Pargriovus veršį ant menčių

MARIUS PLEČKAITIS

Ilja Ilf, Jevgenij Petrov. Aukso veršis.
Satyrinis romanas. Iš rusų k. vertė Jurgis Gimberis.
K.: Jotema, 2011. 308 p.

Vištos ir kiaušinio problemai savo dvilypumu ir ambivalencija gali prilygti nebent Tado Blindos, Robino Hudo ar Ostapo Benderio fenomenai. Pirmieji du pateisina žymiųjų plėšikų poelgius, darant prielaidą, kad socializmas savo esme vis dėlto tauresnis už liberaliąją (išlieka stipriausi) mintį, o Ostapas spjauna į sudėtingas socialines peripetijas ir, pasikaustęs nepą, obuolmušiškai šuoliuoja iki artimiausio prakutusio pseudokomunisto.

Iš pradžių padėkokime „Jotemai“ už puikių rusų romanų perleidimus (prie „Aukso veršio“ puikiai dera ir „Šuns širdis“). Šventę dar džiugesnę padaro kokybiškas Jurgio Gimberio vertimas. O štai viršelio dailininkei Vilūnei Grigaitei buvo duota gana sunki užduotis – iki skausmo pažįstamai knygai (toli gražu ne pirmas leidimas ir lietuvių kalba, o daugelis esame matę ir jos ekranizacijas) sukurti akį traukiantį, bet ne naftalinu atsiduodantį reprezentacinį paveikslėlį. Be didesnių kritinių vertinimų tiesiog pasakysiu, kad viršelis galėjo ir nebūti toks pilkšvas ir melancholiškas.

Knygų tenka skaityti nemažai. Tiesa, ne visoms nusišypso laimė būti perskaitytoms iki galo. Ilfo ir Petrovo kūrinys išlaikė šį mažytį egzaminą. Todėl, vadovaujantis bazine knygų vertinimo filosofija, jei įdomu skaityti – knyga gera. Jau matau priekaištą, kad tai, ką skaito viso pasaulio namų šeimininkės, yra šlamštas. Visgi, pabrėšiu, aš ne namų šeimininkė, nors prieš jas, duodu ranką nukirsti, nieko neturiu. Apskritai kartais net rekomenduotina paskaityti junk literature, nes, šokinėjant nuo Hegelio prie Kanto ir nuo Heideggerio prie Nietzschės, ne juokais galima ir nuprotėti. „Aukso veršis“ taiko į viduriuką tarp intelektualaus skaitalo ir nuotykių literatūros.

Kuo ši knyga skiriasi nuo beasmenės daugumos, leidžiamos maždaug kas dieną? Tai apgalvotas ir tikriausiai išvargtas (šį kartą gerąja prasme) kūrinys su puikiu naratyvu ir jo išplėtojimu. Po „12 kėdžių“ kritę į šiokią tokią literatūrinę krizę, autoriai vis dėlto popierinį golemą nulipdo vykusį ir skoningą. Remiamasi tikromis istorijomis, aferistų ir spekuliantų biografijomis. Tik po keturiasdešimties metų pasaulį išvydo italo Mario Puzo bestseleris „Krikštatėvis“. „Krikštatėvis“, beje, pasižymi kur kas mažesniu romantikos ir jaunatviško klejojančio mąstymo kiekiu. Puzo veikalas tapo šedevru dėl įtaigaus kelialinijinio siužeto ir Francio Fordo Coppolos ekranizacijos. Nesiryžčiau kūrinių lyginti ar statyti lentynoje vieną šalia kito. Skonis gal ir būtų panašus, jei ne tie autentiški kultūriniai ir idėjiniai prieskoniai.

Tiesa, pasikabinėti galima dėl knygos pabaigos. Čia šiaip jau visada išmoningas ir žodžio kišenėje neieškantis Ostapas, gavęs išsvajotąjį milijoną, nelyginant mažas vaikas, laimėjęs „Teleloto“ didįjį prizą, sutrinka ir nesugeba džiaugtis milijonierišku gyvenimu. Neva visa vėl sukomunistėjusios Sovietų Sąjungos infrastruktūra ir gėrybės priklauso tik darbo liaudžiai, ir joje milžiniška pinigų sankaupa praranda prasmę. Greičiausiai depresyvi ir melancholiška knygos pabaiga sietina su tarybinių menininkų spaudimu ir cenzūra. Mažiau tikėtina, kad autoriai negalėjo sugalvoti ko nors unikalesnio, charizmatiškesnio. Bet patas yra patas.

O jūs ar susilaikysite nekirtę karalienės?