Apie poeto metafizinį muzikalumą

AUGUSTINAS DAINYS

„Tragedijos gimime“ aptardamas dionisiškojo ir apoloniškojo menininko skirtumus, Nietzsche cituoja Schillerio laišką Goethei, kuriame taip nusakomi poetinės kūrybos proceso ypatumai: „Mane pagaunantis jausmas iš pradžių neturi apibrėžto ir aiškaus objekto; šis susiformuoja vėliau. Pirma apima kažkokia muzikinė nuotaika ir tik paskui ateina man poetinė idėja.“ Ši citata Nietzschei leidžia iliustruoti skirtumą tarp dviejų menininko tipų: apoloniškojo skulptoriaus bei epiko ir dionisiškojo lyriko. Lyrikui esminė ir pirminė yra jį užvaldanti muzikos dvasia, kuri yra dionisiškoji stichija. Vėliau ji perauga į plastišką ir skulptūrišką apoloniškąją stichiją ir virsta poetinių vaizdų seka. Lyrikui, kitaip nei epikui, kurio chrestomatinis pavyzdys yra Homeras, esminga tai, kad poetiniai vaizdai išsikristalizuoja iš jį užvaldančios muzikos. Rašydamas lyrikas girdi muziką ir ją verčia poetiniais vaizdais. Tuo jis skiriasi nuo apoloniškojo epiko, kuris į savo kūrinį deda vieną aprašytą įvykį po kito ir jų nepajungia muzikos prado logikai, bet remiasi pasaulio ir istorijos logika. Šiandienine kalba epiką vadiname prozininku, o lyriką tiesiog poetu. Žinoma, prozininkas, rašydamas kūrinį, irgi girdi kalbos muziką ir jos vedamas alsuoja periodais, tačiau poetą užvaldanti muzika yra kita nei vien tik empirinė ir fonetinė kalbos muzika. Poetas girdi ne tik fonetinio rimo bei ritmo muziką, bet ir metafizinę muziką.

Semion Belyj. Parko tvarkymas. 1987

Vienas iš pačių fundamentaliausių krikščionybės postulatų yra skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Dievas yra pasaulio Kūrėjas, tačiau Jis negali būti suvokiamas remiantis vien tik kūrinio savybėmis. Religine kalba toks suvokimo būdas, kai pasaulio Kūrėjas yra suvokiamas remiantis pasaulio savybėmis, nusakomas kaip stabmeldystė. Kūrinys yra daiktas, o Kūrėjas nėra daiktas, bet daikto galimybės sąlyga. Kaip įvardinti nedaiktišką daiktiško kūrinio, t. y. pasaulio, galimybės sąlygą? Formuluojant senovės graikų būdu, klaustina: kas yra tas eteris, kuriame gyvena dievai? Mano atsakymas būtų toks: nedaiktiškas Dievas, kaip daiktiško kūrinio galimybės sąlyga, yra muzika. Į Dievą reikia įsiklausyti, kaip įsiklausoma į muzikos skambesį. Muzikos negalima pamatyti, nes ji nėra daiktas, o greičiau tarp daiktų tvyranti dvasia. Žmogaus juslė, kuri leidžia suvokti nekūniškas esybes, yra klausa. Dėl to klausa yra labiausiai metafizinė juslė, kuri išveda anapus fizikos – plastinių daiktų pasaulio. Ir, atvirkščiai, rega yra Dievo kūriniams suvokti skirta juslė. Ji labai konkreti ir skulptūriška. Vartojant Nietzschės metaforas, galima pasakyti, kad rega yra apoloniškąjį pradą atskleidžianti juslė, o klausa – dionisiškąjį. Tačiau ankstyvasis Nietzsche nėra radikalus dualistas. Jis kalba apie apoloniškojo ir dionisiškojo pradų dermę ir kūrybingą sąveiką. Kad dieviškąją muziką girdintis poetas parašytų gerą eilėraštį, jam reikia įvaldyti apoloniškus gebėjimus: aiškumą, paprastumą, iš žodžių kalbos daiktų darymo taisykles ir saiką.

Poetas sėdi savo kambarėlyje ir skaito knygą. Pakelia nuo knygos akis ir pažvelgia pro langą. Pamato danguje susigrūdusius juodmelsvius lietaus debesis ir sidabrinę šviesą palei namų stogus. Blyksteli žaibas. Pavakarys virsta įsiviešpatavusios tamsos ir išvarytos šviesos drama. Ji pagauna žiūrintįjį ir staiga poetas išgirsta muziką, kurią dar kitaip galima nusakyti kaip audros nuotaiką. Jo sielą pripildo daugiaaukščių debesų dramos muzika, tamsiai mėlynas pavandenijęs oras ir išstumtos saulės pasidabruoti stogai virsta audros melodija, kuri suskamba poeto sieloje. Dar sekundė ir poetas ima užrašų knygutę ir pradeda rašyti eilėraštį apie audrą ir pro jos įtrūkius prasiveržiančią šviesą. Staiga jis supranta, jog per audrą Aukščiausiasis kreipiasi į jį, kad jam apreikštų šviesos ir tamsos prieštaravimo dramą. Daugiaaukščių juodmelsvių lietaus debesų ir išvarytos saulės šviesos tragizmas virsta poeto sielą užvaldančia muzika, prasiveržusia iš transcendencijos. Poeto sielos ąsotį užliejusi Dievo muzika veržiasi per kraštus eilėraščiu ir poetas, nešamas pasigirdusios muzikos, rašo. Staiga lietus liaujasi. Lietaus debesų tamsą nugali saulės šviesa. Pasirodo vaivorykštė. Poetas rašo paskutines eilėraščio eilutes. Įsiplieskia saulė. Šviesos ir tamsos drama jau praeityje. Poetas užverčia užrašų knygutę. Eilėraštis parašytas. Švyti saulėtas pavakarys. Ir vėl po truputį įsivyrauja pasaulio proza. Dievo muzika, sukėlusi poetinį įvykį, nutyla. Pabuvęs anapus būties, poetas grįžta į būties sritį, kurią galima vadinti pasaulio proza.

Taigi muzika, kuri užvaldo poetą kūrybinio įkvėpimo metu, yra Dievo muzika. Ji yra nedaiktiška, nepasauliška ir neobjektinė stichija, kurios girdėjimas leidžia įsismelkti į visų pasaulio daiktų ištaką, kuri yra Dievas. Poetas yra metafiziškai muzikalus kūrėjas. Žiūrėdamas į pasaulio daiktus poetinio įkvėpimo metu, jis girdi daiktų ištaką – Dievo muziką – ir šią ištaką verčia kalbos vaizdais. Pasaulis yra Dievo muzika, tapusi daiktais. Tačiau gyvenimas pasaulio proza verčia pasinerti į pragmatinį reikalų tvarkymą ir užmiršti šią tiesą. Gryna sielos muzika be vaizdų yra svaigulys. Gryni pasaulio vaizdai be muzikos yra proza. Poezija yra sielos muzikos ir kalbos vaizdų sintezė. Poezija – tai muzikalūs kalbos vaizdai arba kalbos vaizdų muzika. Poetinę būseną galima nusakyti kaip sielos ir Dievo muzikos girdėjimą. Taip tenka skirti daiktų matymą ir bedaiktės muzikos girdėjimą. Dievo muzikos girdėjimas yra įsismelkimas į daiktų, kurių pagrindas yra Dievas ir kurie užgimsta iš Dievo, gelmę, slėpinį ir paslaptį.

Paprastai gyvenant pasaulio proza Dievo muzika negirdima, nes prisirišimas prie pasaulio daiktų kuria kurtumą nedaiktiškai muzikai. Tačiau poetas, gyvendamas pasaulio prozos srityje ir turėdamas daugybę reikalų su pasaulio daiktais, įsipareigoja būti atviras transcendencijos muzikai ir kai pagaliau ją išgirsta, pasaulio proza pražysta daugiaspalviais žiedais, atėjusiais iš anapusybės. Taip šiapusybėje pasėjama anapusybės sėkla, iš kurios išauga eilėraščiai. Taigi poezija yra šiapusybės ir anapusybės, matomybės ir nematomybės (girdimybės) sintezė. Poetinis žodis sujungia ir pasaulio prozos daiktų padėtis, ir anapusybės muziką.

Pasaulio įvykių sekos ir deriniai yra Dievo muzikos melodijos virtimo daiktais vingiai ir akordai. Poeto uždavinys – įsijaučiant, įsibūnant ir įsimąstant į daiktus, išgirsti Dievo muzikos melodiją, kurios materializacija yra poeto patiriami daiktai. Dievo muzikos melodija girdima, kai matomas pasaulio daiktų grožis arba kai patiriama buvimo drama. Grožis, buvimo tragizmas, pareigos nepakeliamumas yra būsenos, kurios priverčia aižėti regimybės lukštą, o pro atsivėrusius įtrūkius ir plyšius pradeda sklisti pasaulį sukūrusio Dievo muzikos garsai. Poetas įsipareigoja būti atviras Dievo muzikai kaip pasaulio daiktų pagrindui ir priežasčiai. Poetinio įsipareigojimo maksimą būtų galima nusakyti taip: aš žinau, kad šiame pasaulyje vyrauja prozos principas ir naudos siekimas, tačiau aš privalau gyventi taip, tarytum šis pasaulis būtų poetiškas – jo daiktai būtų nušviesti grožio šviesos ir atspindėtų Dievo muzikos melodijos aidą. Poetinis įsipareigojimas, būdamas atvirumu pasaulio daiktų grožiui kaip Dievo muzikos skambesiui, galiausiai leidžia neprasilenkti su pasaulio daiktų grožio blyksniais, kai jie ištinka. O paskendimas pasaulio prozoje kuria uždarumą poetiniams įvykiams kaip aklumą pasaulio daiktų grožiui ir kurtumą Dievo muzikos melodijos prasismelkimui į daiktų pasaulį.

Dionisas graikų skulptorių buvo vaizduojamas kaip šiek tiek putlus jaunikaitis, rankoje laikantis vynuogių kekę. Tai vyno dievas, o tariant tiesiai – tai alkoholio dievas, jo sukelto svaigulio ir linksmybių globėjas. Jei Apoloną suprasime kaip Dioniso priešybę, tai jis bus blaivaus ir skaidraus pasaulio matymo dievas. Kita vertus, galima būti girtam Dievu. Mistikai Dievo patyrimą aprašo kaip nuostabiausio sielos nektaro gėrimą. Dievo patyrimas gali būti suprastas ir kaip svaiginančios transcendencijos muzikos girdėjimas. Ją girdint tampa nesvarbus pasaulio prozos reikalų tvarkymas, o šio pasaulio daiktų formos, girdint Dievo muziką, atsiveria kaip nuostabiomis spalvomis žaižaruojantis reginys.

Vulgarios interpretacijos Nietzschę vaizduoja kaip beatodairišką dionisiškojo prado garbintoją ir apoloniškojo prado niekintoją. Tačiau bent ankstyvajame veikale „Tragedijos gimimas“ jis brėžia delikačią ribą tarp dionisiškojo ir apoloniškojo pradų ir atskleidžia subtilią jų sąveiką, parodydamas, kad meninėje kūryboje šie pradai sąveikauja kaip dvi tos pačios monetos pusės. Kiekvienam iš jų turi būti skirta sava vieta ir kiekvienas iš jų atlieka savo paskirtį, todėl nė vienas negali būti iškeltas aukščiau už kitą.

Jau buvo sakyta, kad epikas, arba prozininkas, yra apoloniškasis menininkas. Prozos knygos daug didesnės apimties nei poezijos knygos, tačiau šią prozos knygų apimtį rašytojui yra daug lengviau produkuoti, nes prozoje, bent kalbant apie idealų jos tipą, yra aprašomi empirinio pasaulio įvykiai, o poezija rašoma girdint poetinę muziką, kuri nėra empirinis įvykis, bet yra Dievo skambėjimas poeto sieloje. Šiam Dievo skambėjimui ne visada lengva atsiverti.

Jis tik kartais aplanko poetą ir ši būsena yra poetinio įkvėpimo akimirka. Tuo paaiškinama negalimybė poezijos gaminti serijiniu ir konvejeriniu būdu. Poetinis įsipareigojimas reiškia atvirą buvimą, kurio metu staiga gali pasigirsti Dievo muzika ir taip pasaulio proza gali būti papildyta transcendencijos įvykiais.

Apibendrinant tai, kas buvo sakyta, galima skirti dvi priešingas laikysenas pasaulio atžvilgiu, atitinkančias apoloniškojo ir dionisiškojo pradų skirtį. Apoloniškąjį pradą atitinka būsena, kai aš matau tiesą. Tai aiškumo ir skaidrumo būsena, kai prieš mane esantis daiktas atsiveria kaip skulptūriška ir savo griežtas ribas bei formą turinti esatis. Spengleris graikų kultūrą vadino apoloniškąja kultūra. Apoloniškasis daiktų suvokimas, kai matomos skulptūriškos daiktų ribos, yra graikiškas pasaulio matymo ir suvokimo būdas. Be to, graikų kultūra išrado filosofiją, kuri geriausiai išreiškia graiko santykį su pasauliu. Galima netgi sakyti, kad graikas pagal apibrėžimą yra filosofas, kuris tiesą mato kaip priešais jį esančio daikto tiesą. Taip gimsta išminties meilė kaip priešais filosofą esančio tiesą įkūnijančio daikto siekimas, kurį geriausiai išreiškia platoniškasis eidų regėjimas, kai niekada nesutampama su priešais filosofą esančia daikto tiesa, bet jos siekiama.

Dionisiškąjį pradą atitinka būsena, kai aš esu tiesa. Tai girdėjimas Dievo muzikos, kuri užpildo girdinčiojo vidujybę ir tampama tuo dalyku, kuris girdimas. Muzika yra pats betarpiškiausias iš menų, kai muzikos dalykas, kurio klausomasi, betarpiškai esti besiklausančiojo vidujybėje. Tai girtumo dieviškąja muzika būsena, kurios girdėjimas keičia ją girdinčiojo esmę, kai tampama tuo dalyku, kuris girdimas. Dionisiškasis pradas yra svetimas graikiškumo esmei ir į Graikiją atėjo iš Rytų kultų. Tačiau dionisiškasis pradas geriausiai atitinka poetinę būseną, kurią reikėtų skirti nuo poetinės meistrystės ir amato, savo ruožtu priklausančių Apolono kuruojamai sričiai. Taigi graikai, būdami Apolono tauta, Vakarams davė poetinės meistrystės standartus ir kriterijus. Tačiau poetinė būsena jiems buvo svetima. Ją geriau atitinka Senojo Testamento pranašai, kurie kreipiasi į savo bendruomenę kaip tie, kurie apdovanoti Dievo galia ir kurių įkvėptas kalbėjimas įteisina patį kalbėjimo veiksmą ir tai, kas kalbama. Vadinasi, Vakarai esmiškai poetiški, t. y. ne tik įvaldę poetinę meistrystę (tai davė graikai), bet ir turintys prieigą prie poetinės Dievo muzikos girdėjimo, tapo tik prasidėjus krikščionybės epochai. Vakarų poezija kvėpuoja dviem plaučiais: vienu graikišku, o kitu – Biblijos.