PAULIUS NORVILA. Eilės

taip jis atranda

taip jis atranda amžinybę
netikėčiausiose iš vietų

iš moterų
kadaise nemylėtų

pasaulio pradžią
skelbiančių sonetų

gyvenimo
kurio nesigailėtų

jei tik galėtų
jeigu tik galėtų.

pulsas

pulsas vos juntamas plaka
lietus išdžiūvusią žemę
ir gyvas pakyla iš kapo
iš jūros po truputį semia
raides iš žolyno gintarus
kojas rankas ir lūpas
draugus per pečius apkabindamas
lieka per amžius suklupęs
sustingęs susivienodinęs
akmuo po truputį slenkantis
grįžta žodžiu į nuodėmę
veiksmą seniai pralenkusią
grįžta ir nebegrįžta
vien tik siūbuoja plakasi
bangos vaikystės krikšto
valtims tolyn į vakarus.

jie nesiginčija

jie nesiginčija, nesibara, tiesiog
atvirsta žmonėmis skirtingų rasių,
susikalba ženklais, kurie myriop
pasiunčia tylą ir išgano dvasią,

išsklaido mitą, kad nėra taikos,
ir laukiančius prie tunelio angos
po vieną švelniai pastumia į priekį,

išnyksta greitai, nepastebimai,
tarytum sugalvojai visa tai,
kol trim kalbom bandei susikalbėti.

atvėsusi veido oda

atvėsusi veido oda
ilgas kelias namo per lietų
aptaki ir beveik riba
kai iš moterų gimsta sonetai
nors turėtų gimti vaikai
ar bent vyrai sukalbami
šitaip juokiasi tavo dievai
vis labiau ir labiau akli.

apie apie

pažinti praeitį negeisti ateities
mylėti kūną atsiduoti protui
gyventi dėl gyvenimo prasmės
kaskart skirtingai bet kaskart vienodai
užpildyt tuštumas tuščiais dievų vardais
paaiškinti sapnus nesusapnuotus
šlakstytis žodžių pusbalsiais kimiais
ir nieko naujo nebesugalvoti

pažinti praeitį negeisti ateities
mylėti klišėmis o jau po to – nekęsti
taip nuostabiai kad griebtų už širdies
skerdiko peilį nakčiai pagaląsti.

štai susivėlęs, nesiskutęs

štai susivėlęs nesiskutęs
labiau į netvarką nei tvarką
į nusitrynusį į švarką
pabundantis ir vėl rugpjūtis

vis primena kad neieškojai
nemėginai išrasti ko praradęs
apžergia dviratį kaip pratęs
ir virsta iš vienaskaitos į rojų

ir tolsta ir palieka vien tik dulkės
mergaite nors ir negražus bet gulkis
aš tau paseksiu pasaką apie

gyvenimą anapus jūros
kur mėlyna spalva liepsnoja burės
ir nuo rugpjūčio negali pabėgt.

štai

įvaldęs

įvaldęs formą, atrakinęs tylą,
kiekvieną rytą mėgini pajausti
mirgėjimą kvėpavimų punktyro,
o iš tiesų apsimeti, tikriausiai,

kad tau nerūpi, visiškai nebuvo
svarbu, kaip pasireiškia sapno ligos,
bažnyčių bokštai, tolimos kajutės
ir moterų nevaldomas indigo

kažkur vaikystėje ramiai įsikalbėtas
beveik fontanas, žėrinčios monetos
kiekvieną naktį, rankos sanitarų

pamėlusios nuo kasdienybės kičo,
lengvu žingsniu pavasario fetišo
kaip tuščią tarą mus nuo dulkių valo.

kiekvienas daiktas turi savo vietą

kiekvienas daiktas turi savo vietą
atsiminimams sugulant ant dugno,
maišyk ir drumsk, vaikeli, šitą Letą,
tikėdamas galia naivaus stebuklo,

maišyk ir drumsk, vaikeli, šitą pieną,
mergaitės, moterys, žaislai, vaikystės,
kada iš geto bėgdavot po vieną,
tai dar po vieną, kad nepasiklystum
tarp asilų, avelių ir tarp karvių,
kur ganosi dugnu, kur neša kryžių
beveik kaip žmogų – nuolankiai ir klusniai,
aš kartais viso to baltai pavydžiu,

kol juodas debesis lėtai artėja,
kol šlapinas girti kaskart prieš vėją,
apsipažinę, nesupratę ir

kiekvienas daiktas turi savo vietą,
žmogus kiekvienas – lūžtantį sonetą,
beveik kaip pasakoj – norėtųsi numirt.