Apie mano muzikavimą

JUOZAS SAVICKAS

Pirmasis mano, Kelmynės kaimo žąsiaganio, muzikos instrumentas buvo paties iš karklo pasigaminta dūdelė. Pagiry, pagrioviais karklų netrūkdavo. Išpjauni rykštelės dalį, kurioje nėra pumpurų, padaužai aplink peiliuko kotu (turėti peiliuką buvo kiekvieno piemenuko garbės reikalas), sugniaužęs pasuki. Žievė pokštelėjusi atsipalaiduoja nuo medienos stiebelio ir šis lengvai ištraukiamas. Tai lengvai pavykdavo anksti pavasarį, kai karklo sultys kildavo iš šaknų aukštyn. Vasarą žievė esti jau pridžiūvusi prie medienos, tekdavo ilgam pamerkti.

Švilpimo efektui išgauti į tą vamzdelio galą, kuris laikomas tarp lūpų, įspraudžiamas 0,5–1 cm ilgio medienos stiebo gabalėlis su tarpu pučiamam orui praeiti pro žievės vamzdelyje prapjautą angą. Tonui paįvairinti vamzdelyje atokiau padaromos dar kelios angelės – pridengiamos pirštais, jos įvairina grojimą.

Po vaikystės dienų buvo ilga pertrauka, kol vėl susidūriau su dūdele. Tai nutiko viename Širvintų rajono kaime, kur buvau nuvykęs dėl mokslinio darbo, čia pavakary išgirdau piemenėlio traliavimą, primityvų, bet labai nuoširdų, griebiantį už širdies. Įsiminiau jį visam gyvenimui.

Sigutė Valiuvienė. Piemenukai. 1963

Atėjo laikas ir man pačiam padūduoti. Fricas Kantoravičius, mano bičiulis ir Vilniaus universiteto tautinių šokių grupės vadovas, gimtadienio proga padovanojo fabrikinį lumzdelio tipo gaminį, su juo buvo galima išgroti bet kokią melodiją pusantros oktavos ribose.

Su šituo lumzdeliu susidraugavau Giruliuose, švilpiniuodamas vakarais Vilniaus universiteto poilsinėje ilgesingus traliavimus iš gimstančio potraukio būsimai gyvenimo draugei. Švilpiniuoti šiuo įrankiu, deja, ilgai neteko. Jis buvo pagamintas iš trapios medžiagos – ebonito ir greit sudužo. Iš kažkur gavau kitą, nulietą iš baltos plastmasės, tebeturiu jį iki šiol – jau yra tapęs istorinis.

Druskininkų laimės laikais šis lumzdelis tapo ritualiniu įrankiu daugiau kaip 20 metų trukusiuose susitikimuose. Alkvietėje prie Ratnyčėlės upelio aš, „vyr. žynys“, asistuojamas Fėjos (daktarės, vadovavusios mano reabilitacijai po infarkto, Druskininkų ligoninės skyriaus vedėjos) ir Laumės (jos talkininkės kineziterapeutės), pagoniškų pamaldų metu lumzdeliu pritardavau giesmei:

Nutrūkus šiems susitikimams (dar prieš mano insultą), lumzdelis ilsisi užkimęs mano stalčiuje.

Šie susitikimai, kuriuose buvo pradėję dalyvauti ir mūsų vaikai, – nuostabiausias reiškinys, tiesiog nepaaiškinama visai svetimų žmonių tarpusavio trauka.

Birbynė

Pirmasis birbynės prototipas – žolės lapelis, įspraustas tarp nykščių. Pūstelėjus į plyšį tarp jų žolės lapelis ima vibruoti ir išduoda blerbiantį garsą. Šitą mokėjo kiekvienas piemenėlis. Tolesnis šitokio muzikavimo žingsnis buvo pasigaminti birbynę iš žąsies plunksnos storgalio, jį išilgai įpjaunant, kur jis tuščias. Plunksnuota dalis atmetama, kad liktų kiaurymė garsui su oru išeiti. Garsą sukeldavo įpjovos liežuvėlio virpesys.

Tėvai kaimo papročiu man žaislų nepirkdavo, tad svajonę – lūpinę armonikėlę – man dovanojo dėdė Andrius Bartnykas. Deja, dar per mažas buvau išgauti melodiją. Vėliau mačiau, kaip puikiai grojama didelėmis dvieilėmis armonikėlėmis, bet dėdė jau buvo vedęs ir dovanos pasibaigė.

Gelbstint padėtį yra tekę per šokius groti šukomis. Antai vieną šiltą vasaros pavakarį Tado Petkevičiaus sodyboje šukomis grojau klasės draugams Garmui ir Lukėnui, šokdinusiems sesutes Jonę ir Julytę. Sesutės tapo jų žmonomis, o šiandien našlėmis. Lemtingos šukos!

Trumpa pažintis su fleita

Mano tėtė turėjo plonas fleitininko lūpas. Pamenu, kaip jis pūtė tą fleitą, mano, vaiko, nuomone, dūdą.

Vėliau aš jos ilgą laiką nemačiau, kol 1939 metais keliantis mums iš Kauno į Kazlų Rūdą radęs tarp kraustulių išvadavau ją iš futliaro nelaisvės. Kazluose dažnai sirginėdamas turėjau laisvo laiko ir pramokau ja groti. Iki tobulumo buvo toli, tam būtų reikėję daug darbo.

Ankstyvajame pokaryje Povilo Bekerio suorganizuotame mėgėjiškame simfoniniame orkestre fleitą pūtė mano bičiulis VU ansamblio šokėjas Mikas Kemežys.

– Dabar medinėmis fleitomis jau niekas negroja, nebent kariuomenės pulkuose, – pasakė.

Patikėjau jam savo tėvelio fleitą, gal ras mėgėją, kur ji bus reikalinga.

Pažintis su fortepijonu

Pianiną pirmąsyk pamačiau būdamas darželinukas. Tai buvo Kaune, dar gyvenant Kęstučio gatvėje. Tėtė, tikriausiai mamai nežinant, išsinuomojo pianiną iš Čirinskio firmos Maironio gatvėje.

Pianinas yra sunkus griozdas. Jį svarina didelė žalvarinė plokštė, įtaisyta rezonansui. Buvo labai nustebę, kai du augaloti žydai, profesionalūs nešikai (buvo tokia profesija), pasikinkę į tokias plėškes, krioguodami užnešė jį į antrą aukštą. Neilgam. Neišgalėjome, netesėjome mokėti nuomos: 50 litų kas mėnuo. Tai buvo nepakeliama našta mūsų šeimai. Tėtė gaudavo labai menką algelę. Tėtės honoraras už H. R. Haggardo knygos „Karaliaus Saliamono kasyklos“ vertimą greit išseko ir pianiną teko grąžinti. Kitą klavišinį instrumentą – išklerusį fortepijoną – teįstengėme įsigyti daug vėliau, gal už kokių dešimt metų jau gyvendami Žaliakalnyje, Šviesos gatvėje. Tėtė dabar jau dirbo miesto ligonių kasoje ir gaudamas normalią tarnautojo algą galėjo pirkiniui išleisti 400 litų nelįsdamas į skolas. Dabar jau aš, keliolikos metų gimnazistas, sėdau prie šio instrumento ir savamoksliškai išėjau visą „Bayerio“ pradžiamokslį. Toliau, išmokus savarankiškai skambinti jaudinantį J. Strausso valsą „A der schönen blauen Donau“, užsiplieskė noras mokytis skambinti. Tą klederą pardavėm kaimynei, ambicingai bobelei nuo Igliaukos, ir įsigijome už 1200 litų neblogą pianiną.

Mano amžiaus jaunuoliui jau buvo per vėlu tapti pianistu. Tėvų pažįstamas kompozitorius patarė privačiai pasimokyti. Pirmoji mokytoja buvo Balio Dvariono sesuo Aldona. Ji pasodino mane prie Burgmüllerio etiudų, visai nenuobodžių. Noriai mokiausi, ypač kad žavėjo pati mokytoja.

Neatsimenu kodėl, bet vėliau perėjau pas tikrą pedagogę. Tai buvo čekų tautybės pianistė Paleček-Levickienė. Mano mokymosi viršūnė buvo Diabelli sonatinos. Jas baigiant teko šį mokslą nutraukti – artėjo abitūros egzaminai. Vėliau – kėlimasis į Šančius, studijos universitete. Taip ir negrįžau prie pianino, nors atsigabenom jį į Kazlų Rūdą, keldamiesi ten dėl karo grėsmės. Išsikėlus su fakultetu į Vilnių, čia užklupo šiltinės epidemija, pagaliau karas.

Vargonavimas

Karas pakeitė mano, kaip ir daugelio kitų, gyvenimą. Teko atsisakyti studijų Vilniuje. Buvau nublokštas į lenkmečiu suvargusį Pieskinės Dzūkijos kaimą – Marcinkonis. Čia taip susiklostė aplinkybės, kad vėl teko paliesti klavišus, bet ne pianino, o vargonų.

Neturtinga Marcinkonių parapija neturėjo savo vargonininko. Kartais vargonų dūdas visu garsu paleisdavo iš kito kaimo atvykstantis vyras. Jis nepažinojo gaidų, nemokėjo išvesti melodijos. Jo sukeltas vargonų gausmas netenkino nei maldininkų, nei klebono.

Nežinau, ar kas mane paragino, ar pats įsidrąsinau sėsti prie vargonų, supratęs, kad gali praversti žinios, įgytos mokantis fortepijonu. Mokytojavimui tas neprieštaravo.

Iš kažkur gavau Naujalio vadovėlį kaimo vargonininkams ir giedotojams. Reikėjo dar užimti laiką tarp giesmių kokiais liurlinimais. Žinodamas šio krašto žmonelių menką muzikinį išprusimą surizikavau pagroti Kaune girdėtus šlagerius, tokius kaip „La paloma“, „Sugrįžk į Sorento“, „O sole mio“ ir pan. Man tai buvo maloni atgaiva, o klebonui irgi priimtina, nes jis visiškai neturėjo muzikinės klausos. Grodamas naudojausi tik manualu, kojomis pedalų nedrįsau liesti.

Baigiantis pamaldoms pagrodavau Mendelssohno vestuvinį maršą. Radau jį paskutiniame Naujalio vadovėlio puslapyje.

Paminėsiu porą įsimintinų įspūdžių iš ano meto savo veiklos. Tuometinis Marcinkonių jaunimėlis susirinkęs ant viškų pagiedoti elgėsi gana laisvai pauzių tarp giedojimo metu. Man tas trukdė susikaupti… Kartą vienas toks smarkuolis, vardu Janka, ėmė net kirkinti merginas, tos kikenti. Čia neištvėriau. Pasikėliau nuo suolo ir, persisvėręs per pultą, atsivėdėjęs jam per žandą – pliaukšt! Visi staiga nutilo. Kas dabar bus? Vaikino žandas pradėjo rausti, kol visai pražydo. Aš lyg niekur nieko grojau toliau, o Janka, matyt, susigėdęs mušamas bažnyčioje, tylėjo. Atrodo, net negiedojo.

Prisiminus šį įvykį dabar man nesmagu. Janka buvo vienas iš tų, kurie negalėjo būti abejingi pokario takoskyroje, išėjo į partizanus. Sužinojau, kad žuvo apsuptas prie Merkio ties Mardasavo kaimu.

Visiškai įsitraukęs į vargonavimą gavau klebono Pakalkos pasiūlymą sėsti prie jo pietų stalo ir apsigyventi klebonijoje.

Tuo metu buvo pasiekta mano vargonavimo viršūnė – gedulingos mišios už Vilniuje per sovietų aviacijos antskrydį žuvusį kunigą Čibirą… Jose dalyvavo ir vokiečių pasieniečius inspektavęs aukštą rangą turintis austras, taigi katalikas. Tai buvo jau senukas. Per pietus klebonijoje įsidėmėjau jo drąsų pasisakymą:

– Šėtonas gali būti ne tik raudonas, bet ir rudas!

Neilgai teko valgyti klebonijos duoną. Apsirgau mokytojų liga – plaučiais. Ligos palaužtas ir pasijutęs čia niekam nereikalingas, turėjau grįžti į savąjį kraštą.

Religinga Savickų močiutė labai sielojosi, kad vienintelis jos sūnus Kastantas tapo bedieviu. Vilčių, kad aš, jos anūkėlis, išsimokslinęs tapsiu kunigėliu, buvo mažai, bet sužinojusi, kad aš ėmiau vargonuoti, lengviau atsiduso – vis arčiau Dievo!