Pensija

AUGUSTAS SIREIKIS

Velniai, kaip norėčiau turėti savo skaitytoją. Jei turėčiau savo skaitytoją, net nereiktų rašyti. Nuoširdusis vargdienis lauktų diena iš dienos naujų rašliavų, varvintų akis priešais kompiuterio ekraną ar pašto dėžutę ir lyg žvėris surytų viską, ką jam numesčiau. Jokios kritikos, jokios analizės, tik tiesmukas kelias į kito sąmonę.

Bet, žinoma, jei turėčiau savo skaitytoją, tai jis net dabar nesuvoktų, kad ironizuoju. Vis toliau ir toliau rytų žodžius, o šie nevirškinti gabalais kristų pro išeinamąją angą. Pro vieną (ausį) įėjo, pro kitą (ausį) išėjo.

Tačiau vien minties gimimas jau nežada nieko gero. Visada sakydavau, kad jei man atrodo, jog sergu, tai bent mažas niekutis mano dideliame organizme tikrai bus perdegęs. Nėra iliuzijų, miražų ar netiesų. Yra tik tiesos, bet naivus žmogus nemoka pažvelgti atitinkamu kampu. Nemoka surasti to požiūrio taško, iš kurio žvelgiant mintis bus teisinga.

Ir čia nėra jokios paguodos. Tegu tas noras gyventi be pastangos turi savo tikrumą, savo tiesą, tegu egzistuoja kontekstas, kuriame jis pateisintinas, bet kol aš jo nematau, tol man visa tai bergždžia. Juolab nemanau, kad kada tuos kontekstus pasieksiu.

Kažkokie pensininko marazmai. Pensininko, kurio pečiai nebeatlaiko padorios metafizikos, tad jis, užuot padoriai pripažinęs savo senatvę, bando įrodinėti, kokia metafizika tuščia. Ir tegu pateisinčiau jį. Tą, kuris sėdėtų nedideliame bute Vilniaus senamiestyje, apsikrovęs nuotraukų albumais, laukdamas, kada koks jaunas skaitytojas užeis ir paprašys senio papasakoti, kaip gimė jo ketvirtas romanas. Jo albumai kvepėtų autentika, po jų užraktais slypėtų dešimčių metų darbas, šimtai žmonių, tūkstančiai minčių, krūvos amžininkų, daug alkoholio, tabako, šiek tiek moterų, vienatvės ir visgi daug metafizikos. Jis bus gavęs leidimą į savo skaitytoją ir tegu tas pigus malonumas jam būna suteiktas, nes užsitarnauta jo dorai. Puikiai tiktų Parulskio žodžiai „prieš mirtį norisi švelnaus“.

Bet šįkart ne apie tai. Pernelyg sentimentalu būtų seilėtis kalbant apie gražius gyvenimus, kurie susideda iš daug negražių detalių. Šiandien aš bėgu į miesto gatves vos pasitaikius pirmai progai. Vadinasi, aš bėgu nuo tos pastangos, iš kurios išvaduotų mano skaitytojas. Žinoma, bėk, jaunasai, nuo tos duonos, kurios nė paragauti negavai, vaidindamas, lyg ji tave jau vemti verstų. Bėk nuo savo vienatvės ir slėpkis po tais madingais stogais tarp dar madingesnių gėrimų. O galiausiai tikėkis, kad kai svyruojančiais žingsniais grįši namo, ant stalo lauks šūsnis laiškų, padlaižiaujančių tavo netradicinei išmonei.

Niekaip negaliu suprasti, kodėl toks jausmas apima dabar. Negaliu suprasti ir pykstu ant savęs, kai mane vargina Kantas, Šliogeris, poezija. Niekaip nesuprantu, kodėl tie jauni mano sąnariai jau ėmė dūlėti. Ar tai dūlėjimas? Ar tai apatija? Ar tai tik prigesę pelenai, velniai nematė, aš vis vien netikiu feniksu. Todėl ir skaudu matyti save seną, kai visą gyvenimą bandei išsižadėti vilties. Bandei nebetikėti jokiomis apeliacijomis į Tolimuosius Rytus, Vakarus, rojų ar ateitį, nes įrodinėjai sau, kad svarbu tik tai, ką turi dabar. Todėl ir skauda laikyti tuos dūlančius sąnarius savo delnuose, kai nesuvoki, iš kur gimė šis konservatizmas.

„Dabar skauda pilvą, negaliu susikaupti. Velniai, kaip nepatogu, būtis palauks. Juk negaliu mąstyt, kai tiek daug triukšmo. Reikia palaukt, pats nesuprantu, ko noriu.“ Iš juoko galima numirt, prisiminus savas mintis. Lyg kada iš tiesų būčiau žinojęs, ko noriu. Velniop pasiteisinimus, visada jų bus iki kaklo. Tai ne racionalizacijos. Visada bus pašalinių, bus trukdžių, uodų, musių, lietaus, visada bus karšta, šalta, sausa, aštru, minkšta, per minkšta, per švelnu, per patogu, visada norėsi šlapintis, valgyti, norėsi erotikos, moters lūpų, pailsėti ar tiesiog pasimėgauti estetika. Ir tuomet liksi basas. Bet ne rasotame lauke, o žvyrkelyje, kur bijosi iš vietos pajudėt. Man nepatinka metafizinis tingulys.

Kaip minėjau, jis dažnai veda prie konservatizmo. Imi būti brandesnis arba bent jau toks, kokį visi subrendėliai norėtų tave matyti. Imi kritikuoti perdėtą maištingumą. Ta jaunatviška revoliucija, kuri keikia materialėjančią vartotojų visuomenę, tau ima rodytis nuvalkiota. Dievaži, yra kūrėjų, kurie iki pat grabo lentos gyvena panašiomis idėjomis, egzistuoja šūsnis menininkų, kurie maištauja prieš pilkos masės idėjas, užuot išėję į pensiją. Na ir kas, kad jų kalbos filosofiškai absurdiškos. Na ir kas, kad jie patys apanka vedami savo įsitikinimų ir naivumu prilygsta tiems keikiamiems vartotojams. Na ir kas, kad ta pilka masė, kurią jie taip smerkia, iš tikrųjų tėra mitas, sukurtas jautrioms ir naivioms jų širdims paglostyti. Fikcija, kuri realiai net neegzistuoja, nes avangardistų minia būna perdėm užsiėmusi šokiravimo darbais, kad suprastų, jog pasaulio futbolo čempionatas vienybę skatina penkiskart stipriau nei eilėraštis apie susvetimėjimą.

Tai tiesa, aš pykstu ant jų, ir tai matyti mano žodžiuose. Bet pykstu ir ant savęs, nes kartkartėmis tie žodžiai man primena raukšlėto senio bumbėjimą. Bumbėjimą to, kuris skundžiasi, užuot kūręs.

Nejau vėl prieisiu filosofinį akligatvį. Nejau, norėdamas išsivaduoti iš pernelyg tingių minčių savo galvoje, tačiau bijodamas atsiduoti ir naiviam impulsyvumui, vėl turėsiu pripažinti savo kaip žmogaus silpnumą ir traktuoti, kad vienintelis mane patenkinantis kelias yra būties žvilgsnis. Tas filosofų liaupsinamas išeities taškas, kai tavo akis į būtį žvelgia be jokio išankstinio nusistatymo. Tai žvilgsnis, kai pasiekiama visiška individualumo tolerancija. Tam tikra prasme šis žvilgsnis kaip tik deindividualizuoja visą tave supančią aplinką sakydamas, kad jie visi panašūs tuo, jog visi yra skirtingi. Ir tuomet net nelabai yra skirtumas, ar sėdėsi bare penktadienio vakarą, ar gulėsi ant namo stogo, mąstydamas, koks jis nepatogus. Nes abiem atvejais būtis atsiveria pernelyg stipriai, kad tam įtakos turėtų fizinė ar socialinė veikla; jos stiprumas įveikia pačią pastangą, tačiau ji taip pat nėra tingi. Būties žvilgsnis nėra kompromisas, nes kompromisas paima dalį vieno poliaus ir dalį kito. Užtat šis požiūris visiškai apima abu polius.

Tačiau šiandien tai tik sofizmai. Laikau juos genialiais, tačiau nežinau, ar tikiu. Tiesa, tai padeda. Silpnumo akimirkos kartais guodžia labiau nei stipriosios. Ir nors dabar, baigdamas paskutinę pastraipą, bijau, kad rytoj mane pasitiks dalykai, kurių nesureikšminsiu taip, kaip turėčiau, ir dabar, galbūt, nematau ar nemąstau tiek, kiek galėčiau, tačiau… O gal ir nėra tačiau.