia proto bukinimui, gėdos jausmo sunaikinimui, nedorumui, bailumui, žiaurumui pridengti. Mini „džiaugsmą“ ir „linksmumą“, kurie skatina gailestingumą, drąsą, susilaikymą ir kurių priežasties velnias, kad ir labai stengdamasis, nežino. (Tai stebina, turint omeny turtingą žmonijos istorijos kelią, kuriame velnias dalyvauja nuo pat pradžių.) Šis „džiaugsmas“ ir „linksmumas“, kipšo Paraliaus nuomone, yra „pragaro orumo, tikroviškumo ir griežtumo įžeidimas“ (p. 56) ir neduoda jokios naudos. Manding, toks pragaro kaip valstybinės įstaigos apibūdinimas tiktų ir šiandieniniams biurokratų kabinetams, taip pat ir meno praktikai tai ne naujiena (ką bylotų vien F. Kafkos koridorių labirintai ar J. Cocteau „Orfėjas“!..). Tačiau šiandien lietuvių kultūroje susikerta ne klasikinės literatūros ir kinematografo lygiagretės, bet susiraizgo XXI a. pagoniškosios neoromantikos ir masinės kultūros kreivės. Užtat ir pragaro „orumas“ pamirštamas, įsivaizduojant šią vietą kaip gilų rūsį su karštos dervos katilais arba kaip cirko aikštelę, kurioje velnias laksto su raudonu triko, linksmindamas žiūrovus. Pirmasis vaizdelis – rūstus, primenantis nemirtingas inkvizicijos tradicijas, vargu bau čia pakikensi. Juolab ir velniui nepatiktų, kad iš inkvizicijos būtų juokiamasi – inkvizicija yra ori ir griežta priemonė katalikybei juodinti. Bet štai antrasis… Antrasis būdas velniui parankus, nes vaizduoja jį kaip juokdarį. O kam gi gali būti baisus juokingas velnias!.. Jis nelyginant foksterjeras, besipainiojantis po kojomis, jei netyčia įspirsi – dar gaila pasidarys. Užtat žmogui ir nekyla mintis, kad toks juokingas (niekingas) personažas gali iš tiesų egzistuoti, ką jau kalbėti apie asmeninį gundymą.

Ir visgi keistas dalykas, kad velnias, apsimesdamas juokdariu (prisiminkime kad ir M. Bulgakovo Volandą ir jo pasirodymą Maskvos varjetė teatre), nežino juoko esmės!.. Taip pat kaip ir meilės – abi šios sąvokos išdidžiajai dvasiai atrodo nenatūralios, apsimestinės, skirtos manipuliuoti žmonių sielomis – nenuostabu, kad jis jomis irgi naudojasi. O tai, kad velnias, nesuvokdamas meilės ir juoko sąvokų esmės, išmano šių sąvokų naudojimo mechanizmą, tik paliudija, kad jo tikrai neverta laikyti nei cirko juokdariu su raudonu triko, nei Holivudo žmogėdra, temokančia trisdešimt žodžių, išreiškiančių vidutinio amerikiečio transcendencijos supratimą, dvasiškai artimą ir vidutiniam lietuviui. Paradoksalu, bet ar nebus taip, kad velnio dvasinę prigimtį (ne fizinę, kurią sukūrė žmogaus vaizduotė ir kuriai šiandien masinėje kultūroje kaip globaliame veiksnyje skiriama daugiausia dėmesio) apibūdina žodžiai „liūdnoji dvasia“. Kaip čia neprisiminsi Naujojo Testamento eilučių apie šio pasaulio liūdesį, kuris veda į mirtį, išdidaus ir liūdno J. Miltono Šėtono, parimusio ant prarajos krašto („Geriau jau pragare valdovu būti / Nei šliaužiot nuolankiu vergu danguj!“), M. Bulgakovo Volando, mirtiną liūdesį dangstančio ironija, romantizmo epochos dainių, „niūrių sielos virpesių“ ir „pasaulinio sielvarto“ apdainuotojų!.. Netgi žodžius „Dievas“ ir „velnias“ skiria tokia sąvoka kaip „juokas“ ir įvardija juos kaip gyvas būtybes, kaip asmenis, nes „Gėris“ ir „Blogis“ asmeniškumo neturi. Netgi dangus ir pragaras, tegu ir pačiuose šabloniškiausiuose įsivaizdavimuose, dažniausiai traktuojami kaip džiaugsmo ir liūdesio vietos – ar dervos katilas tai būtų, ar angelas su naktiniais marškiniais ir neatkeliama arfa ant debesėlio. (Arfa, įtariu, velnio sugalvota, nes jis nemėgsta muzikos. Taip pat ir naktiniai marškiniai, ir pamėlynavusios basos kojos, ir žila netvarkinga Dievo barzda – visa, kas sena, sukriošę, kas primena ligoninę, prieglaudą, slaugos namus, fizinę mirtį, visa, kas kelia liūdesį.) Šiuo atveju nereikėtų pamiršti, kad „liūdnoji dvasia“ yra melagė. O melagystės kur kas įtaigesnės, jei skleidžiamos rimtai, įtaigiai, su pagraudenimais ir pamokymais.

Užtat nenuostabu, kad pasaulyje tiek liūdesio – jis neretai susijęs su melu. Juokas, jeigu jis neišvirsta į „interpretacijas“, skirtas žmogaus nedorybėms pridengti, yra savotiškas šviesos šaltinis, išsklaidantis „liūdnosios pasaulio vizijos“ apžavus. Velnias, išmokęs žmogų nesidžiaugti gyvenimu ir žmogaus juoką pavertęs nuodingu, pasiekė iš tiesų daug.

Choras nelaimėlių, tvirtinančių, kad viskas aplink yra blogai, ko gero, irgi praverčia ne kam kitam, kaip jo tamsenybei Paraliui ir jo mokiniui Nelabukui. (Pastarasis savo neapgalvotu įkarščiu man primena jauną politiką, opozicijos atstovą, kiekviena palankia proga besigriebiantį interpeliacijų ministrams. Galbūt dėl šio neapgalvoto įkarščio jį vėliau ir ištiks liūdnas likimas – turiu omeny Nelabuką, ne opozicijos atstovą, bet ką žmogus gali žinoti…) C. S. Lewisas rašo, kad ir sukrėtimų, ir „nuobodžios gerovės“ metai yra palankus laikas žmogaus sielai medžioti, ką jau kalbėti apie santvarkas ir ideologijas – jas visas galima pritaikyti, kad duotų naudos (ne veltui ir patarlė sako, kad gerais norais pragaras grįstas). Netgi žodis „demokratija“ velnio neatbaido – veikiau džiugina, nes jis pats sako: jei nesuteiksi šiam žodžiui aiškiai apibrėžtos reikšmės, tada viskas bus gerai. Pragaro filologams padirbėjus su „demokratija“, šis žodis tampa naudinga „priemone žlugdyti demokratinėms visuomenėms“ (p. 162), nes stumia ne tik į individo, asmenybės, autoriteto, bet ir į tautų kultūrų bei kalbų niveliaciją ir sumenkinimą. Nuo posakio „Aš nesu blogesnis už tave“, kuris atrodo besąs labai demokratiškas, bet vargu ar teisingas, nes „pretenziją į lygybę, išskyrus griežtai politinę sritį, kelia tik tie, kurie jaučiasi esą kuo nors prastesni“, užtat geidžia sunaikinti kitų pranašumą (p. 154), labai netoli iki posakio „Demokratijai nereikia didžių žmonių“ (šis posakis, kaip teigia C. S. Lewisas, priklauso vienam anglų politikui).

Kokios šiuo atžvilgiu panašios šiaip jau skirtingomis laikomos santvarkos – kapitalizmas ir socializmas, totalitarizmas ir demokratija, masinė ir aukštoji kultūra su herojaus ir antžmogio kultais!.. Šios sąvokos šiandien lygiai gerai praverčia viskam, kas sietina su tikro, o ne išpūsto ar dirbtinai sukurto pranašumo niekinimu ir troškimu jį pažeminti. O kadangi krikščionybė, pasak C. S. Lewiso, susijusi ne su nusižeminimu kaip tam tikra (prasta) nuomone apie savo gabumus ir būdą, o su savęs užmiršimu, kuris ir yra tikrasis nusižeminimo tikslas, nenuostabu, kad demokratijoms kaip lyderystės ir konkurencijos įkūnytojoms tai nepriimtina. Paraliaus nuomone, „krikščionybė neturėtų įsiskverbti į politinį gyvenimą, nes atsiradimas visuomenės, bent kiek pagrįstos teisingumu, būtų didelė katastrofa“ (p. 106). Šie žodžiai liudija, kad demokratijai krikščionybė priimtina nebent kaip viena iš toleruojamų (ar pakenčiamų) konfesinio pasirinkimo laisvių, taigi asmeninio pasirinkimo, o ne valstybinės politikos dalis. Kodėl?.. Ar dėl to, kad ji – juokinga, nesusieta su „tikru“ gyvenimu (t. y. su ekonomika ir sociologija), plevenanti kažkur debesyse?.. Toks krikščionybės kaip valstybinio gyvenimo dalies įsivaizdavimas kipšui labai parankus, nes tai, anot C. S. Lewiso, „dorybės vaizduotėje“, kai savo „neapibrėžtą dvasingumą“ ir „pamaldžią nuotaiką“ gali nukreipti į nežinia kur esančius žmones, t. y. į rinkėjus, o šalia gyvenančių ir nepastebėti. Ką galėtų reikšti, kai grupelė draugų pasivadina Krikščionių partija? Bandymą atkurti teisingumą visuomenėje?.. Valstybinės politikos dalį?.. Ar savo asmeninių interesų pridengimą „neapibrėžtu dvasingumu“?.. Religija, pasak C. S. Lewiso, šiuo atžvilgiu būtų tik kaip tikslo dalis, tikėjimas – tik kaip priemonė, o tikslas – Pasaulis (p. 92). Pinigai, valdžia ir asmeninis susireikšminimas.

Įsivaizduoti ekonominių ar socialinių problemų išsprendimą kaip visuomenės išgelbėjimą yra dar viena saviapgaulė, nes ekonomika ir sociologija, kurias C. S. Lewisas įvardija kaip mokslus, neatsiejamus nuo „tikro“ gyvenimo (gyvenimo, kuriame neiškyla metafiziniai klausimai), veikiausiai kaip jokie kiti atskleidžia to „tikro“ gyvenimo netikrumą, kuriame taip garbinamas sveikas protas, branda, patirtis gali tebūti „atsėlinančia mirtimi“, faktu, kuris niekaip neįtelpa į „tikro“ gyvenimo traktuotę ir kurio neįmanoma nei ignoruoti, nei susitarti su juo, nei nupirkti, nei pagaliau pamiršti. „Dorybės požiūriu patirtis yra iliuzijos motina“ (p. 127) – taigi ar žmoniją turėtų stebinti ekonominės krizės?.. Smurto protrūkiai socialiai tvarkingose visuomenėse?.. Gyvenimo motyvacijos neturėjimas finansiškai stabilių šalių ekonomikose?..

Kaži kodėl taip keistai – sukeldami intuityvų pasipriešinimą – nuteikia ateities vaizdavimai ir įvairūs futuristiniai projektai?.. (Netgi tokia juokinga amerikiečių „Futurama“ – ją nejauku žiūrėti.) Iš dalies galbūt kaltas bjaurus politikų įprotis žadėti šviesią ateitį (kalbėti apie tai, kas nuo jų nepriklauso) ir lengva jų panieka praeičiai (nežinodami istorijos, jie patys manosi esą istorija). Tačiau ateitis, pasak C. S. Lewiso, – pati laikiniausia laiko atkarpa, „prirakinanti žmogų prie laikinumo šerdies“, – ypač jeigu dar siesi ją su Kūrybine Evoliucija, Moksliniu Humanizmu etc. (p. 72). Sakydamas, kad „dėkingumas žvelgia į praeitį, o meilė – į dabartį; baimė, godumas, gailestis ir ambicingumas žvelgia į priekį“ (p. 72), C. S. Lewisas akcentuoja dabartį kaip tašką, kuriame laikas susiliečia su Amžinybe. Ateities įsivaizdavimas šiandien beveik nepakito ir ji toliau vaizduojama kaip Informacinio Progreso, Kūrybinio Globalizmo ir Inovatyvaus Mąstymo projekcija. Praeitis „sustingusi ir nebeteka“, jos neretai raginama atsisakyti dėl Ateities, bet neišeina, nes Informacinis Progresas tėra tuščias barškėjimas į skardą, palyginti kad ir su vienu „sustingusios“ istorijos faktu, pavyzdžiui, Rainių žudynėmis ar Tuskulėnų aukomis. Betgi bene įdomiausia tai, kad iškreipiama Dabartis, laiko atkarpa, besisiejanti su Amžinybe. Paimkime kad ir dabartizmo principą (televizijos reklama), kurio pasirinktas šūkis „Būk dabar“ nieko bendro su Amžinybe neturi, bet galbūt turi su Ateitimi (tokia, kokia vaizduojama „Futuramoje“). Būti ir negalvoti apie tai – tai beveik tas pats, kas „nebūti“ ir „nebegalvoti“, o tai dar patvirtina ir vaizdelis, kai dabartistas banano kostiumu šoka į upę. Kodėl jis taip daro, kam, galvoti apie tai nereikia – netgi apie tai, kad jis galbūt nusisuks sprandą. Užtenka tiesiog būti. O kad tai banano, o ne žmogaus būtis, irgi neverta galvoti. Aišku, čia svarbiausią vaidmenį vaidina ne būties metafizika, o pragmatiškas „tikro“ gyvenimo aspektas, bet apie jį galvoti – tarkim, abejojant – jau būtų netgi negražu, nes visa, kas „tikra“, racionalu ir buhalteriška, turi būti priimama be išlygų.

Žinoma, nykiausia tai, kad primityvusis dabartizmas bando apsimesti humoru. Būtų galima jį laikyti tiesiog lengvapėdiškumo atmaina, kai sąmojui sukurti pasitelkiamos banalios dviprasmybės, bet būtent pragmatiškumas šią sąmojo rūšį paverčia liūdnu ir ankštu „tikro“ gyvenimo atspindžiu.

Kitas iš tokių atspindžių yra populiarioji kultūra. Tai, kad ji glaudžiai siejasi su kriminalinių kronikų eilutėmis ir verslo rubrika, su tam tikrais sociologiniais aspektais, byloja ne apie ką kita, o apie „tikrą“ gyvenimą. (Kai išvystu griežto įkvėpimo nutviekstą televizijos rubrikos „Kriminalai“ vedėjo veidą, man pasidingoja, kad jis tuoj ims deklamuoti „Ir nebus mirties karalijos“: „Mirusius nuogus priims kaip draugus / Vakarų mėnulis ir vėjas.“) Kad „Kriminalai“ susiję su „Verslo“ ir žinių rubrikomis, eliminuojant „Kultūrą“ kaip su „tikru“ gyvenimu mažai kuo susijusį reiškinį, be abejo, turėtų būti juokinga, ir spėju kam…

Bet dar juokingiau tai, kad žodis „elitas“, kuris irgi yra neatsiejamas nuo šitų rubrikų, kažkodėl rašomas su kabutėmis arba prie jo dar pridedamas žodis „vadinamasis“. Tai, ko gero, reikštų, kad be kabučių toks reiškinys kaip elitas Lietuvoje neegzistuoja. Niekur nerasi tiek pseudodvasingumo ir nemokėjimo juoktis, kaip „elito“ srityje – netgi paprasto žmogaus skurdas ar galvažudžio humoras kitąsyk linksmesnis, nes yra tikras. „Elitas“ mums siūlo rimtą suakmenėjusio stilingo interjero gyvenimą, kuriame pageidautinas ir stilingas sąmojis. (Man regis, Filologinis Pragaro padalinys bus padirbėjęs ir su žodžiu „stilius“: anksčiau maniau, kad tai literatūros terminas, o, pasirodo, apmaudžiai klydau, tatai skirta „elito“ drabužių spintai apdainuoti.) Populiarumu jam nenusileidžia lengvapėdiškas cinizmas, kuriuo galima, pasak C. S. Lewiso, pridengti bailumą, nedorumą ir žiaurumą. Žinoma, iki tokio sąmojo, kuris būtų „neįkainojamas įrankis gėdos jausmui sunaikinti“ (p. 57), lietuvių populiariajai kultūrai dar toloka. Na, nebent galima naiviai tikėtis, kad kažkokiu stebuklingu būdu peršoksime šitą nevisavertiško humoro tarpsnį kaip viena šalis iš vergovės į socializmą ir, įsijungę televizorių, nebepažinsime lietuviškų serialų nei jų „žvaigždžių“, grakščiai žarstančių begėdiško humoro perlus… Ačiū Dievui, nuo šito mus dar gelbsti tvirtai įsišaknijusi valstietiška pagoniška kultūra, kur iš stabų juoktis negalima, nes nutrenks perkūnas. Užtat ir į „begėdišką humorą“ mes dar žvelgiame atsargiai, kaip į neaiškią naujovę, pvz., genetiškai modifikuotus organizmus, ir nepasakysi, kad be pagrindo, gal tie modifikuoti organizmai apskritai juoktis nebemoka… Todėl gražiausias lietuviškų serialų bruožas yra jų provincialumas, nes jis iš tiesų savaip juokingas ir savitas, ko nepasakysi apie kosmopolitizmą, kurį paprastai dar reikia taikyti, anot C. S. Lewiso, prie pažiūrų mados ir stiliaus.

Tik keista, kad, bežiūrint tuos serialus, visgi norisi verkti, o ne juoktis… Bet kadangi liūdesys ir ašaros savaime siejami su dvasingumu (kiekvienas verkiantysis turėtų savęs paklausti, ką tai reiškia), serialų reitingai, matyt, nemažės.

Taigi nėra ko juoktis – verkite!.. Verksmas yra taurus, netgi kai nukrypsta į mazochizmo pusę, o štai juokas turi nemalonią savybę – jis be jokių įrodinėjimų ir išvedžiojimų vienu kartu atskleidžia pseudodvasingumo esmę. Taigi jis susijęs su kritika. Bet… Kritikuoti šiandien yra „nedemokratiška“ ir „netolerantiška“. Mat gali įžeisti žmogaus tuštybę, jį „traumuoti“ („Belzebubai, koks naudingas žodis!“ (p. 159), – sušunka jį išgirdęs Paralius, ir negaliu jam nepritarti). Kritika siejama su Blogiu (išskyrus, aišku, tam tikros krypties „žurnalistinius tyrimus“, kur net vedėjo kostiumas simbolizuoja Gėrio pergalę). Logika, jeigu ji yra, taikoma bene tik „tikro“ gyvenimo sritims, skaičiams ir faktams. Nors ir metafizika turi savo skaičius ir faktus, o logika čia bene pati griežčiausia, nes į sudėtingus klausimus reikalaujama paprastų ir aiškių atsakymų. („Kam aš gimiau? Kodėl gyvenu? Kokia mano gyvenimo prasmė?“ – kurti šiems klausimams atsakymų teorijas arba stengtis juos pakeisti sudėtingesniais – vadinasi, ieškoti išsisukimo galimybės, bijoti atsakymo.)

Ir kodėl kritikos viešajame ir kultūriniame gyvenime niekas nesieja su juoku? Su ta dvasine būsena, kuri įkūnija „džiaugsmo vietą“ ir neturi įpročio virsti fiziologiniu refleksu?.. Galbūt todėl, kad, pasak U. Eco, tai visgi „būsena“, o ne „teorija“. Ir veikiausiai tik „būsena“ galima kaip kritinis būdas kovojant su „fanatizmu“, pasitelkus juoką „kiekvienoje garsiai skelbiamoje tiesoje“ galima įžvelgti „šėtoniškumo šešėlį“. C. S. Lewisas „fanatizmui“ apibrėžti vartoja sąvoką „fariziejiškumas“ – ar jis nebus tikslesnis, norint apibrėžti abstraktų „šėtoniškumą“ (Paralius: „Skirtingų tipų fariziejai […]. Kai kurie be galo mėgo taisykles, relikvijas ir rožinius; kiti – pilkus drabužius, ištįsusius veidus ir nereikšmingus tradicinius susilaikymus nuo vyno, kortų ar teatro. Abiem buvo būdingas teisuoliškumas ir beveik begalinis atstumas tarp tikrųjų savo pažiūrų ir bet ko, kas tikrai yra Priešas [Dievas – R. Š.] ar ką Jis liepia […]. Kaip jie nekentė vienas kito ten, kur švietė saulė!“, p. 163). Galima pridurti – ir ten, kur skambėjo juokas… Tačiau tapti tokiu fariziejumi visgi reikia valios ir užsispyrimo, o kas bus tiems, kurie tenori ilgai ir laimingai gyventi, nesikišdami į niekieno gyvenimą ir neužsikraudami svetimų bėdų?.. „Patikimiausias kelias į Pragarą yra laipsniškas – žengiant nestačia nuokalne, minkšta žeme, be staigių posūkių, be kelio stulpų ir gairių“ (p. 62). Tokiu keliu paprastai ir žengia „nuoseklūs tvirti pašaipūnai pasauliečiai, kurie ir nedarydami kokių ryškesnių nusikaltimų, ramiai ir tvirtai eina tiesiai į Mūsų Tėvo [Šėtono – R. Š.] namus“ (p. 55). Kaip, beje, ir banda avių, vedamų demagogo politiko ar popmuzikos garsenybės (Paraliaus nuomone, tai puikus išradimas, nes sumažina individualaus gundymo poreikį). Tiesa, dar nereikia užmiršti ir Limbo – Pragaro prieangio, kur patenka tie, kurie nereikalingi nei Dangui, nei Pragarui. Tik kad šiandien jis vis tiek užmirštas – netgi vargingas politikierius manosi esąs vertas Skaistyklos ir įsivaizduoja ją kaip Etikos komisijos posėdį, kurį kaip nors iškentės, o gautą papeikimą priims kaip vertą metafizinę bausmę…

Nenuostabu, jei tokie teiginiai sulauktų ne rūstaus neigimo ir priekaištų, o pašaipaus ir šmaikštaus sąmojo (na, pagaliau gal rūgščios ironijos, tai labiau būdinga lietuvių pasauliečiui). Neigimas primintų griozdišką ir juokingą šiandien atrodantį sovietmečio ateizmą, o „tvirta pasaulietinė“ pašaipa liudytų sveiką protą, brandą ir, be abejo, humoro jausmą. Intelektualus šiuolaikinis ateizmas neįsivaizduojamas be humoro kaip patiekalas be prieskonių. Ir, žinoma, jis gana paveikus, galima net užsimiršti, besigrožint spalvingu stiliumi ir pamirštant, kam gi jis buvo skirtas aprengti… Toks sąmojis juokingas kaip tas velnias raudonu triko: tai apgaulingas juokas, apgaulingas linksmumas.

Juokas yra ta šviesa, kurios mūsų akys nemato, bet kurios visada ilgisi dvasia – netgi mirtino liūdesio persmelkta.

Ir ji būtina kaip sveikos nuovokos, džiaugsmingos logikos ir aiškios metafizikos pamatas pseudodvasingai „niūrių sielos virpesių“ empirikai atsverti.