Joe le taxi

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Tikrai čia Roma, tikrai čia 4:07, vieta ir laikas siūlo identifikuotis kaip personažui, ieškančiam Jarmuscho taksistų, tokiu metu čia ir važinėja Roberto Benigni, tad nesikviesti taksi tampa žema ir nepadoru. Dar šokčiau aplink visokius taksi, nes dar gyva joe le taxi kultūra. Bet nėra laiko galvoti apie galimybes ir negalimybes, kviečiuos, atvažiuoja italas – trumpadantis, Dantės nepažinęs, antakiais posūkius rodo (matyt, ne italas, mišrūnas, iš Kleopatros antakių galią paveldėjęs, lyg spręstų Cezario lemtį), gal kokių penkiasdešimties ir penkiasdešimt jam labai tinka, lyg dvidešimties pradėjęs ruoštis būti gražiu penkiasdešimtmečiu. Žinoma, neužgaulu, jei netikėsit, nes aš ne Balzacas ir ne balzakiško amžiaus moteris.

Naudojuosi Chaimo Šusterio ir kitų Izraelio vaikų išmintim – meniu neskaityk, tegul pats rekomenduoja, taksistui adreso, krypties nesakyk, pasikliauk jo skoniu. Pasikliauju, nenuvilia, labiausiai ketvirtą ryto ir norėjau būti atvežta ir išlaipinta prie kepyklos palangės, čia namas ir neperėjusiems kiaurai sieną jis rodo tik išvirkščius kambarius, vonias ir miegamuosius. Jei šitas sienas išversčiau į gerąją pusę, pamatyčiau, kad visų miegamųjų ir visų virtuvių padėtis vienoda, nevienoda tik tų, kurie nusprendė nesutikti su nuspręsta jų valgomojo vieta.

Drįstu įžeidinėti ir skurdinti gerąją sienų pusę ir neišversti taip, kad ant kilimo gulėtų katė sidabrine uodega, auksinėm letenom, mėlyno aksomo suknele, plaukus pasipuošus auksiniais knygų skirtukais. Šią sieną išvertus į gerąją pusę pamatytum valgomąjį, kuriame pakabintos pastatų graviūros, atvirukai, juk žmonės dažnai taip daro, kad prieš save regėtų ir neišverstąją pusę. Perėjus kiaurai graviūros pastato sieną pamatai 1800 metus, iki ledo krakmolytas staltieses, labai daug turto ir moterį, žiūrinčią į kiemą pro vyro ausį.

Esu atvežta ir išlaipinta prie kepyklos palangės, nes dar gyva čia palangių kultūra ir gyvas dvidešimto amžiaus pradžios įvaizdis, kad moteris turi laikytis arčiau palangių (tereik pažiūrėti į Matisse’o paveikslus ir paaiškės, kad gyvenimas prie palangės toks pat svarbus kaip gyvenimas ant fotelio ar gyvenimas ant vazelės). Vėliau moterys vien daužė langus, o vyrai vien klausinėjo arklių (tereik paskaityti Jeano Cocteau „Orfėją“ ir paaiškės, kad gyvenimas klausinėjant arklių toks pat svarbus kaip gyvenimas klausinėjant visų kitų kūnų).

Palangė plati, dar kiek gaišina italų eitis, jie prie manęs kaip prie stiklo priploję savo paukštiškas nosis. Pažiūrėjau į vieną, jis buvo kitoks nei visi, pažiūrėjau į antrą, jis buvo kitoks nei visi, pažiūrėjau į kitus – jie buvo kitokie nei visi.

Turėjau neatsakingai įsivaizduoti esanti purvinas stiklas arba tai, kad esu nė kiek ne gražesnė, ne jaunesnė ir netgi šiek tiek senesnė už taksistą. Atrodo, niekada savo noru nesu to įsivaizdavus, dariau tai jų verčiama.

Kad ir ką būčiau įsivaizdavus, tai vyko iš tiesų – namo grįžau senesnė ir ne gražesnė už taksistą, negana to, prasilenkiant su ilgadante itale ir jos atskiru kambariu išgirdau, kad aš mažadantė.

Ilgadantės vyras irgi kitoks nei visi, dvidešimties irgi ruošėsi būti gražiu ir turtingu šešiasdešimtmečiu, ruošėsi, kad jį nunuodys jaunadantė, paveldės jo namą, ten augins gyvulius, peš vištas, žąsis, o vakarais jų plaukais kimš pagalves.

Stefanui Zweigui regis, kad Balzacas vieną savo istorijų pavadino „Meilė brangiai atsieina seniams“, ilgadantės vyrui ir taip regis.

Šią save, mažadantę, senesnę už Romos taksistą, kasdien slopinu, kad galėčiau žvitriau gyventi.

Tikrai čia Paryžius, tikrai čia kažkiek valandų, vieta ir laikas siūlo identifikuotis kaip personažui, ieškančiam Jarmuscho taksistų, nesikviesti taksi tampa žema ir nepadoru.

Ne, tas personažas prisirijęs nuodų ir iš jo kažin ko nelaukiu, jis kažką padarė, jis neturi plaukų ir į sakinį neįleidžiamas.

Vaidinu moteris, čia turėčiau vaidinti aklą, o jo plaukai turėtų būti kaip turėklai, bet jis neturi plaukų ir nesako „laikykis už mano plaukų“, dar gyvenime nebuvau taip puolus, bet laikausi už jo galvos. Taksi turėtų būti kaip laiptai ir jei jis papurtytų, man iškristų rankos ir kojos.

Žiūriu pro langą, nes gyvenimas prie palangių svarbus, žemyn žvelgia ir virtuvė su fotelių ir toršero kambariu; jie visi greta vienas kito – aš, virtuvė ir toršero kambarys, visi čia nuomojasi gyvenimą ir dabar žiūri pro langą, ir dar gyva čia damų su šuniukais kultūra – praėjo trys – ir dar gyvas čia dvidešimto amžiaus pradžios moters įvaizdis, kad damos turi laikytis prie šuniukų. Labai neatsakingai rašau šį sakinį ir jau turiu vaidinti kitą moterį, labai neatsakingai pasirinkau reginčiosios vaidmenį.

Imamės stambesnių kontekstų, kad ir Jameso Joyce’o, jis aklas ir jis mato rudą. Pasirodo, ir ruda gali būti a(r)kliausioji spalva, darau eksperimentą, galvą arklio spalvos akim įkišu į rudą rankovės vidų, džiaugiuosi, kad neturiu visokių permatomų rudų ir rankovėje galiu kaip reikiant būti akla.  Akivaizdu, jei turi aklo spalvos akis, moki gyvent nei arkliu, nei nearkliu, patikslinant, nei aklas, nei neaklas. Ir dar daug pasakytinų dalykų yra apie arklio spalvos akių žmogų.

Vaidinu pirmą, antrą, trečią asmenį, nė vienas man netinka. Kokiu asmeniu vadinti veikėją, kuris trukdo pirmiems dviem asmenims, o pirmas ir antras asmuo trukdo jam.

Visi teksto asmenys tuojau pat sulaukėja ir tampa nevaldomi. Suvaldyti pajėgtum tik greitumu – turi viską apimti (pirmą, antrą, trečią asmenį ir kokius dar tik įsivaizduoji) ir daužyti kompiuterio klavišus, kol visi asmenys dar nesuprato, ką padarei ar dar ruošiesi pridaryti. O jei nepajėgsi būti greitas, visi asmenys žiūrės į tave – pikti, svaidysis prakeiksmais, nes jie užgrobti ir sumaišyti. Prakeiktasis turėtų mokėti rūkyti ir tada, kai viskas sulaukėja, bėgti į kokias nors plotmes, stvert į nagus cigaretę, išduoti priešų vardus, pavardes, slapyvardžius (rizikuodamas sutikti dar tiek pat, tik kitais vardais ir slapyvardžiais). Tai reik matematiškai suplanuoti ir realizuoti, nes kitą dieną jie pradės pataikauti, rodys ne jėgą, o švelnumą ir mėgins įtikinti, kad jie buvo tik vienadieniai priešai. Tokiu atveju susidursi su dviem gundymais – baltasis choras rekomenduos skleisti gėrį, o Charles’is Baudelaire’as – galąsti peilius į kilimo kraštą.