Maroko gyvenimo ir kultūros mozaika

DALIA ZABIELAITĖ

Tahir Shah. Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. V.: Tyto alba, 2011. 448 p.

Geras yra šiuolaikinių rašytojų siekis kurti knygas, kurios, be meninės vertės, turėtų ir pažintinę. Tokios literatūros kūrėjai ne tik leidžiasi į vaizduotės žaidimus, bet ir gilinasi į realius istorijos, kultūros, politikos ir kt. dalykus, fiktyvumo plotmę priartindami prie tikroviškumo. Šalia tokios grožinės literatūros savą nišą turi kelionių literatūra, populiarumu, regis, šiandien lenkianti grožinę. Taip yra su Tahiro Shaho kelionių knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“. Šios vasaros pabaigoje pasirodžiusi Lietuvos knygynuose, ji iškart atsidūrė perkamiausių knygų dešimtuke. Gal ir nejauku jai ten tarp abejotinos vertės populiariosios literatūros, bet – geros knygos kartais yra laukiamos ir perkamos.

Anglijoje 1966 metais gimusio ir užaugusio afganų kilmės rašytojo Tahiro Shaho vardas Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas. 2009 metais išėjo pirmoji jo knyga lietuviškai – atsikraustymo iš Anglijos gyventi į Maroką vargus ir patirtus išmėginimus aprašantys „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ (iš anglų k. vertė ta pati vertėja Rasa Drazdauskienė). Antroji Tahiro Shaho knyga lietuviškai „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“, originalo kalba išleista 2009 metais Londone, pasakoja apie naujus rašytojo patyrimus Maroke, su žmona ir dviem vaikais jau įsikūrus 2003 metais įsigytuose Kalifo rūmuose Kasablankoje: „Dabar, po šitiek mėnesių, mintis apsigyventi kur nors kitur atrodo absurdiška. Man čia gerai. Esu patenkintas. Bet vis dar sutrikęs. Labiausiai mane trikdo Maroko visuomenė“ (p. 38). Abi minėtos knygos yra patys naujausi šio kelionių rašytojo darbai, o parašęs jis apie dešimt knygų (iš savo kelionių po Indiją, Etiopiją, Peru ir kt.). Džiugu, kad lietuviškai turime dvi viena kitą papildančias to paties rašytojo knygas – prasmingą ir vertingą pažintinės literatūros seriją, leidžiančią patirti tai, kokio lygio ir vertės kelionių literatūra kuriama užsienyje. Beje, Tahiras Shahas yra mėgstamas ir vertinamas rašytojas. Antai 2006 metais Londone išėjusius jo „Kalifo rūmus“ žurnalas „Time“ įtraukė į metų geriausių knygų dešimtuką. Ši ir kitos Tahiro Shaho kelionių knygos užsienio kritikų jau dabar vadinamos kelionių literatūros klasika.

Tahiras Shahas yra ir dokumentinių filmų kūrėjas – jo filmai rodyti per kanalus „National Geographic“ ir „The History“. Tačiau jis turi ir rašytojo gyslelę – jo knygose faktinė tikrovė aprašoma gyvu žodžiu ir meniniu stiliumi taip, kad atsiskleidžia jos gelmė ir sudėtingumas.

Knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ pradedama šiurpoku vaizdu. Jau įsikūręs Kasablankoje, 2005 metais autorius vyko į Afganistaną kurti dokumentinio filmo apie dingusius Mogolų lobius, bet Pakistano šiaurės vakarų pasienyje su filmavimo grupe buvo karinės policijos suimtas ir kalinamas bei kankinamas kalėjime šešiolika dienų – buvo tikrinama, ar neturįs ryšių su Al Kaida. Ištverti šį kalinimą ir neišprotėti Tahirui Shahui padėjo prisiminimai apie namie likusią šeimą, vaikystę ir vaikystėje girdėtas pasakas. Prie šios kalinimo patirties knygoje vis bus grįžtama, papildant ją naujomis detalėmis.

Knyga parašyta gyvai, žaismingai, ji nėra tik paprastas linijinis pasakojimas, bet pilna išsišakojimų, nedidelių patirties fragmentų. Čia minima rašytojo dabartis – šeimos gyvenimas Kalifo rūmuose, vargai ir negandos, kurie užklumpa Tahirui Shahui išvykus į kokią nors kelionę. Natūraliai pasakojimo pagrindu tampa paties Tahiro Shaho ir jo žmonos su dviem mažamečiais vaikais – Ariane ir Timūru – gyvenimas Kasablankoje, rūpestingai kuriant vakarietiškos, bet kartu rytietiškos šeimos židinį naujame ir dar neįprastame krašte. Prisimenama ir vaikystė, kai su tėvais ir dviem seserimis keliaudavo iš Anglijos į Maroką – šis traukė jų šeimą kraštovaizdžio ir kai kurių tradicijų panašumu į Afganistaną. Rašytojas pasakoja ne tik apie savo šeimą ir jos praeitį, bet ir apie patį Maroką bei jo dabartį. Įspūdingos ir autentiškų kraštovaizdžio bei kultūros detalių kupinos istorijos apie keliones traukiniais, autobusais ar pakeleivingais sunkvežimiais į Sacharos dykumą ar praeitį menančius Maroko miestus Marakešą, Fesą, Tanžerą, Tamegruto miestelį, kuriame įsikūrusi viena iš svarbiausių islamo tekstų bibliotekų visame arabų pasaulyje. Knygą skaitant praverčia ir orientuotis padeda jos pradžioje esantis Maroko žemėlapis. Bet rašytojo kelionių maršrutai peržengia Maroko ribas – knygoje yra įdomių detalių ir iš rašytojo kelionių po Indiją, kur sutiko savo žmoną Rachaną, po Japoniją, Kenijos dykumą ir kt.

Tahiro Shaho pasakojime ypač gausu autentiškų geografinių, kultūrinių, buitinių ir kt. Maroko detalių. Prieš skaitytojo akis atsiveria savitos Kalifo rūmų architektūros detalės (kiemeliai, fontanai, sodai, mozaikos, raižiniai ir kt.), Kasablankos lūšnynas ir jo gyventojai bei naujieji Maroko turtuoliai, savita marokiečių tarnų pasaulėžiūra ir prietaringas tikėjimas (ypač džinais, nuo kurių piktadariško veikimo Tahiras Shahas šįkart apsisaugoja Kalifo rūmų duris ištepdamas ypatingu karstelėjusiu medumi, atsivežtu iš Buskuros). Rašytojas ne tik stebi Maroko tikrovę, bet ir pamažu perpranta marokietiškos visuomenės veikimo mechanizmus (pvz., kuo ypatingos šio krašto kavinės ir kirpyklos, kaip nusipirkti naują automobilį, kaip eiti gatvėmis, kad nebūtum palaikytas turistu, kaip marokiečiai suvokia svetingumą, garbės bei ištikimybės kodeksą ir kt.). Rašytoją stebina ir žavi savita marokietiška kultūra, kurioje susipina europietiškas ir rytietiškas paveldas. Antai Maroke esama restoranėlių, menančių laikus, kai šis kraštas buvo Prancūzijos kolonija, o juose lankydavosi Edith Piaf, Albert’as Camus, Antoine’as de Saint-Exupéry. Rašytojas atkreipia dėmesį ir į daugybę autentiškų marokietiškos buities ar kultūros detalių, pvz.: marokietiška pirtis su gommage ritualu; Marakešo pagrindinėje aikštėje Džemaa al Fna sutinkama grupė gnaoua, garsiųjų Sacharos muzikantų, apsitaisiusių indigo spalvos dželabomis, kriauklelėmis apsiūtais kepuraičių kraštais; Tamegruto miestelyje esantis zaouia, studijų centras, įkurtas greta šventojo žmogaus kapo; plaktukai manqash, kuriais marokiečių meistrai skaldo mozaiką, ir kt. Kai kurios specifinės Maroko realijos paaiškinamos knygos gale esančiame žodynėlyje.

Žavi rašytojo gebėjimas atsiverti kitoniškai tikrovei ir nuoširdus troškimas ją suprasti. Trokšdamas šio supratimo, įvykstančio per naują patirtį ir įspūdžius, Tahiras Shahas keliauja Kasablankos gatvelėmis, lankosi pamėgtoje apšepusioje kavinėje Café Mabrook, susipažįsta su senais Maroko gyventojais: pensininku chirurgu Mehdžiu, kuris paprašo atvežti iš Sacharos ypatingos druskos anūkės vestuvėms skirtam sodui išvalyti; su Kasablankos lūšnyne gyvenančiu senu pasakotoju Hišamu Harasu, kuris nuo kvaišalų atpratino vieną marokietį narkomaną; su senu batsiuviu, dirbančiu Kasablankos art deco kvartale mažytėje dirbtuvėlėje ir galinčiu senoviškai, t. y. ne guma, bet oda, pakalti Tahiro Shaho batus, ir kt. Rašytojo pažintys su marokiečiais nėra tik banaliai žmogiškos, bet tokios, kurios jam atveria kai ką esmingo iš arabų mentaliteto, gyvenimo būdo ir kultūros tradicijos. Knygoje esama vietų, kur, remdamasis savo gyvenimo Vakaruose ir Rytuose patirtimi, rašytojas išryškina kelis, jo manymu, svarbesnius Rytų ir Vakarų mentaliteto bei kultūros skirtumus. Turbūt čia praverčia ir išsilavinimas, nors knygoje ir nedemonstruojamas – Tahiras Shahas studijavo Londono, Nairobio ir San Diego universitetuose.

Šią knygą galima vadinti gyva, tikroviška Maroko dabarties ir praeities kultūros studija. Tokia studija, kurioje kultūros faktai pateikiami ne kaip sausa informacija, bet kaip realus žmonių gyvenimo dalykas. Bene daugiausia dėmesio skiriama tūkstantmetei sakytinės kalbos tradicijai ir su ja susijusioms pasakoms aprašyti. Ši tradicija iškeliama kaip savitas ne tik Maroko kultūros, bet ir platesnio arabų pasaulio bruožas. Dabar jau benykstantis, kaip rašo Tahiras Shahas, pamažu naikinamas per televiziją rodomų egiptietiškų muilo operų. Negana to – toji tradicija parodoma kaip vienas iš svarbių Rytų kultūros dalykų, skiriantis ją nuo Vakarų, kur ryškesnė rašytinio žodžio kultūra, – kaip rašo Tahiras Shahas, ne tik pasakos, bet ir islamo religija, netgi krikščionybė savo ištakose paremta sakytinio žodžio menu. Pastarojo aprašymas sudaro reikšmingą knygos „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ pažintinę vertę.

Apie šią tradiciją pasakojama keliais aspektais. Viena – kaip ji susijusi su paties Tahiro Shaho šeima. Knygoje prisimenama, kaip Tahiro Shaho tėvas, Vakaruose garsus arabistas, arabų pasakų ir sufizmo tyrinėtojas, dešimčių knygų autorius, savo vaikams sekdavo arabiškas pasakas, supažindindamas ir su jų supratimo bei šifravimo kodais, veikimo sąmonėje ir vertybių bei išminties perdavimo mechanizmais. Prieš miegą vaikams jis sakydavęs: „Mes esame pasakotojų šeima [...]. Nepamirškite. Turime šią dovaną. Saugokite ją, ir ji saugos jus“ (p. 32). Dabar jau suaugęs, atvykęs gyventi į Maroką, Tahiras Shahas atranda naujų dalykų iš šios senos pasakų sekimo tradicijos, senesnės net už islamą: sutinka aklų ir neraštingų profesionalių pasakotojų, iš jų išgirsta dar negirdėtų pasakų, sužino, kaip jas sekti. Be to, sužino seną Maroke gyvenančios berberų tautos (ši šalis anksčiau buvo berberų, kol ją užėmė arabai) paprotį kiekvienam žmogui ieškoti pasakos, glūdinčios jo širdyje. Tahiras Shahas ir pats leidžiasi į paieškas ir jos tampa gyva šios šiaip nesiužetinės knygos intriga, kol galop tą pasaką suranda. Įdomiai pasakojama ir apie tai, kaip unikaliais rytietiškais būdais senąją pasakų sekimo tradiciją Tahiras Shahas stengiasi perduoti savo vaikams.

Informatyvesnis knygos sluoksnis gal būtų tas, kur rašytojas aprašo „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų atkeliavimo į Vakarus istoriją. Kartu pateikdamas įdomių detalių apie šias pasakas, iš tiesų skirtas pirmiausia suaugusiesiems, į anglų kalbą XIX a. išvertusio mokslininko arabisto Richardo Francio Burtono gyvenimą ir darbą Maroke. Tahiras Shahas aprašo istoriją, kaip Maroke jam pavyko rasti bibliografinę retenybę – pirmąjį 1885 metų septyniolikos tomų Richardo Francio Burtono išverstų „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų leidimą, į kurį šis prikaišiojo įvairiausių pastabų, informacijos nuotrupų ir pamąstymų bei pridėjo „Pabaigos žodį“ su jame išplėtota savo sukurta homoseksualinio elgesio teorija.

Rašytojo pasakojimas vertingas ne tik dėl pažintinio turinio, t. y. ne tik dėl to, ką jis rašo apie savo gyvenimą Maroke, bet ir dėl to, kaip pasakoja ir patiria tą gyvenimą. Kelionių literatūra tuo ir įdomi, kad per savo santykį autorius atidengia kitonišką tikrovę. Kaip ir kiekvieno žmogaus, kelionių rašytojų tas santykis būna nevienodas: vienas labiau sureikšmina savąjį Aš, kitas – tikrovę, vienas pastarąją patiria subtiliau, kitas – banaliau ir pan. Tahiro Shaho santykis su patiriama tikrove subtilus ir šiltas. Tai gan asmeniška knyga. Skaitant ją ypač žavi šviesus, kitoniškumui atviras, pagarbus ir imlus rašytojo Aš, pabrėžiantis ne tiek save, kiek tikrovę, jos nepaprastumą. Pabrėžiantis ir tos kitoniškos realybės supratimo vyksmą, jo sunkumą: „Man vis dar nelengva suprasti Maroką“ (p. 239).

Taip paprastai tiesiog atsiverti tikrovei ne kiekvienas geba. Ir taip gyvai aprašyti tokio atsivėrimo patirtį – ne turistinę (turistai dabar važiuoja į Maroką važinėtis smėllentėmis po kopas), bet gyvenimišką. Kitaip nei kitose kelionių knygose, šioje nesipuikuojama sensacingais nuotykiais, kaip rašo Tahiras Shahas, „tikroje kelionėje svarbūs ne ypatingi įspūdžiai, kuriais apstulbini draugus, grįžęs namo“ (p. 270).

Knyga sudaryta iš dvidešimt penkių skyrių, kurių kiekvienas – keletas trumpų rašytojo patirties epizodų. Vieni jų yra tiesiog pasakojimai apie kokį nors įvykį, kiti – ypatingesni, turintys savitą struktūrą: pirma – nuostaba (išreiškiama trumpais rašytojo klausimais: „Ką?“, „Kas čia vyksta?“, „Ką reikės daryti?“, „Taip?“, „Tai kas tada?“ ir kt.) kitoniškos tikrovės akivaizdoje, o paskui – tos tikrovės supratimas. Tokie rašytojo patirties fragmentai dinamiškai keičia vienas kitą ir ši kaita nuo pat pradžių įtraukia skaitytoją. Kai kurie užsienio kritikai pažymi, kad šios knygos struktūra, tokia pati kaip „Kalifo rūmų“, kartodamasi virsta kone kliše, pasakojimą paverčiančia kiek monotonišku. Gal ir tiesa. Bet gal galima sakyti ir kitaip: antroji knyga yra nuoseklus ir prasmingas pirmosios tęsinys, tad joms dera turėti tą pačią struktūrą, o panašios struktūros mažyčių patirties fragmentų serija tik rodo, kokia turtinga rašytojo patirtis.

Knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ parašyta precizišku, glaustu stiliumi, epizodas po epizodo atskleidžiančiu patirtinės situacijos esmę. Trumpi, nesudėtingi sakiniai nenuslysta žmogiškos ir kultūrinės patirties paviršiumi, bet užkabina kai ką gilaus ir tikroviško. Knyga rimta, bet smagiai ir lengvai parašyta, vietomis su humoru. Pasakojimo realizmas čia apgaubtas lengvu tarsi pasakiškumo sluoksniu, kuris randasi iš pačios subtiliai aprašomos rytietiškos realybės. Visa tai sudaro savitą rašytojo stilių. Kaip jis pats sako viename interviu: „Jei gerai parašyta, kelionių literatūra kartais gali priartėti prie meno kūrinio.“ Tokia ir yra Tahiro Shaho kelionių knyga. Ją malonu skaityti ir dėl gero Rasos Drazdauskienės, 2010 metų vertėjo krėslo laureatės, vertimo, kuris leidžia pajusti čia išvardytus rašytojo pasakojimo ypatumus.

Bet knygą truputį sugadino kitkas: ne vertimo dalykai, o kelios korektūros klaidos, ypač antroje knygos pusėje, kai netiesioginės kalbos sakinys pradedamas kaip tiesioginės, t. y. su brūkšniu eilutės pradžioje. Arba atvirkščiai – kai tiesioginės kalbos sakinys pradedamas be brūkšnio. Ir dar: ne tik šioje, bet ir keliose kitose šiemet išleistose verstinėse grožinėse knygose teko aptikti naujovišką ir turbūt ne itin sveikintiną pavardžių rašymo būdą, kai greta lietuviškai transkribuotos užsieniečio pavardės skliausteliuose pateikiama ir originalo forma (pvz., Robertas Irvinas [Robert Irwin], Antuanas Galanas [Antoine Galland] ir kt.). Šioje Tahiro Shaho knygoje taip – lietuvių ir originalo kalba – užrašyti ir rašytojo minimi keli užsienio autorių knygų pavadinimai. Su užsienietiškų pavardžių rašymu nėra paprasta. Bet toks naujai atsiradęs dvigubas svetimvardžių rašymas atrodo trikdantis ir nereikalingas. Tai sakau tik iš skaitytojo pozicijų. Kurį iš dviejų variantų pasirinkti? Lemiamą žodį turbūt turėtų tarti profesionalūs redaktoriai ir kalbininkai.

„Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ – turtinga knyga, įvairiais pažintiniais sluoksniais galinti praturtinti skaitytoją. Tai puiki galimybė pažinti ne tik žymų kelionių rašytoją Tahirą Shahą, bet ir šiuolaikinį Maroką, Europos paribyje esantį arabų kraštą ir tai, kaip jame susipina senos tradicijos ir modernumas. Knyga vertinga ir tuo, kad moko gerbti ir saugoti tradicijas, puoselėti kultūrinę savastį. Moko atvirumo kitoniškai kultūrai ir pagarbaus bei nelengvo jos supratimo siekio – stebėti tikrovę, „iš tiesų stebėti“ (p. 72) ir atsiverti jos savitumui. Moko nuostabos, tos ypatingos sąmonės būsenos, kurią dar antikos graikai iškėlė kaip pažinimo pagrindą. Tikrovė nėra banalybė, ji sudėtinga ir gili, tik kaip atrasti gebėjimą ją stebėti ir ja stebėtis? Tuo ir gyvena šiuolaikinė literatūra.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“