Sustojęs laikas Agnės Jonkutės paveiksluose 

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

Įsivaizduokit sekundei. Ankstyvo rudens rytas parke. Tarp pušų – saulės nušviestas lengvas rūkas. Jūros ošimas. Aplink nė žmogaus, tik šuns letenėlės lengvai liečia dailiai patiestą minkštą žolę. Tolumoje dar galim pridėti didingus kalnus. Na, ir skaidraus šaltinio čiurlenimą po kojomis. Ir būtinai – žinojimą, kad nėra jokių skubių reikalų. Turbūt sutiksite, kad pastarasis pojūtis – vienas svarbiausių ingredientų mėgaujantis tyla ir tarsi trumpam sustojusiu laiku. Ir tai – vidinis, paties susimeistrautas pojūtis. Vienokia ar kitokia aplinka, tuo metu supantys vaizdai – tik pagalbinės priemonės, scenografija trumpai, tačiau ilgai lauktai ir režisuotai gyvenimo scenai pavadinimu poilsis. Nepasistengus ir neišmetus iš galvos darbinių skaičių, raidžių ar veidų, palaimingai atsidusti nepadės nė patys nuostabiausi gamtovaizdžiai ar puikiausios sąlygos. Agnės Jonkutės paveikslai gali padėti susikurti šį tylos ir sustojusio laiko pojūtį bent trumpam, kol stovim ir žiūrim į juos. Minutę, dvi, tris. Koks skirtumas, juk laikas – sustojęs. „Malonumas, kurį gali sau leisti“, – šnabžda moters balsas šokoladukų reklamoje. Čia panašiai, tik daug, daug geriau.

Agnė Jonkutė. Pagalvojau dar kartą apie tai. 2011

A. Jonkutės paveikslai – tai paprastai didelio formato, monochrominiai kūriniai. Jų plokštumoje – riba tarp realistinio tuščių patalpų vaizdavimo ir abstrakcijos. Tai tuščios viešosios erdvės – muziejai ar gamyklos. Dar prieš kelias minutes ar valandas jos buvo kupinos veiksmo ir žmonių, o dabar vietoj šurmulio čia tvyro tuštuma. „Man patinka sterilios erdvės, kuriose nieko nėra, tik šviesa ir labai paprastas paviršius. Man nesvarbios tų pastatų istorinės, simbolinės ar funkcionalios reikšmės. Visų įdomiausia yra „nežodinė tikrovė“, kuri yra jusliška ir atskleidžia kitas, neverbalines, žmogaus suvokimo ir komunikavimo galias“, – sako menininkė. Ji ieško sterilių erdvių, kad atpažintų tyloje sustojusį laiką ir šviesos grožį.

Paveikslų sukūrimo scenarijus paprastas. Menininkė jai tinkančią (viešą ir tuščią) erdvę nufotografuoja ir stengiasi pajusti joje tvyrančią nuotaiką. Tuomet bent porą metų nuotrauka tūno stalčiuje, o būsena – galvoje. Pasak autorės, prieš keletą metų po intensyvios kūrybinės veiklos atėjo suvokimas, kad kūrinio sukūrimas turi užtrukti. Štai kodėl paskutinė jos personalinė paroda Vilniuje vyko 2005-aisiais. 2008 m. savo parodą surengė Tokijuje ir dabar, po trejų metų pertraukos, Vilniuje ji rodo 2011-ųjų kūrinius. Laukimas buvo vienintelė A. Jonkutės garsiai išsakyta jos kūrybinio proceso „paslaptis“. Tapytoja naudoja laiką kaip tarpininką, galintį patarti ir parodyti, ar išties šis konkretus vaizdinys jai yra svarbus, ar tikrai ji nori sukurti šį paveikslą. Tai kiek neįprasta strategija impulsyviame ir intensyviame dailės pasaulyje, kur „idėjos sklando ore“, ir jei kilusios idėjos neįgyvendinsi dabar – tai padarys kas kitas. Kita vertus, toks A. Jonkutės principas logiškas ir sąžiningas, juk jos paveikslų tema – sustojęs laikas. Šią būseną menininkė kuria, be vizualiai atpažįstamos pastatų geometrijos, pasitelkdama dar vieną sunkiai nusakomą pojūtį – tylą.

Apie tylą savo paveiksluose muzikinį išsilavinimą turinti A. Jonkutė kalba pasitelkdama muzikos temą, konkrečiau – kompozitorius minimalistus (Ph. Glassą, J. Cage’ą ir kt.). Šie tylą kūrė garsinėmis (garso nutraukimo ar nebuvimo) priemonėmis, tad jų tyla suprantama daugiau intelektu nei emocijomis. Tuo tarpu apie tylą kalbėti vaizdu gerokai lengviau. Visai kaip meilės jausmą išreikšti fiziniu prisilietimu, o akimis patiriamą grožį – atodūsiu. Juk apie tylą „kalbėdamas“ paveikslas – tyli. Tad žiūrovas pats kuria ir pasistengęs paveiksluose „išgirsta“ savo, idealiąją tylą – ar tai bus gūdžios nakties tyla vienkiemyje, ar tyla tarp garsų koncertų salėje, ar tiesiog kosminis vakuumas, kuriame niekada negurgia pilvas.

Tylos įspūdis A. Jonkutės paveiksluose kuriamas keliais būdais. Pirma, apeliuojama į žiūrovo asmeninę patirtį susidūrus su tuščiomis viešomis erdvėmis. Antra, santūria, beveik minimalistine kompozicija – švelnių kontūrų geometrinės formos netrukdo viena kitai ir nesivaržo tarpusavyje. Trečia, koloritu. Įprastai tik juodą ir baltą spalvas bei jų perėjimus naudojusi tapytoja šiais metais į paveikslus „įvedė“ spalvą – seno sidabro atspalvį. Šis neutralus, vienspalvis tonas vaizduojamas erdves nardina lyg į rūką, kuriame taip pat neryškiai (tyliai) atsispindi šviesa. Iš tiesų šviesa paveiksluose – ne mažiau svarbus dėmuo nei mano anksčiau išvardintos koncepcija, kompozicija ir koloritas (trys „k“ šioje vietoje atsirado visiškai atsitiktinai). Šviesa A. Jonkutės paveikslų sustojusio laiko tylai suteikia šviesųjį atspalvį. Dėl tų subtilių blikų pilkšvame paviršiuje vietoj nejaukios šaltos tylos ar tylos prieš audrą šie paveikslai tampa šviesios, ramios tylos nešėjais. Čia prie paveikslų žiūrėjimo instrukcijos reikėtų pridėti vieną praktinį patarimą. Į Senamiesčio menininkų galeriją geriausia keliauti pirmoje dienos pusėje. Tuomet čia šviesiausia, o šiems paveikslams apšvietimas itin svarbus. Kita vertus – atėjus vakarop bus smagu stebėti, kaip dirbtinis apšvietimas įsilieja į paveikslus natūraliai, tarsi į savo stichiją, ir jau nebesupranti, ar tai autorės, ar iš šono sklindančios šviesos nutviekstas drobės kampas.

Žinau, kad, parašiusi šį tekstą, išjungsiu kompiuterį ir eisiu prie jūros. Mintys, iš kurių štai dabar atiminėju paskutinį „reikalą“, pamažu rims ir vėl mokysis tylėti. Po truputį jos visai nutils ir pagausiu save jau valandą žiūrinčią į rudeniškoje saulėje mirguliuojantį vandenį. Ne, A. Jonkutės paveikslai neatstos atostogų. Sustojęs laikas greičiausiai vėl įsibėgės, vos nusisuksite nuo paveikslo ir sugrįšite į judrią Totorių gatvę. Bet kartais gyvenime ir kelios minutės būna labai svarbios, tiesa? Todėl tarkime taip: šalia šių paveikslų galima patirti rekordiškai trumpas, tylias ir raminančias atostogas. Ir dar – čia iš už kampo niekada neišlįs ekshibicionistas. Jų čia tiesiog nėra.

Paroda veiks iki spalio 9 d. Senamiesčio menininkų galerijoje / dirbtuvėje (Totorių g. 22–4, Vilnius).