Liūdna giesmė

Laiku ir nelaiku

Tebūna man leista giedoti savo mylimajam mano

meilės giesmę apie jo vynuogyną:

Mano mylimasis turėjo vynuogyną

derlingos kalvos atšlaitėse.

Jis išpureno žemę, išrinko iš jos akmenis

ir apsodino rinktinėmis vynuogėmis.

Viduryje pastatė bokštą sargui,

įsirengė jame net vyno spaudyklą.

Tada tikėjosi, kad jis augins vynuoges,

bet priaugino rūgštuogių.

Dabar tad, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau jus

spręsti mano ir mano vynuogyno bylą.

Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui,

ko aš jame nepadariau?

Kodėl jis priaugino rūgštuogių,

nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?

Dabar jums pasakysiu,

ką ketinu daryti su savo vynuogynu:

išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas,

nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas.

Taip! Paversiu jį dykviete:

nebus jis genimas nei purenamas,

apžels erškėčiais ir usnimis.

Debesims įsakysiu,

kad nelietų ant jo lietaus.

Galybių VIEŠPATIES vynuogynas

yra Izraelio namai,

o daigai, kuriais jis gėrėjosi,

yra Judo vyrai.

Jis laukė teisingumo,

ir štai kraujo liejimas!

Jis laukė teisumo,

ir štai klyksmas!

Iz 5, 1–7

Paskutinėse šios liūdnos giesmės eilutėse hebrajiškai – ypač gražus žodžių žaismas: mišpat (teismas, turint omenyje teisingumo vykdymą) ir mišpah (įstatymų laužymas, kraujo praliejimas), cedaka (teisumas) ir ce’aka (klyksmas, šauksmas)… Tai tie krikščionių dažnai nekenčiami ir baisiausiais prietarais apipinti žodžiai – teismas, teisingumas, kad kalbėjimas apie Dievo teisingumą tampa jo koneveikimu, virsta pasibjaurėjimu tokiu klaikiu Dievu, kurio ir mylėt tada neįmanoma… O teisumas? Išvis nesuprantama, ką tas žodis reiškia. Rusų stačiatikių Biblijoje tas žodis (graikiškas cedaka atitikmuo graikiškoje Biblijoje, kuri stačiatikiams ir buvo kanoninė, – dikaiosiune) verčiamas kaip pravda, „tiesa“. Matyt, taip teisumas dažnai krikščionių ir suvokiamas – kaip nuomonės, pasaulėžiūros, galiausiai – įsitikinimų, tikėjimo tiesų teisumas… Ir einama tada visur su iškelta savo teisumo vėliava, nesibodint nei prievartos, nei priespaudos (atsiprašau tų brolių ir sesių krikščionių, kuriems svetima bet kokia prievarta ir priespauda, bet istorijoje prievartos to mūsų tikėjimo vardu pavyzdžių pakanka, kad ir kaip būtų liūdna). Bet pažiūrėkim į tekstą. Kaip teigia XX a. lingvistai, pradedant de Saussure’u, reikšmę gimdo priešprieša. O šiose pranašo Izaijo eilutėse priešprieša tarp teismo / teisingumo ir kraujo praliejimo, teisumo ir klyksmo. Ir kodėl toks apšmeižtas, toks pasibjaurėjimą keliantis žodis „teisingumas“, kai akivaizdu, kad jo priešprieša Biblijoje yra ne tai, ką krikščionys laiko priešprieša, t. y. ne meilė, ne gailestingumas, o kraujo praliejimas, t. y. prievarta? „Kraujo praliejimas“ yra tik lakoniška metafora visko, kas susiję su neteisybe, neteisingais santykiais – prievarta, priespauda, išnaudojimu ir panašiai. O „klyksmas“, priešpriešinamas „teisumui“, – tikrai ne melo klyksmas, o klyksmas, verksmas kenčiančio, engiamo, neteisybę patiriančio ar tiesiog vargstančio. Bent jau visur Biblijoje, kur pasirodo terminas ce’aka, kontekstas toks. O teisumas – viena iš trijų esminių dieviškų savybių (teisingumo, teisumo ir dosnumo), kuri įgyjama, ugdoma, puoselėjama, rūpinantis vargstančiais ir kenčiančiais, o ne tikėjimo tiesų aiškinimu.

Kam tad galėtų būti pritaikoma ši giesmė, kokiam Izraeliui? Kokiems „Judo vyrams“, „rinktiniams vynuogienojams“, kurie vietoj saldžių vynuogių nokina tik rūgščias laukines uogas? Kur vietoj teisingumo, kurį patvirtintų teisingi įstatymai ir teisingas, korupcijos nepažeistas teismas, vietoj socialinio teisingumo klesti „kraujo liejimas“, o vietoj rūpinimosi vargstančiais – verksmas? Tiesą sakant – o kur to nėra?.. Ir nereikia apsimetinėti ir įsivaizduoti, kad pranokstame tą „pasibaisėtiną“ Senojo Testamento teisingumą, kai daugiau kaip krikščionys suokiame apie meilę, supratingai užjaučiame turčius, kokie jie esą irgi būna vargšai, kaip kenčia, pavyzdžiui, kai reikia nuolat bijoti, kad kas neapiplėštų, kokie jie būna vieniši, nesuprasti, kokios ten, tame jų pasaulyje, būna intrigos ir išdavystės… Juokinga… Jei turtai vargina – išdalink vargšams ir būk laimingas… Kas, žinoma, nebūtinai reiškia tapti elgeta… Galima juk paprasčiausiai pasidalinti pertekliumi, labiau pasirūpinant, kad daugiau žmonių aplink klestėtų, o ne vargtų, retkarčiais iš kieno nors malonės gaudami didesnes išmaldas… O kai to nėra, ar nesame mes, mūsų kraštas, tas niekam tikęs vynuogynas su rūgščiomis laukinėmis uogomis?

-akp-