CARL SANDBURG. Eilės

Carlas Sandburgas (1878–1967) – vienas iš didžiųjų XX a. pirmosios pusės amerikiečių poetų, kurio gausi poetinė kūryba neretai pavadinama autentiška amerikiečių poetinės dvasios išraiška. Verlibru šnekamąja kalba parašyti C. Sandburgo eilėraščiai – tai savotiška tos epochos Amerikos didmiesčio gyvenimo poetinė enciklopedija ir jo gyventojų, daugiausia – darbininkų klasės, portretų galerija. Ilgą laiką žurnalistu Čikagoje pradirbęs, liaudies dainuojamąjį folklorą rinkęs švedų imigrantų sūnus prestižinę Pulitzerio premiją yra pelnęs ne tik už poeziją, bet ir už monumentalią JAV prezidento Abrahamo Lincolno biografiją. Čia spausdinami eilėraščiai iš C. Sandburgo poezijos rinkinių „Čikagos eilėraščiai“ (Chicago poems, 1916), „Kukurūzininkai“ (Cornhuskers, 1918), „Dūmai ir plienas“ (Smoke and Steel, 1920) bei „Labas rytas, Amerika“ (Good Morning, America, 1928).

Sfinksas

Paslaptingas pratupėjai penkis tūkstančius metų,

neišleisdamas nė garso.

Vilkstinės traukė pro tave, žygūnai, su savo klausimais,

į kuriuos atsakydavai pilkom nemirksinčiom akim,

suvertom niekada neprabylančiom lūpom.

Nė kranktelėjimu neišsidavei, amžiams katiniškai

sustingęs.

Aš iš tų, kurie žino viską, ką tu žinai, todėl susilaikau

nuo klausimų: aš žinau tavo slepiamus atsakymus.

Sidabro vinys

Žmogus buvo nukryžiuotas. Atkeliavo į nepažįstamą miestą,

buvo apkaltintas ir prikaltas prie kryžiaus. Kybodamas delsė.

Juokėsi iš minios. „Vinys taigi geležinės, – kalbėjo jis. – Jūs šykštuoliai.

Mano šalyje, kai kryžiuoja, kala sidabro vinimis…“ Ir tyčiojosi toliau.

Iš pradžių jo nesuprato. Vėliau smuklėse, boulingo salėse ir bažnyčiose

ėmė šnekėt pagarbiau. Susiprotėjo, kad žmogus kryžiuojamas tik kartą

gyvenime, todėl žmogiškumo dėlei šiam darbui turi būti naudojamos

sidabro vinys. Miesto aikštėje jam iškilo paminklas. Neišsiaiškinę

nukryžiuotojo vardo, kol dar buvo tarp jų, ant paminklo užrašė jį kaip

Joną Sidabravinį.

Budelis namie

Apie ką mąsto budelis
Vakare eidamas namo iš darbo?
Kai su žmona ir vaikais
Susėda prie kavos puodelio ir
Kiaušinienės su kumpiu, ar šie
Klausinėja jo, ar daug buvo darbo,
Ar gerai viskas klojos, o gal
Vengia tam tikrų temų, numarindami jas
Šnekomis apie orą, politiką, beisbolą,
Laikraščių komiksais, kino teatrų
Naujienom? Ar žiūri į jo
Rankas, tiesiamas prie kavos ar
Kiaušinienės su kumpiu? Ir kai mažieji
Sako: „Tėveli, pažaiskime arklį, štai
Virvė…“, ar tas juokais atsiliepia:
„Prisižiūrėjau virvės iki kaklo šiandieną“?
O gal, akims sužibus džiaugsmo
Liepsnelėm, jis sako:
„Pasaulis – nuostabi vieta gyventi“?
Ir kai blyškiaveidis mėnulis
Žvilgteli pro langą, kur miega
Mažytė mergaitė, ir jo spinduliai
Susipina su mažylės ausim ir plaukeliais…
Budelis… Kaip jis reaguoja? Turbūt jam
Lengva širdy. Budeliui nėra nieko sunkaus,
Spėju.

Sėbrai

Laukiau šiandieną, kol pravažiuos prekinis traukinys.
Pro šalį, baksnodami ragais grotas, gyvuliniais

vagonais riedėjo jaučiai.

O koks pustuzinis klajojančių padienių darbininkų stovėjo

vagonų tarpuose.

Ką gi, galvijai pagerbti, pamaniau.
Visų jaučių gabenimas apmokėtas ūkininkų,

boginančių juos į turgų,

O darbininkai klajokliai, važiuojantys traukiniu be

bilieto, nusižengia įstatymui.

Tai man priminė dešimt dienų, praleistų Alegenio

apygardos kalėjime Pitsberge.

Buvau gavęs dešimt parų, – kas, kad

Ispanijos–Amerikos karo veteranas.

Toj pačioj kameroj su manim spaudės toks senis –

mūrininkas ir girtuoklis mušeika.

Bet, atsitik tu man taip, jis irgi buvo senas karys,

kovęsis už Sąjungos išsaugojimą ir negrų

išlaisvinimą.

Iš viso buvome trise, dar vienas – lietuvis, prisitvojęs

algų mokėjimo dieną plieno liejykloje ir susipliekęs su

policininku;

Marškiniai, kelnės ir batai buvo visi jo drabužiai –

skrybėlę, švarką kažkas buvo nusavinę,

kaip ir nepragertus likusius pinigus.

Tvora

Kai mūras paežerėj pastatytas, darbininkai

ima tverti tvorą.

Tvoros statiniai geležiniai, plieniniais antgaliais, kurie

prismeigtų gyvybę kiekvieno, ant jų užtaikiusio.

Ta tvora tikras šedevras, patikimai atskirs nuo padugnių,

valkatų, badmirių ir besibastančių

vaikų, ieškančių vietos pažaisti.

Prasmukęs pro virbus ar plieno antgalių viršų, nepateksi

niekur, tiktai į Mirtį, Darganą, Rytojų.

Pasirink

Kietai sugniaužtas ir pakeltas kumštis
Ar ištiestas, kantriai prašantis delnas.

Pasirink:

Nes su vienu arba kitu teks susidurti.

Vitrina

Lombardininkas žino, kas yra badas,
Ir kaip giliai jis paėdęs širdis
Tų, kurie ateina į lombardą su brangiausiom relikvijom.
Štai vestuviniai žiedai ir vaikiškos apyrankės,
Kaklaryšių segtukai ir batų sagtys, brangakmeniais puošti keliaraiščiai,
Senamadiški peiliai inkrustuotomis rankenomis,
Senutėlio aukso ir sidabro laikrodžiai,
Pirštų atspaudais nuzulintos senos monetos.
Kiekvienas su savo istorija.

Džekas

Džekas buvo išdidus juodbruvas šunsnukis.
Trisdešimt metų plušo prie geležinkelio, dešimt valandų per dieną,

ir jo rankos buvo kietesnės už bato šikšną.

Vedė jis tvirtą moterį, ir jiedu susilaukė aštuonių vaikų;

jo moteris mirė, o vaikai užaugo ir

išsivažinėjo kas sau, ir rašė seniokui kas dveji metai.

Mirė jis vargšų prieglaudoj, ant suoliuko saulės atokaitoj,

pasakodamas atsiminimus kitiems seniams, kurių moterys

buvo mirusios, o vaikai išsibarstę.

Veidas švietė džiaugsmu, kai jis mirė, lygiai kaip švietė džiaugsmu,

kai gyveno – jis buvo išdidus juodbruvas

šunsnukis.

Žmonių tėkmė

Nušienautos žolės kvapas ir lygumų vėjas suteikė šios

moters šonkauliams kalvų stiprybės, o jos tvirtos

rankos buvo tikusios darbui ir gyvenimo aistra

liepsnojo jos įsčios.

Su vyru ji perplaukė vandenyną, ir jųdviejų veidus

paženklinę metai matė juos derantis dėl nuomos už

būstą ir maisto kainų, šešiems jų vaikams žaidžiant

ant grindinio ir šniukštinėjant šiukšliadėžes.

Vienas vaikas iškosėjo plaučius, kiti du dėl adenoidų

negali nei kalbėti, nei bėgioti taip kaip jų motina,

vienas sėdi kalėjime, dar pora dirba dėžių fabrike,

Ir šiedu, lankstydami fabrike kartoną, klausia savęs,

kas tai per lūkestis ir ilgesinga didybė, sukirbanti

juose, orui sumirguliavus pavasariu ar ėmus rusti

vasaros žalumai:

Jie nesupranta, kad tai nušienautos žolės kvapas

juos kviečia, kad tai lygumų vėjas meldžia

juos grįžti ir tvirtom rankom, aistringai vėl

stvertis gyvenimo.

Galbūt

Galbūt jis tiki manimi, o gal ir ne.
Galbūt už jo tekėsiu, o gal ir ne.
Galbūt prerijų vėjas,
Jūrų vėjas, galbūt,
Kas nors, kur nors, galbūt galėtų pasakyt.
Ant jo peties padėsiu galvą
Ir, kai manęs paklaus, aš atsakysiu taip,
Galbūt.

Lankomos vietos

Yra vietų, į kurias einu, kai esu stiprus.
Viena iš jų – pelkėtas liūnas, prie kurio traukdavau su ilgaausiu skaliku.
Kita – laukinė obelis; mėnesėtą naktį buvau prie jos su mergina.
Šuns nebėra. Merginos nebėra. Einu tenai, kai daugiau nebeturiu kur eiti.

Statistika

Nestygstantis Napoleonas
Apsivertė senam sarkofage:
„Kas ten triukšmauja?“ –
Sumurmėjo sargybiniui.
„Dvidešimt vienas milijonas vyrų,
Kareiviai, armijos, pabūklai,
Dvidešimt vienas milijonas
Pėsčiom, raiti,
Ore,
Po vandeniu.“
„Ne mano pasaulio atsakymas, –
Napoleonas nusisuko užsimerkdamas. –
Kažkokio sapno, nepažįstančio
Pasaulio, kuriame nužygiavau
Nuo Kalė iki Maskvos.“
Ir vėl įmigo
Senam sarkofage,
Lėktuvų motorams
Gaudžiant
Tarp Napoleono mauzoliejaus
Ir šaltų žvaigždžių.

Kaulai

Nublokškite mane po jūra.
Įspauskite į vandenį ir druską.
Jokio žemdirbio arklas neužkabins mano kaulų.
Joks Hamletas nelaikys rankose mano žandikaulių ir nekalbės,
Kaip pokštai apleido tuščiavidurę burną.
Ilgi žaliaakiai gyviai išlaupys mano akis,
Purpurinės žuvys žais slėpynių,
Ir būsiu aš griaustinio giesmė, jūros dundėjimas
Gelmenyse vandens ir druskos.

Nublokškite mane… po jūra.

Iš: The Complete Poems of Carl Sandburg.
New York: Harcourt Brace Jovanovich, Inc., 1970
Vertė Andrius Patiomkinas