Maskvos koldūnai

LAURYNAS KATKUS

I

ką prisimenu: žalios lempos, žali toršerų gaubtai prie lovos, skleidžiantys minkštą šviesą, krentančią ant šviesaus medžio baldų, todėl ir prisimenu, kad šviesūs, glotnūs, importiniai, nematyti butuose, ligoninėse ir poilsinėse, kur teko nakvoti iki šios dienos, šios kelionės, neįprasta gulėti šitokiam kambary, keistoj tarpinėj erdvėj, ir galvoti apie žvilgantį liftą, iš minkštais kilimais dengto holo užkėlusį į mūsų kambarį; arba apie traukinį, kurio palydovės jaunos ir langų nedengia dulkių sluoksnis, jie netgi papuošti margomis užuolaidėlėmis, ypač vagone restorane, kur mane nusiveda tėvas ir su šiuo reisu ne kartą važiavusio, seno keliautojo tikrumu užsako man omletą metalinėje lėkštėje ar kažką panašaus – dar lietuviškai, nors lietuvių kalba jau maišosi su kietesnėmis, valdingesnėmis priegaidėmis, slopsta ir traukiasi, kol atvykus galutinai išgaruos ankstyvo ryto ore milžiniškoje Baltarusijos stotyje, užsilikdama tik keliose saugojimo kamerose – mūsų, besibraunančių per minią, galvose, bet tai bus vėliau, dabar vakaras, jau gesinamos šviesos, žalios lempos užgęsta, užgęsta kupė lempos, tik blausiai šviečia plafonas palubėje, užsitrauk iki smakro adijalą su užlenkta paklode, bet vis tiek nesimiega, ima jaudulys klausantis žingsnių koridoriuje, lifto zirzimo (jo šachta šalia kambario), ratų trinksėjimo į bėgius –

ir kaip kitaip, juk tai ne šiaip sau traukinys, o svarbiausias, vardu nei daugiau, nei mažiau – „Lietuva“, kursuojantis į šalies sostinę, juk tai mūsų atstovybė, turinti parodyti plačiajai tėvynei, kokie gi mes esame, postojannoje predatelstvo, kaip vadina tėvas, į kurią suplaukia visi mūsų provincijos klientai, turintys reikalų centrinėse įstaigose, prašymų „saviems žmonėms“ ir aukštiesiems dignitoriams, su suvalkietiškais kindziukais ir trauktinių buteliukais, irdamiesi per minią palei miesto vartus, Algirdo ietis palikę namie, oi, pamiršom, tik ššššš, niekam nė žodžio;

lempos, žalios lempos, kodėl prisimenu tik šitai, kodėl tik mažos detalės, tartum priešistoriniai amuletai išeksponuotos atminties vitrinoje, kodėl neišliko gatvės, paveikslai, valgyklos, dangus? Prisimenu tik kažkokią rūbinę pusrūsyje, kuriame su broliu laukėme tėvo, ir senyva inteligentiška rūbininkė pasiteiravo, ką Maskvoje jau matėme, ir patarė užsukti į Lenino mauzoliejų – verta, verta (taip ir nepamatėm, nors baudėmės – per didelės eilės), paskui dar motinos veidą anapus stiklų, kaip niekad ilgai nematytą motiną su keturiais dryžuotais plastikiniais krepšiais, prikimštais mūsų džiaugsmo ir komforto objektų, motiną, iš pasakų šalies į šitą ašarų pakalnę tempiančią tuos akmeninius maišus, o tarybinis logistikos mene, kokių aukštumų buvai pasiekęs, taigi motina Šeremetjeve, bet tai ir viskas

pro miegamojo langą tarp krūmų matau budionovkos smaigalį, paskui plastmasinį kardą – tai Paška, kaimynų iš trečio aukšto vaikas, straksi po krūmus užsimaukšlinęs juokingą kepurę su raudona žvaigžde, įsijautęs, ką ten – persikūnijęs į nesugaunamuosius, šūkalodamas vperiod, krasnaja gvardija!, Budionas ir Čiapajevas sykiu, kolei tėvas ar motina pašauks jį namo tokiu pusiau riksmu, pusiau kriokimu, kurį išgirdęs praeivis galvoja, jog kažkas tenai vaduojasi mirtimi, jo tėvai nebyliai, nors šiaip jau rusai, rusai nebyliai, taip irgi pasitaiko, ir Paška dabar žaidžia be draugo, nors anksčiau, kai dar tupėjom smėlio dėžėje, iki kokių penktų metų, kai kalba dar nebuvo svarbi, žaisdavau su juo, keisdavausi mašinėlėmis, apsistumdydavau

bet dabar Paška vienas kaip revoliucija dykumoje, teks jam palaukti, kol užaugs kitas rusiukas kuo ten vardu, iš pirmojo padjezdo, nes mums pilietinis karas svetimas, nors filmus, aišku, esame matę, mes žaidžiam ir klasikinius banditus ir milicininkus, ir visa kita, bet ne pilietinį karą, to ne

gal dar ne? nes kai imdavomės „istorinių“ žaidimų, jie buvo gana savotiški, aštuntojo dešimtmečio Vilniaus kieme žaidėm kryžiuočius, kurie kovojo ne su lietuviais ar prūsais, kaip galėtum pagalvot, o su rusais; nieko nuostabaus, buržuazinių nacionalistinių prietarų likučius naikinanti mašina dirbo be atvangos; juk ir aš „Šatrijos“ knygyno vaikiškų knygų skyriuje pirkdavau spalvotas knygutes apie tarybinių partizanų žygdarbius ir garbanių Leniną, niekad nemelavusį tėvams, – pirkdavau pats, niekieno neverčiamas, juk eidavau į filmus apie karą, skaičiau Ostrovskį ir Gaidarą, ir viską prarydavau, viskas buvo čiotka – o šalia to praktiškai atmintinai buvau išmokęs Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorijos vadovėlį ir TSRS žemėlapiuose pieštuku užspalvinęs LDK valdas didžiausio jos išsiplėtimo metu, kai kur netyčia užgriebdamas ir daugiau, ir Maskvą –

o, anie kryžiuočiai ir anie rusai, jie verti įamžinimo; mūsų namas buvo daugiausia lietuviškas, o vaikų vadas – toksai Raima, bet gretimame kieme jau dominavo rusai – ar mums taip atrodė dėl to, kad jis buvo ne mūsų? šiaip ar taip, jo vierchas buvo nelietuvis, vardu Baryga, tada man jo vardas atrodė keistas, bauginantis, todėl nustebau, neseniai sužinojęs, kad jis reiškia maždaug smulkų vagišių, taigi kieme niekas nevadino jo Saša nei Mitia, Baryga tik, ir viskas; nuo vardo neatsiliko ir išvaizda – Baryga buvo kresnas, ilgomis rankomis, trumpu kaklu ir maža apvalia galva pusbernis, iš kokio nieko gero nelauk; tačiau jo atveju išorė klaidino: kad ir kaip būtų keista, Baryga ir Raima draugavo, ne tik nesimušdavo tarpusavyje, ne tik neliesdavo priešingos komandos narių, bet ir kartu prasimanydavo visokių pramogų; vienu metu tarp jųdviejų langų, kurie žiūrėjo vienas į kitą, ryšiams palaikyti buvo nutiesta „prezidentinė linija“, sukonstruota iš vielos ir skardinės, kieme tai sukėlė nemažą šurmulį, atseit garsas ja sklido taip gerai, kad buvo galima pusbalsiu susikalbėti,

ir tos viduramžių kautynės sumanytos kaip pramoga; idėjos autorius turbūt buvo Baryga, nes „Aleksandrą Neviškį“ jis buvo matęs, tuo tarpu „Herkaus Manto“ – ne, o Raima diplomatiškai sutiko, sutiko ir būti rusų priešininkais, taigi mes, lietuvių kiemas, tapome kryžiuočiais, atstovavome Vakarams, vis įvertinimas; pradėjome ruoštis, darytis medinius kardus, trumpomis žiemos popietėmis naršyti sandėliukus ieškodami skydams tinkančios tvirtos faneros, tvėrėme rankenas ir paišėmės kryžius, man greičiausiai padėjo pusseserė, nes tokio tiesaus, tokio puikaus juodo kryžiaus šviesiame fone pats nupiešti nebūčiau sugebėjęs, Raima darėsi vado insignijas, didžiulį skydą su trimis karūnomis virš kryžiaus, kartą priėjęs prie lango parodė jį mums, įspūdinga,

dienos trumpėjo, įtampa augo, kursavo gandai, kol galiausiai kiemą apskriejo žinia – ryt vakare! ryt eisime kautis į atkampų kiemą; naktį smagiai pasnigo, laikas slinko klaikiai lėtai, bet štai pagaliau iš penkiaaukščio laiptinių į lauką vienas po kito pradėjo virsti sunkiai ginkluoti Ordino riteriai, išėjo ir Magistras Raima, padarė trumpą kariuomenės apžvalgą, kelių trūko, kažką nugirdę tėvai nutarė jų neišleisti, tačiau dauguma buvo pilnos kovinės parengties, patraukėme pirmyn, į mūšio vietą, judėjome lėtai, nelanksčios kojos klimpo puriame sniege, keistai giliose pusnyse, tamsoje kiemo erdvė ištįso, išdidėjo, iki kampo ėjome pusę amžinybės, o už jo pamatėme tamsius šešėlius, lėtai slenkančius iš kitos pusės –

tai buvo jie! priešo armija! sustojome vienas prieš kitą, mūsų vadas išėjo į priekį, Baryga padarė tą patį, prasidėjo pasitarimas, kaip kausimės, Barygos skydas irgi buvo didžiulis, nuo galvos iki kojų (ir kas ant jo buvo nupaišyta? tikrai ne žvaigždė ir ne pjautuvas su kūju; gal saulė?); pasiūlymas kautis visiems prieš visus buvo atmestas dėl bardako ir sužeidimų galimybės, dar kiek padiskutavus buvo nuspręsta, kad savo armijas pavaduodami kausis vadai, taigi bus dvikova, ir Raima su Baryga atsistojo į kovines pozas, pradėjo mojuoti ginklais, Baryga virš galvos įsuko medinę kuoką, sukryžiavo su teutonišku kardu, trenkė vienas kitam į skydus, tie sutreškėję atlaikė, kovotojai pakeitė pozicijas, senosios liko žiojėti sniege –

čia azartas pradėjo slūgti, nes paaiškėjo, kad pergalė nelabai tikėtina, pasiekiama tik sutalžius priešininką, o to kažkaip nesinorėjo, ir apskritai karo įkarštį pradėjo stumti taikios mintys, pavyzdžiui, apie šiltą vakarinį pieną virtuvėje, apie minkštą patalą; ir dvikovininkų judesiai ėmė lėtėti, vangėti, kol galiausiai abu, sunkiai kvėpuodami, nuleido ginklus, pastovėjo, dėbsodami vienas į kitą, o paskui Raima iškėlė į dangų rankas su skydu ir kalaviju nelyginant Vytautas Žalgirio mūšyje ir pareiškė, kad kova baigėsi teisingomis lygiosiomis, ir liepė savo kariuomenei išsiskirstyti

paskui gal kelis mėnesius į kiemą užklydusieji turėjo pagalvoti, kad čia įsikūrusi kažkokia religinė sekta, nes visur mėtėsi faneriniai stačiakampiai su juodais kryžiais, iš nuobodulio kažkurią popietę sulaužyti, lenkimų ir trypimų galiausiai neatlaikė ir mano nedidukas skydas su pusseserės guašo darbu

mūsuose rusai turėjo viršų ne tik žaidimuose, bet ir kitoje svarbioje sferoje – žodyne, aišku, pirmiausia iš jų ėjo keiksmažodžiai: matai atsirado ant mano liežuvio dar nesuprantant, ką jie reiškia, nereikėjo laukti proftecho ar kariuomenės (antra vertus, mūsų rate jie taip ir netapo kasdienio vartojimo dalyku, kažkas nuo to sulaikydavo – suaugusiųjų baimė? gėda? nesivaržydami keikdavosi tik keli, pavyzdžiui, Mukas iš 144 namo, taip pramintas dėl savo mažo, beveik liliputiško ūgio, kuris gal vienintelis kieme neturėjo basketkių ir futbolą žaisdavo su nuplyšusiais sandalais – beje, puikiai, – Mukas, kuris už chuliganizmą ir vagystes nepilnamečių kolonijoje praleisdavo panašiai laiko kaip namie); tačiau rusų kalba buvo neišsenkamas šaltinis posakių, be kurių kieme nebūtum priimtas; į taisyklingai kalbantį kažkaip savaime, jam dar nieko nepadarius ir su niekuo nesusirėmus, buvo žiūrima kaip į slabaką, o kam norėjosi juo būti, suveikdavo visoms jaunimo kalboms būdingas dėsnis – turi būti savas kodas, kuris jį vartojantį apsupa kitoniškumo ir egzotikos aura, leidžia atskirti savus bičus nuo išsižiojėlių (dabar šitą jaunatvišką snobizmą visur tenkina MTV anglų)

juo labiau kad nekalti lietuviški keiktelėjimai, tie „po velnių“ ar „rupūže“, lėtapėdžiai ūkiški palyginimai, tolimi miestiškai tikrovei, knygiški ištiktukai negalėjo varžytis su lakonišku, nuogu, žiauriu rusišku žodžiu, ir taip maniau ne vien aš (kartą, gal šešiametis, net tariausi su motina, kuo reikėtų pakeisti „davaj“ (jokių įtikinamų alternatyvų) – visi bendraamžiai kalbėjo maišydami abi kalbas, rusiškiems žodžiams pridėdami lietuviškas galūnes, beveik taip, kaip dabar kalba Algio Greitai personažai, bet ko norėti, rusų kalba buvo visur, filmuose ir televizijoje, įstaigose, gatvėse ir mokykloje, ir tie, kurie gyveno miestuose, išaugo beveik dvikalbėje aplinkoje, nuo pirmos klasės mokydamiesi jos mažose grupėse, kaip Taškento konferencijoje paliepė partija, ir maloni mokytoja Anisimova, liepusi prirašyti visą eilutę vorų – raidės Ž, blaškė dėmesį ryškiu makiažu ir išskutinėtais antakiais plokščiame veide

ir vis dėlto kažkas su jais buvo ne taip; tos budionovkos, tos baltos mokyklinės mergaičių prijuostės, geležiniai atsargos karininkų dantys, jie buvo kažkokie kitokie, ir patys tą jautė, ir pagyvenusios moteriškės, karininkų žmonos, keldavusios skandalus maisto parduotuvėse, kai negaudavo Kostromos sūrio ar Maskvos koldūnų, ar kitų LTSR pagamintų produktų rusiškais pavadinimais, surikdavusios griausmingu sireniniu balsu, taip išlavintu per ilgus kovos dėl būvio metus, kad priverčiančiu sustingti apglušus, – Ja veteran otečestvennoj voiny, kak vy smejete! Ja požilaja ženščina, kak vy… Govorite na čelovečeskom jazyke! – šitas ekspresyvus jų įtūžis kilo iš netikrumo, svetimumo jausmo;

ypač stipriai šitai pasijuto sulaukus paauglystės; tautinės ribos pasidarė itin ryškios, beveik neperžengiamos; miglotai prisimenu, kaip paauglys kartą ėjau į lauką už devynaukščių žaisti futbolo su rusiukais, ir pliekėmės įnirtingai, bet taikiai, nors vėliau aptariant rezultatus prie neseniai pastatyto devynaukščio, stoviniuojant ant betoninės aikštelės su bėgiais, kuriais išstumdavo šiukšlių konteinerius, atrodo, Arvydukas pasakė, kad rusai yra kacapai; ir vis dažniau pasigirsdavo pasakojimai apie bandymus atimti kapeikas ar dar ką nors, apie muštynes, ir kai reikėdavo eiti pro tų kacapų mokyklas, pro jų kiemus, kur gliaudydamos semkes nuo suoliukų į tave spitrindavosi kelios poros akių, kildavo bjauri įtampa – daugiausia todėl, kad jie, turbūt nusileisdami mums skaičiumi, nepaprastai gerai sugebėjo organizuotis, burtis į šaikas, ir nuo ryto iki vakaro, visur, kur tik eidavo, ką veikdavo, niekur nematydavai jų po vieną, atrodė, kad jie ir valgydavo ir miegodavo kartu

vyrų gauja, šita socialinė forma, siekianti mažiausiai rusų kaimo mirą, o gal ir akmens amžių, vėl iškilo akyse prieš kelerius metus viename Vokietijos mieste, laukiant autobuso; staiga tuščią stotelę okupavo nežinia iš kur atklydusi kompanija jaunų rusų, kurie nesitvėrė savo kailyje, rėkavo, keikėsi ir pasakojo istorijas, netramdydami balsų, įsitikinę, kad niekas jų nesupranta: kaip baisingai prisigėrė prieš šaukimą į armiją ir apsivėmė komisariate, kaip Paryžiuje už peep-show kabiną sumokėjo vienas, o sulindo trise, ir taip toliau, ir panašiai, ir krizeno žvengė plyšo juokais, vis apsidairydami, ar kas mato, kokie jie krūti, ypač atidžiai nužvelgdami mane; garantuoju, jei būtų žinoję, kad suprantu rusiškai, būtų tikrai užkalbinę, gaujos atstovas būtų priėjęs arčiau ir apsimestinai draugiškai išklausinėjęs, ką darau, kur važiuoju, kas esu, o visi likusieji būtų stovėję laisvai, lyg niekur nieko, bet iš tikrųjų – atidžiai klausęsi mano atsakymų ir sprendę, ar verta ant jo pavažiuoti; gaujos elgseną, jos ritualus rusai išvystę iki tobulybės, kitos tautos irgi ne taikos balandžiai, bet šioj vietoj jiems prilygti negali

paauglystėj, kuri sutapo su persitvarkymu ir Sąjūdžiu, nacionalinės ir visos kitos įtampos, tramdytos valdžios, išsiveržė į paviršių, ir dar tuomet, kai perestroika pas mus vyko tik televizoriaus ekrane, t. y. Maskvoje, susidūrimai tarp pankų ir montanų, lietuvių ir rusų jaunuolių, kurie išplito devintojo dešimtmečio Vilniuje, buvo ženklas, kad socialinė misa pradėjo rūgti ir pas mus; ir kai mes, pradedantys, dar neinicijuoti pankai, aptarinėdavome paskutines muštynes Kalnuparkyje ar prie Bizonų slėnio, gandas dažniau bylodavo, jog pergalė buvo ne mūsų pusėje; pralaimėjimo priežastimi būdavo laikomas netikėtas užpuolimas, kiekybinė persvara ar prasti pankų ginklai (iš tikrųjų, ką gi reiškė pankiškos pianinų stygos prieš montanų grandines? tačiau pereiti prie pastarųjų pankai negalėjo dėl stiliaus sumetimų); žodžiu, nuotaikos buvo ne pačios geriausios, pagalbos tikėtasi tik iš naujųjų rajonų, Karoliniškių ir Lazdynų, chebrų, kurios, anot padavimų, buvo itin nuožmios ir galingos, prisimenu, net ir mūsų iš kietmedžio išfrezuotas darbų mokytojas Mazolis, kuris per diskotekas budėdavo prie paradinių mokyklos durų ir darydavo „veidų patikrą“, kartą, jau sutemus išėjęs parūkyti į kiemą, pasikrovė malkų nuo aplinkui lyg katinas apie lašinius besisukinėjusios montanų kompanijos, tada, retas atvejis, į mokyklą atvažiavo milicija

II

[Когда лжешь] легкость в мыслях необыкновенная.

Гоголь, „Ревизор“

Devintojo dešimtmečio pabaiga; vakaras. Kai jis ateina, mūsų namuose įjungiamas televizorius. Vakaras – nervo laikas, nervo erdvė – ekrano narvas, stebimas akių; mano akių, šeimos akių, lietuvių – trijų milijonų, kaip dainuojama dainoje, – akių.

Iš pradžių, kaip ir turi būti, įtampa normos ribose – rodo mūsų žinių laidą, „Panoramą“; čia būna visokių pranešimų apie tai, kas dedasi respublikoje, čia maišosi skirtinga leksika, šalia „persitvarkymo“ ir „suvereniteto“ dar girdisi „ekstremistai“ ir „nacionalizmas“, mūsų stagnatoriai nesėdi rankų sudėję, bet, tiesą sakant, didžiulio nerimo jie nekelia, jie traukiasi visu frontu, jie vietiniai ir anksčiau ar vėliau bus įveikti; po „Panoramos“ atokvėpis – multikų valandėlė vaikams, tada galima aplankyti šaldytuvą, tualetą ir kriauklę. Lygiai devintą pasigirsta spigūs trimitų garsai, ir mes žinome, kad reikia skubėti atgal, nes prasidėjo pagrindinis šio vakaro veiksmas. Raudonas Kremliaus sienas ir bokštus su žvaigždėmis keičia diktoriai studijoje, eteryje – informacionnaja programa „Vremia“, segodnia v vypuske… Laikas, jis trunka apie pusvalandį, pirmiausiai bus pranešta apie generalinio sekretoriaus ir Centro komiteto darbus; iš šitų koduotų tekstų, iš tam tikrų vietų, žodžių tvarkos, paminėjimo-nepaminėjimo galima spėti, iš kurios pusės Kremliuje šiandien pučia vėjas; paskui eina įvairiausios žinios, tarp jų, ir paskutiniu metu vis dažniau – iš Pribaltikos. Čia įtampa pasiekia kulminaciją – ką praneš? Ar vėl vainos neatsakingus, nacionalistinius elementus, keliančius galvą mūsų respublikoje, ir aiškins, kaip glaudžiai susiję mūsų liaudies ūkiai? Ar šnekėsis su mūsų stagnatoriais? O gal, negalimas daiktas, paminės Sąjūdį? – ne, vėl tas pats. Korespondentai kalbasi su aštuoniasdešimtmečiu liaudies rašytoju B., kuris griežtais žodžiais peikia neatsakingus, nacionalistinius elementus, kurstomus imperialistinių slaptųjų tarnybų; arba, tarkim, pranešama apie gyvo liaudies palaikymo sulaukusią Didžiojo tėvynės karo veteranų iniciatyvą (kadruose – minia prie Lenino paminklo, vaikai ir jaunimas, rimtas, susikaupęs moters veidas, filmuota prieš kelerius metus). Į rankas ir kojas slenka apmaudas, ir kambarys įsikrauna neigiama energija. Juk tai netiesa, liaudis šiandien mitingavo visai dėl ko kito ir kitoje vietoje! ir kaip jie taip gali! Šią akimirką keiki diktorius, korespondentus ir visą Centrinę televiziją kartu su trimis milijonais.

Lož, pizdiož i provokacija, po tokių reportažų kartodavo tėvas, ir iš tiesų – tada aš pirmą kartą patyriau, kas per daiktas yra propaganda, kaip išmoningai bet kas, akivaizdžiausias dalykas, gali būti nutylėtas, pakeistas, iškreiptas, apverstas aukštyn kojom. Reikia „faktų“, jie atsiranda lengvai, tarytum iš burtininko, kaldūno kepurės, viens du ir oplia! be pasipriešinimo pranyksta nereikalingos detalės… ir tai vyksta ne kartą, bet diena po dienos, kalant į galvą plačiosios tėvynės žiūrovams, kokie nepribaigti fašistiniai žvėrys slankioja Pribaltikoje, kaip jie trukdo taikų tarybinį gyvenimą. Visom prasmėm fantastiška šio pobūdžio produkcija – galima sakyti, šedevras – atsirado po Sausio 13-osios. Turiu galvoje Nevzorovo filmą apie televizijos bokšto šturmą.

Be abejo, Maskvos televizijoje buvo ir kitokių, sąžiningų laidų ir žurnalistų – štai ir po Sausio 13-osios viena diktorė atsisakė skaityti eilinę dezinformaciją ir dėl to buvo atleista iš darbo. Bet jie visąlaik atrodė kažkokie neužtikrinti, patys nesiviliantys tapti dauguma ir norma, tik norintys, pasinaudodami proga, išsakyti viską, ką galvoja, viską iki galo, o toliau – kaip Dievas duos…

Nuo to laiko praėjo du dešimtmečiai, bet ar kas pasikeitė? Vargu. Ir pribaltai dar čia: jie visad atsiduria scenoje, paūmėjus didžiajam šiuolaikinės Rusijos „fantominiam skausmui“ – sojuz nerušymyj praradimo skausmui, tai kaip tie, kurie ne tik jį anuomet parušijo, kaip sakydavo močiutė, bet ir dabar visais būdais kenkia bandymams jį atkurti, tai kaip tie, kurie per dvidešimt niekingos nepriklausomybės metų suprato savo klaidą ir pirmieji prisijungs prie atgimstančios imperijos – taip pat džiugiai kaip ir 1940-aisiais.

Kai prasidėjo Rusijos karas su Gruzija, nutariau paskaityti, ką apie tai rašo rusų žiniasklaida – ir buvau priblokštas stebuklingo melagysčių pasidauginimo. Nesvarbu, koks interneto portalas, laikraštis ar televizija – visi labai panašiai aiškino, kad gruzinų pusėje kovoja fašistuojantys ukrainiečių ir pribaltų savanoriai, kurie paskui organizuos rusų pogromus savo šalyse, o į prezidentą Medvedevą rengtas pasikėsinimas, o viskam vadovauja kas? – žinoma, Centrinė žvalgybos valdyba… ir įrodymai tokio paties svarumo kaip andainykščiam tarybiniam filmuke apie reakcijos liokajų baptistų teismą – štai, pažiūrėkite, jų knyga, išspausdinta kurrr? – taigi Niujorke!

Žinau tas politologines aksiomas – pirma: nuolatinis propagandinis ūžesys yra esminis autokratinės valdžios išlikimo veiksnys; antra: kai valdžiai tarnaujantys žiniasklaidos organai neturi viešos atsvaros, checks and balances, jie vis labiau įtiki tuo, ką sako, ir, save skatindami ir provokuodami, ima gaminti vis groteskiškesnius paistalus¹. Ir trečia: šis apsimelavęs, piktas diskursas – tai valdžios produktas; valdžios, kurios anaiptol negalima sutapatinti su paprastu rusu.

Suprantu ir kodėl Vakarų erdvėje šitai taip dažnai kartojama. Juk nesinori tikėti, kad ši tauta yra pasmerkta šlykščiai sistemai, norisi išlaikyti viltį – sau ir patiems rusams – kad didžiulėje šalyje demokratinės permainos dar yra įmanomos. Vis dėlto tai naivu. Be abejo, visi rusai iš prigimties nėra imperialistai ir propagandistai. Tačiau homo democraticus naturalis Rusijoje, deja, irgi neegzistuoja. Gyvenimas čia visada buvo persmelktas oficialiosios propagandos, kuri veikė visus jos piliečius – tiesa, skirtingais būdais ir mastais.

Imkime kad ir Venedikto Jerofejevo „Maskvą–Petuškus“ ar Juzo Aleškovskio „Kengūrą“ – jų įstabus komizmas, pašėlęs parodijinis polėkis kyla iš visai nejuokingo dalyko: mąstančio žmogaus pastangų parodyti oficialaus diskurso tuštumą ir nors trumpam iš jo išsivaduoti. Negali nesižavėti protagonistų pasiryžimu nedaryti jokių kompromisų su valdžia, net jeigu to padarinys – egzistencija visiškame visuomenės užribyje. Vis dėlto dažniau prie užterštos atmosferos taip priprantama, kad ji imama laikyti norma. Nors ir žinodamas, jog viešojoje erdvėje yra apgaudinėjamas, rusas pradeda netikėti, kad kur nors gali būti kitaip (žinodamas: kai negalima pasitikrinti, susipažinti su kitomis nuomonėmis, kai esi ne tik tiesiogiai, bet ir užuominomis maitinamas sinchronizuota „tiesa“, žinojimas netrunka virsti kažkuo tarp nuojautos ir įtarimo). Ir šitą nepasitikėjimą jis perkelia ir kitoms šalims, visam pasauliui. Net mano draugas M. – pasaulio matęs aštraus proto intelektualas ir rašytojas iš vieno didžiausių Rusijos miestų – mėgdavo kartoti teiginį (ar ne Foucault?), kad nuomonių skirtumas Vakaruose iš anksto suprogramuotas, todėl iliuzinis.

Žinoma, naivus tikėjimas viskuo, kas viešai sakoma, irgi nelabai geras bruožas (nors man jis kažkodėl simpatiškesnis už įtarią laikyseną); tačiau rusų problema ta, kad, tiek sykių apmauti ir apkvailinti, jie nesugeba pasitikėti absoliučiai niekuo. Man regis, iš čia randasi sąmokslo teorijos, taip suvešėjusios potarybinės Rusijos sąmonėje. Negali būti, kad reikšmingesni įvykiai atsitinka va taip savaime, kad jų priežastys yra tos pačios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o padariniai liečia tik artimiausią aplinką; negali būti, kad ši žinia reiškia tik tai, ką reiškia; ne, iš tikrųjų (ir kaip smagu ir didinga tarti – iš tikrųjų) visa tai naudinga kažkam kitam, kas iš to pasidarys gražaus pinigo, pasididins savo šlovę ir galią; visa tai sukurta ir suplanuota kažkokios įtakingos slaptos žmonių grupės, galimas daiktas, kitos šalies vyriausybės, jos įgaliotų organizacijų (CŽV!). Šiaip ar taip, už visų pasaulio tendencijų slypi galingas ir piktas protas.

Žinoma, tokią galvoseną suformavo ilgamečiai faktoriai – nuo seno šaliai būdingas uždarumas, Stalino valdymo neregėtai sustiprinta užsienio slaptųjų tarnybų ir apskritai užsieniečių paranoja (inostranec, parko alėjoje išvydę Volandą, sutartinai pagalvoja „Meistro ir Margaritos“ Berliozas su Benamiu, ir tame žodyje yra susižavėjimo, yra pavydo, bet daugiausiai – įtarumo ir baimės). Vis dėlto juokas strigo gerklėje, kai vienos Rusijos srities laikraštyje skaičiau straipsnį, vos ne vedamąjį, įrodinėjantį, jog paukščių gripą, kuris tuo metu plito po pasaulį, sukūrė kinų genetikai, kad išnaikintų slavų rasę. Ne mažiau tikroviškas buvo paaiškinimas, kokiu būdu jis atskiria savo aukas: mat slaviška genetika nuo kitų tautų skiriasi tuo, kad ji atspariausia alkoholiui, kitaip tariant, rusai gali išgerti daugiausia degtinės (beje, tiesa). Tai va, tasai baisusis virusas sukurtas taip, kad veiktų tik turinčius šią genetinę struktūrą.

Turbūt mįslingiausias posakis Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ (romane, kupiname mįslingų posakių ir samprotavimų) yra rusų liaudies naivų ir geraširdišką būdą įkūnijančio Razumichino lūpomis tariamas – „my dovriomsia i do pravdy“. Taigi gal viskas čia sudėtingiau, gal tai tam tikra programa, filosofija? Įsitikinimas, kad rytas neišauš be tirščiausios tamsybės? Adamitiškas veiksmų planas: pasiekti tiesą ir skaistumą per tamsųjį įėjimą – paistalus, apgavystes, melą?

III

Šitoje vietoje reikėtų ištarti – kita vertus. Kita vertus: kokia gi tiesa slypi anapus šovinistinės propagandos ir paikų išsigalvojimų? Kad Rusija yra neteisinga, smurtinga, atsilikusi šalis? – jooo. Bet ką gi veikti su tokia tiesa? kaip su ja gyventi? viską traukti per dantį ir šaipytis? – iš to gali atsirasti keliolika puikių romanų ir keli tūkstančiai anekdotų, bet visąlaik vien juokdamasis negyvensi, linksmumas greitai apkarsta, ir pasidaro dar baisiau. Emigruoti? – tą daro daugelis, bet visi to nepadarys. (O ir emigravus – kaip dorotis su faktu, kad esi tos tautos atstovas?) Bandyti kažką keisti? – staltiesė kelelis, kaip sako rusiškas posakis, dabartinėj sistemoj jis veda tiesiai į didelius nemalonumus ir valdiškus namus.

Natūrali tam tikro sluoksnio reakcija yra gėdijimasis – rusų istorijos ir papročių, Rusijos barbariškumo ir skriaudų kitoms tautoms, paties rusiškumo gėdijimasis. Turbūt visi kaimyniniai kraštai pažįsta šį tipą – švelnų ir drovų, sąžinės pagirių kamuojamą rusą, kuris draugišku elgesiu, savo dėmesiu bando sumažinti bendrataučių kaltes. Viename daugiataučiame pobūvyje susipažinau su simpatiška jauna rusaite, kuri neseniai lankėsi Lietuvoje. Netrukus ji pareiškė labai apgailestaujanti dėl XIX amžiuje rusų uždarytų ir nugriautų Lietuvos bažnyčių (atsakiau, kad dėl šito gal ir nebeverta jaustis sorry). Gėda daugeliui jų tapusi svarbiausia ir vyraujančia emocija, kone egzistavimo priežastimi; kartais ima atrodyti, kad jie gėdijasi ir gyventi.

Spalvingesnis šio tipo variantas – žmogus, kuris bando apsimesti kitos tautos atstovu. Prisimenu, kaip prieš pat Nepriklausomybę pas mus apsilankė tėvo draugas iš Maskvos, neaukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje einantis A. Paaiškėjo, kad jis, kaip pridera diplomatui, yra didelis teniso mėgėjas, ir mes susitarėme sužaisti partiją Vingio parko kortuose. Ankstyvą šeštadienio rytą jie buvo uždaryti, ir mes, ilgai nesvarstę, perlipom per tvorą. „Kalbėkime angliškai, – pasakė A., – jeigu kas nors ateis ir pradės bartis, pasakysi, kad aš iš Anglijos ir kiekvieną rytą būtinai turiu pažaisti tenisą“, ir energingu žingsniu nuėjo prie servo linijos. Tą akimirką jis labai priminė rusų aktorių, vaidinantį vakarietį vienoje iš nesuskaičiuojamų klasikinio detektyvo ar kapitalizmo piktžaizdes atskleidžiančio trilerio ekranizacijų.

Dar kiti nesustoja ir ties tuo, siekia absoliutaus persimainymo, pakeičia kalbą, vardą ir pavardę, stengiasi visiškai įsilieti į pasirinktą, dažniausiai kurią nors Vakarų tautą. Į šituos gyvenimo dizainus lietuvis (ir turbūt visi rytų europiečiai) žiūri kaip į veidrodį, nes ir jo tautoje tokių atvejų netrūksta, pripažindamas didelį rusų persikūnijimo talentą ir svarstydamas, ar jis nėra kita to paties užsisklendimo ir svetimųjų baimės pusė.

Tiesa, A. atveju tai buvo tik akimirkos užgaida, nes anglu tapti jis tikrai nesiruošė. Tarybų Sąjungai žlugus jis, liberalas ir jelcininkas, buvo paskirtas Rusijos ambasadoriumi vienoje Afrikos valstybėje. Tačiau, rodos, 1993 metais, kai Jelcinas liepė kariuomenei pulti nepaklūstantį parlamentą, A., apimtas nevilties dėl tokios įvykių eigos, nusižudė.

Negaliu tvirtinti, kad tuomet, viskam verčiantis aukštyn kojomis, būčiau apie A. poelgį ilgai mąstęs. Liūdna žinia buvo sakytum epilogas pernelyg užsitęsusiam bendram gyvenimui su šita tauta. Bet dabar, kai tai prisimenu, apima šiurpas – ar verta žudytis dėl politinių idealų, kad ir kokie gražūs ir svarbūs jie būtų? Ir dar tokiam žmogui kaip Borisas Armenjevičius – ramaus būdo, elegantiškam Maskvos bonvivanui, diplomatui, kuris už visa tai tiesiogiai nebuvo atsakingas? Kuris tarybiniais laikais turėjo nutylėti ir pateisinti kur kas baisesnius dalykus? Kuriam kaip tik naujoji era žadėjo puikias karjeros perspektyvas?

Spėju, kad čia suveikė ypač aštrus rusų teisingumo jausmas. Galima ilgai ir kantriai kęsti didžiausią priespaudą ir neteisybę, tačiau jeigu „kalba paėjo“ apie teisingą principą, santvarką ir pan., tai turi būti be jokios dėmelės. Atrodo, kad tasai absoliutaus švarumo reikalavimas nulemia ir rusų požiūrį į XX amžiaus istoriją. Taip, galbūt mes Tarybų Sąjungoj ir buvome neteisūs, mąsto rusas: susidorojimai, lageriai, KGB ir visa kita; bet ar mūsų priešininkai, Vakarai, Amerika, visada ir visiškai buvo teisūs? – žinoma, ne; ir nėra sunku rasti pavyzdžių. Na, matot, sako jis, ir nuo šiol priekaištus dėl tarybinės (arba dabartinės) sistemos ydingumo atremia triuškinančiu kontrargumentu – o jūs į save pasižiūrėkit. Ir nebekreipia dėmesio, kad korektiška yra lyginti ne atskiras detales, o visumas, kurios, kaip bežiūrėsi, gerokai skiriasi. Juodas tos pačios CŽV darbelis ar socialinio neteisingumo faktas rusui tampa amuletu, suteikiančiu nors truputį teisumo, nors kiek pateisinančiu jo egzistenciją, ir jis jo nebepaleidžia.

Per dvidešimt metų po Sąjungos žlugimo įvairiose vietose, dažniausiai Vakarų Europoje, susitikdamas su daugiausiai jaunais rusais, aš turėjau nemažai progų stebėti, kaip vyksta šitas savo šalies teisinimo darbas. Iš pradžių, regis, vyravo išvirkščias pasididžiavimas. Pradėjus „rytiečiams“ pasakoti apie savo šalis, porinti pokomunistines absurdeskas, kompanijoje esantys rusai paskubom nurydavo kąsnį ir užtildydavo kitus: ką jūs, keliuose pas mus dar didesnė anarchija nei pas jus! mūsų mafija kur kas baisesnė! kainos dar aukštesnės! O už šito plevendavo toks tęsinys – štai pažiūrėkit į mane: gyvenu tokioje aplinkoje, ir viskas normaliai, viską pakeliu ir nedrebinu kinkų. Ir ne tik gyvenu, bet ir sugebu džiaugtis, bendrauti, linksmintis taip, kaip jūs niekad nesugebėsit (apie vakariečius išvis patylėkim). Na, bet jei mane gerbsite, galiu parodyti. Pagarbos įrodymas – stikliukas į mano sveikatą. Kaip, linksmiau? Tu jau savas? Draugas? – tada pasijudinam! nu, davaj, judam, krutam!

Šis puotos maro metu argumentas netruko išblėsti, bent jau tarp inteligentijos. Pernelyg akivaizdus tai buvo savo luošumo garbinimas; be to, tokio stiliaus linksmybes net ir ištvermingiausia genetika gali atlaikyti tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus monai išsisklaido ir stoja begalinis pagirių rytas.

Todėl pastarąjį dešimtmetį vėl ėmė grįžti politinės Rusijos vaidmens projekcijos. Kažko labai naujo čia neišrasta – tai arba nacionalistinė, arba kairioji perspektyva (ką ir sakyti, melancholiškai nuteikia tas senų ideologijų grįžimas po 1989 metų revoliucijų, po postmoderno pasaulinių madų, kai atrodė, kad visa praeitis išnarstyta ir permąstyta po kaulelį). Apie nežmoniškai kentėjusios, pasauliui kažkokią didingą tiesą išsaugojusios, bet jo nesuprastos „šventosios Rusios“ ideologemą jau nemažai kalbėta ir rašyta, o štai su kairiąja perspektyva neseniai turėjau progos susidurti iš arti, kai pusryčiai mano draugo M. šarlotenburgiškėje virtuvėje nusitęsdavo iki, o neretai ir po vidurdienio.

Dėl vieno dalyko visiškai sutardavome – kad įsigalėjusi turto stabmeldystė, grobuoniška moralė, valdžios koncentracija kelių oligarchų rankose, melagystės ir korupcija biesina. Tačiau kai viso šito kaltininku M. imdavo skelbti kapitalizmą ir tik kapitalizmą, aš pritildavau. Pasak M., kapitalizmas yra išties demoniškas reiškinys, atsakingas už viską – korupciją ir socialinę atskirtį, milicijos smurtą ir blogą aptarnavimą valstybinėse įstaigose. Tačiau blogiausias dalykas buvo tas, kad šito buklaus kapitalizmo nebuvo įmanoma pačiupti už uodegos. Tai valstybinė santvarka? – taip, bet ne tik. Ekonomikos sistema? – taip, bet ne tik. Socialinė teorija? – taip, bet ne tik. Turčių, korporacijų ir jų propagandistų galia? – taip, bet ne tik. Galima sukelti revoliuciją, uždaryti į kalėjimą valstybės vadovus ir oligarchus, įvesti solidarų verslo režimą, nutildyti neoliberalius teoretikus ir padaryti privalomą teisingą socialinį mokymą – viso to nepakaks, kad kapitalizmas nusibaigtų. Jis eis į pogrindį, apsimes „gerovės valstybe“, pasitrauks į kitas šalis ir žemynus, galų gale – į žmonių pasąmonę, ir, sulaukęs savo progos, vėl išsikeros. M. manė, kad ir rezistencinė kultūra, kurios dalimi jis laikė save, nėra visiškai tyra, net ir joje esama ydingų daigų, ir pacituodavo kažkurį iš naujosios kairės autorių.

Kad ir kaip ten būtų, M. turėjo konkretų priešą. Ši akistata suteikdavo jam, šiaip jau flegmatikui, neįtikėtinos energijos, kurią jis panaudodavo net ir buitinių faktų – tarkim, vokiškų bankų lėtumo pervedant pinigus – analizei kapitalizmo nežmoniškumo aspektu. (Įsikarščiavusio M. įrodinėjimai kartkartėmis imdavo panašėti į Hugo Chavezo pareiškimą, kad gyvybės būta ir Marse, tik kapitalizmas ją sunaikino.) Įkarštį, be abejo, kurstė ir tai, kad šis priešas buvo tas pats visame pasaulyje, ir M., matyt, malonu, kad jis turi saitą, siejantį su kitomis tautomis, su Vakarais. Negana to, jis ir, anot jo, aš buvom laimingesni už kitataučius kolegas, nes turėjom progą patirti tikrą alternatyvą, 7–9 dešimtmečių Tarybų Sąjungą. Šį laikotarpį, kurį sudėtingu argumentų kordonu atskirdavo nuo stalininės sistemos, M. laikė realiausiu socialistinės santvarkos įsikūnijimu.

Mokslo ir pramonės pažanga, pasiuntusi žmogų į kosmosą, visuotinis užimtumas, nemokama sveikatos apsauga, milicija, kuri, skirtingai nuo dabartinės, neterorizavo paprastų piliečių, bet užtikrino tvarką, intelektualų ryšys su liaudimi – tokius argumentus kartodavo M., ir čia jau aš neištverdavau. Mano kontrargumentas, kad tai pasiekta laisvės nebuvimo kaina, M. keldavo tik ironišką šypseną – žodis „laisvė“ jam asocijavosi su Jelcino laikų chaosu ir neoliberalia ideologija. („Tas Nemcovas, sakyk, ko jis nori?“ – kartą M. paklausė jo tautietis S. „Než-nau, – atsakė M., – atrodo, laisvės.“) Pasak jo, santvarka buvo paranki net ir disidentams – juk opozicinė veikla anksčiau ar vėliau lemdavo išgarsėjimą ir karjerą Vakaruose. Apstulbęs, kad reikia vėl kalbėti apie tokius dalykus, dėl kurių, atrodė, jau seniai sutarta, bandydavau užginčyti, kad visuotinis užimtumas buvo kitas neūkiškumo ir tinginystės vardas, o pramonės pažanga vyko tik karinėje sferoje ir nieko nedavė paprastiems piliečiams. Kad dabartinis materializmas ir korupcija ateina ne iš kur kitur, o iš Brežnevo laikų, kur jie buvo ne ką mažesni, tik slepiami. Kad keista kalbėti apie solidarumą visuomenėje, kur viena pusė nuolat šnipinėjo ir skundė kitą pusę. Kad Putinas – kuris M. yra įsikūnijęs neoliberalizmas – ir savo profesija, ir mąstysena yra tipiškas vėlyvojo tarybmečio produktas, ir t. t., ir pan. Tačiau šitai jis praleisdavo pro ausis; o paskui ir aš pritrūkdavau įkarščio ginčytis…

Spalio revoliucija pralaimėjo, mažais gurkšneliais siurbčiodamas alų kalbėjo švelnių manierų M., ji surijo savo vaikus, tačiau ji vis tiek lieka istorinio avangardo nuoroda, į ją žmonija tebesilygiuoja ir anksčiau ar vėliau įgyvendins jos siekius (juk ir buržuazinė santvarka įsigalėjo ne iš karto, prireikė ne vienos revoliucijos). Žiūrėjau į jo rudas akis ir galvojau, kokią vietą M. – kuris, guldau galvą, nėra nei deržavininkas, nei šovinistas ir jaučia nuoširdžią simpatiją Pabaltijui – turi numatęs lietuviams. Ar baltai jo pasaulinio progreso schemoje išliks, ar – jei priešinsis – bus sunaikinti, ar tiesiog, negausūs ir neryškūs, nusimes didingoje istorinių permainų mūšoje?

IV

Ты знал ли дикий край, под знойными лучами,

Где рощи и луга поблекшие цветут?

Где хитрость и беспечность злобе дань несут?

Где сердце жителей волнуемо страстями? –

И где являются порой

Умы и хладные и твердые как камень?

Михаил Лермонтов, „Жалобы турка“

7–8 dešimtmečiuose gimę lietuviai buvo artimiausi rusams. Su jų kalba ir papročiais, menais ir istorija mes susidūrėme nuo pat vaikystės. Puikiai išmanėme Sibiro naudingųjų iškasenų radybvietes, Petro Pirmojo reformas ar „Mūsų laikų herojaus“ peripetijas (jau nekalbu apie tarybinę hagiografiją). Tuo tarpu kitos kultūros, įskaitant ir prieškario Lietuvą, buvo pernelyg nutolusios, ne ką realesnės už pasaką. Mokykloje mokomos anglų ar vokiečių buvo abstrakčios tarsi matematikos formulės, nes anglo ar vokiečio nebuvome akyse matę.

Nors pasaulis, į kurį įaugome, vadinosi Tarybų Sąjunga, jis kalbėjo rusiškai, jį kūrė ir tvarkė pirmiausia rusai. Jis nekėlė džiaugsmo – buvo kupinas muštro ir veidmainystės, baisiai vienodas, verčiantis žiauriai ilgėtis kažko kitoniško. Antra vertus, jis egzistavo nuo neatmenamų laikų, nuo mitinės civilizacijos pradžios nelyginant Cheopso piramidė, ir atrodė, kad egzistuos dar daugelį tūkstantmečių.

Laimei, kaip tik tuo metu paaiškėjo, kad piramidės statybininkai išvogė cementą ir Tarybų Sąjunga ėmė irti taip greitai, kaip niekas nesitikėjo. Šitas per visą Euraziją nuaidėjęs šlumšt! paliko mūsų sielose šizofrenišką, „Naktinio portjė“ tęsinio vertą mechanizmą – artimą ir išsamų Rusijos pažinimą, o drauge – supratimą, kiek žiaurumo, neteisybės, suluošintų gyvenimų ir dvasinių traumų Lietuvai atnešė jos valdžia.

Ką ir sakyti, nemėgti tos šalies buvo lengva. Ne tik dėl lagerių ir kalėjimų, kuriuose sėdėjo mūsų seneliai ir dėdės (anksčiau daugelis apie juos tylėdavo, o dabar prakalbo atvirai). Juk iš esmės visa, kas rusiška, buvo susiję su Imperija – jei ne tarybine, tai carine. Imperija buvo pirminis atskaitos taškas: net ir tai, kas Rusijoje jai nepritarė, buvo atsakas į ją, vadinasi, nuo jos priklausoma. Juk ir literatūra, kuri tokia gyva ir įsimenanti, – argi ji nebuvo vaisius tam tikro mentaliteto, kurį visuomeninėje plotmėje lydi jei ne smurtas, tai baisus apsileidimas? Ir – net baisu klausti – ar meistriškų žodžio pavidalų nemaitino tas pats šaltinis kaip propagandinių melų pasakų?

Savo imperinės galvosenos Rusija – skirtingai nuo kitos mūsų platumose prasinešusios galybės, Vokietijos – niekad nuoširdžiai neišsižadėjo. Ir dabar tų pačių tikslų vedama ji drumsčia Lietuvos politikos ir ekonomikos vandenį. Galų gale, kad antipatija išliktų gyva, užtenka dabartinio rusiško popso, to muzikinio-televizinio darinio, kasdieną atnašaujančio pinigui, seksui ir žvengui. Monstro, su išties imperiniu užmoju besimėgaujančio savo cinizmu – tiesą sakant, ciniškesnio ir už amerikietišką popsą (nuo kurio jis kopijuoja absoliučią daugumą žanrų, stilių ir prijomų), nes taip norinčio aną pavyti ir pralenkti. Popso, trykštančio iš rusiško kapitalo žiniasklaidos priemonių, kurių nekontroliuoja mūsų valdžia, teisindamasi tai žodžio ir pasirinkimo laisve, tai žmonių susidomėjimu. Popso, kurio herojų – agresijos pritvinkusių buliaus sprando vyrų ir superseksualių lėlyčių – sutiksi ir mūsų miestų gatvėse, šalia prabangaus restorano lipančių iš naujausio modelio mersedeso.

Tačiau, kaip neretai pasitaiko, iš teisingų prielaidų mes padarėm klaidingas išvadas. Nusigręžimas nuo tarybinio paveldo ir Rusijos vyko tik mechaniškai perkeliant akcentus. Prasiautė milžiniškas pavadinimų, iškabų, uniformų ir t. t. keitimo vajus, kuris, be abejo, buvo reikalingas, tačiau kuriuo dažniausiai ir apsiribota, naiviai tikint, kad „lietuviškas“ pavadinimas magiškai pakeis žmonių įpročius ir institucijų tradicijas. Juo labiau kad pavadinimų ir tautinių šūkių mistiką ypač aktyviai puoselėjo „nebylieji rezistentai“, visą gyvenimą stropiais santvarkos sraigteliais buvusieji (kaip antai mūsų mokyklos direktorius, kuris 1987-aisiais, norėdamas įrodyti mokiniams, kad tikroji Lietuvos valstybės šventė yra, rodos, lapkričio 15-oji, Litbelo socialistinės respublikos paskelbimo diena, į pagalbą kvietėsi ne ką kitą, kaip istoriką Jermalavičių, o kitais metais jau buvo pagrindinis Vasario 16-osios minėjimo dalyvis)². Tačiau iš tikrųjų melancholiškai nuteikdavo tai, kad ir naujų visuomeninių ar politinių organizacijų veikimo būdai dažnai kažką priminė: juoda / balta pasaulėžiūra, nepakantumas kritikai, visų nesėkmių aiškinimas sąmokslais (aišku, rusų), „piramidinis“ valdymo stilius… Ypač stipriai nupurtydavo, kai tokio mąstymo apraiškų pamatydavai didžiausių režimo priešininkų, disidentų ir politinių kalinių sambūriuose.

Intelektualinėje plotmėje tą atitiko tendencija, kurią galima pavadinti išvirkščiu komunizmu. Jos principas paprastas ir aiškus: jei rusų komunistai teigė viena, vadinasi, be išlygų teisinga yra teiginio priešybė. Jei tarybinė ideologija bent žodžiais išpažino socialinę lygybę, tiesa yra laisva „kaip triusikų guma“ rinka. Jei tarybinė kultūra bent žodžiais buvo pažangi, tai mes būsime tokie konservatoriai, kad ir ultramonarchizmo su Pijaus brolija gana nepasirodys. Jei lietuviška gramatinė konstrukcija tapati rusiškai, vadinasi, tai kalbos klaida – ir taip toliau, ir panašiai.

Gal šiais pokolonijiniais vėjaraupiais ir buvo būtina persirgti. Tačiau šiandien tiems, kurie nepagijo, jie įgavo ypač sunkias formas. Snobizmas ir sumeluotas vakarietiškumas, pasireiškiantis amerikietiškais pertarais, britiškais kostiumais ir tuo, kad, susitikus su rusais ar kitais buvusios Sąjungos piliečiais, „pamirštama“ rusų kalba (tiesa, labiau tai būdinga estams). Savo ir kitų gyvenimų savicenzūra, eliminuojant pirmuosius dvidešimt (trisdešimt, keturiasdešimt) metų iki tol, kol pastudijuota Sorbonoje, tapta europolitiku ar verslo tūzu. O už viso to glūdi senovinis lietuviškas būdas nemąstant pasilengvinti gyvenimą – visas kaltes už praeities blogį ir dabarties problemas suversti kaimynui. Maždaug taip: jei ne Rusija, Lietuva dabar būtų Kanados ir Suomijos hibridas, jei ne tie ruskiai, Lietuvoje dabar nebūtų aukščiausiuose postuose įsitaisiusių kolaborantų, korumpuotų klanų, žiniasklaidinio marazmo ir ksenofobijos, išvis jokių blogybių nebūtų. Ypač pikta, kai antirusiška retorika ima naudotis „komjaunuolių kartos“ politikai ir valdininkai, taip užtikrindami savo vietą valdžioje, bet absoliučiai nieko nedarydami, kad šalis būtų nors kiek labiau nepriklausoma nuo Rusijos dviejose esminėse srityse: materialinėje ir dvasinėje energetikoje. Nuo šitokio požiūrio kenčia net ir istoriniai personažai: vienas gana radikalus pažįstamas kartą pareiškė negalįs atleisti Lietuvos viduramžių valdovams, labiausiai Algirdui, kad tie nepasistengė užkariauti Maskvos kunigaikštystės, o juk turėjo progą, ir ne vieną! Pala pala, taikliai atkirto mano draugė, ar tu manai, kad būtų geriau, jei branduolinio arsenalo mygtukai dabar būtų Vilniuje ir visa pokomunistinė erdvė klausytųsi ne „Russkoje“, o „Litovskoje radio“?

Tačiau po kiekvienos dienos ateina vakaras. Ir kai lietuviai pavargsta nuo turto kaupimo, nuo demokratinių procedūrų, nuo savitvardos pratybų, jie neranda geresnės atgaivos už Rytų kaimyną. Juo labiau kad kartu tai yra grįžimas į praeitį, kai visi buvome mažiausiai dvidešimt metų jaunesni, prisiminimas senų laikų, kurių baisumą laikas padengė nostalgiška patina, prisiminimas nuotykių ir stiprių išgyvenimų, kuriais galima pasididžiuoti prieš jaunimą – ir todėl paprasti žmonės įkala to paties popso, kuris suprantamas (ir kalbos, ir realijų požiūriu) daug geriau už anglosaksiškąjį, kuris toks spalvingas, temperamentingas ir ekscesiškas. O cinizmas – jis visai nekaso, nes auditorijos lygis panašus, bet kuriuo atveju palyginamas. Inteligentija ilgesingai pažvelgia į ūkanotas platybes, kur begaline meile, kančia ir nuolankumu šviečia barzdotos stačiatikių ikonos ir literatūros herojai. Čia viešpatauja ne kalkuliuojantis protas, ne miesčioniška nuobodybė, o platūs mostai ir spontaniški poelgiai, čia katorgišką triūsą dėl aukščiausio tikslo staiga keičia daugiadienės iki venų pjovimosi, kilniaširdiškumą ir geradarystes – nusikaltimai. Ir toks noras apima vienu mostu atsikratyti visų įtampų ir rutinų ir tose platybėse pranykti… Inteligentas supranta, kad žaidžia su ugnimi, tačiau – iš gana saugaus atstumo, kuris šitam žaidimui teikia dar daugiau transgresiško malonumo.

Ir lietuvį, sėdintį ES ir NATO šalies sostinėje esančio buto, nupirkto už eurinę paskolą, virtuvėje, ką tik grįžusį iš atostogų Turkijoje arba nauju pežiuku paršvilpusį iš vasarnamio, apima begalinis gerumas, ir jis taria: ai, juk pasauly nuolat vyksta daugybė blogų dalykų, ar ne viskas reliatyvu, juk laikas eina, ir kam įsikibus laikytis praeities, verčiau imti ir pamiršti, juk rusai tokie nuoširdūs ir šmaikštūs žmonės, ar jie kalti dėl to, kas vyko, kai dar gimę nebuvo, – antra vertus, ar mes visai be dėmelės, ar visada teisingai elgėmės, juk kaip ten dainuojama Sąjūdžio laikų dainoje: „Mes patys esam elgetos, mes patys esam budeliai“? Ir kad ir kas nutiko mano tautiečiams, mano seneliams ir dėdėms, AŠ imsiu ir atleisiu. Juk atrodysiu taip gražiai, kai pasakysiu kaip katinas Leopoldas: „Žinote ką, gyvenkime draugiškai“ –

Palikime jį sėdintį, apsvaigusį nuo savo kilnumo. Nes akivaizdu, kad iš to nieko neišeis. Galima atleisti šimtą kartų, bet jei nėra jokios reakcijos iš kitos pusės, nėra nei atgailos, nei pasiryžimo taisytis – o, deja, faktas, kad dabartinė Rusija „gyventi draugiškai“ nori tik savo būdu, neatsisakydama nė jotos iš istorinės mitologijos, kolektyvinių elgesio tradicijų ir psichologinių struktūrų.

Todėl šiandien protaujančiam žmogui lieka turbūt tik laukimas. Laukti rusų visuomenės, rusų sąmonės kaitos, trečiosios Rusijos respublikos, kaip tai pavadino vienas rusų rašytojas. Laukti – tai reiškia ne nusigręžti ir ignoruoti, o neišleisti iš akių, domėtis, taip pat – kalbėtis ir bendrauti. Nenutylint savo požiūrio į Rusijos dabartį, pasakojant, kaip sunkiai vaduojamės iš tarybinio paveldo – bet vis dėlto vaduojamės; primenant tuos praeities dalykus, kuriuos nuo jų slepia, arba jie ir patys nenori prisiminti. Nepasiduodant nei „senų gerų laikų, kai buvome kartu“ mazochistiškam žavesiui, nei „Jūs – barbarai, mes – Vakarai“ nykiam pasipūtimui.

Nes, nepaisant visų praeities sąskaitų, nepaisant skirtumų, kurie vis ryškiau matyti, kažkas lieka. Lieka pasigėrėjimas ne tik literatūros, kino, muzikos kūriniais, bet ir platesniu mostu, gilesniu požiūriu ir žmoniškumu, ryškesniais nei dažno lietuvio, visą gyvenimą besirūpinančio tik savo darželio tvoros puoselėjimu, idant piktosios jėgos iš plačiojo pasaulio neįsismelktų. Pasigėrėjimas kai kurių rusų gebėjimu nepaisyti aplinkybių, priešintis savo aplinkai, laikytis savo įsitikinimų (juk ne visiems lemta gimti taikioje ir demokratiškoje šalyje) ir užsispyrusiai siekti savo profesijos ar pašaukimo viršūnės.

Ir tikiu, kad kada nors – tikriausiai tik baigiantis rusiškai vasarai, kurioje atsiradau, – vėl galėsiu prieiti prie lango, išeinančio į Dzeržinskynės kiemą, Maskvos gatvę ar Afrikos šalies kapines, ir sušukti: ei, kacapai, ar girdit? Paška, Baryga, Mitia ir Borisai, su jumis kalbu! davaj, susitinkam! – Nu, davaj, – atsišauks jie, – susitinkam! A kurrrr? – Už devynaukščio, pavyzdžiui, arba pas jus, virtuvėje! Ir ne dabar, o kur nors devyniolikto pradžioje! arba, žinai, tame tarpiniame Bulgakovo danguje! – O ką veiksim? – Nu, galim žaisti futbolą arba chokėjų, galim vagis ir milicininkus arba, žinai, riterių karus – tebūnie ir riterių karai, nors kartą pasielgti riteriškai – o paskui galim sėdėti ant suoliukų ir ilsėtis, o paskui ką nors valgyti – Kostromos sūrį, žinai, ar Maskvos koldūnus, jeigu tokių esama – ir kalbėtis, ir pasakoti istorijas apie valdžią ir apie žutkije dyryšče, ir anekdotus, vieną po kito, grūdelius ant ilgos sąmojo grandinėlės, juokdamiesi, tarsi glėbesčiuotumės, o paskui patraukti vienas kitą per dantį, pasibadyti pirštais, nuleidžiant garą, o paskui gal dar ir padainuoti – ką nors, ne bumčiką, o senut senučiukes giesmes, panašias į tas, kurias sodriu bosu traukė A., kai svečiavosi pas mus per Velykas, o paskui –

Tai sutarėm? O gal ant kumščių? Tiek to, lygiai septintą, girdit, kacapai?

___

1 Ypač makabriškas gandas plito po teroristinio išpuolio Beslano mokykloje – atseit jame dalyvavo samdiniai negrai. Taip ir klostosi vaizdelis: koks pagiringas seržantas pamato suodžiais apneštus žuvusių smogikų veidus ir staiga sumeta – taigi viskas aišku, čia tarptautinis sąmokslas, toks tarptautinis, kad net ir juodžiai pritraukti!

2 Beje, kur šituos įspūdingus kūlversčius vaizduojantys literatūros kūriniai? Į galvą ateina tik Gavelis ir Erlicko satyros.

Knygą „Sklepas ir kitos esė“ netrukus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.