Kaip apgauti besotį laiką

MILDA KIAUŠAITĖ

Romualdas Požerskis. Lietuvos senamiesčiai 1974–1985. Fotoalbumas. V.: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2011. 224 p.

Rainer Maria Rilke

Fotografija visados priklauso praeičiai – ji užgimsta per vieną akimirksnį, o šis tuoj pat pasitraukia ir užleidžia vietą naujai akimirkų tiradai. Akimirkos? Jos pavaldžios laikui. Ne, netiesa. Akimirkos pačios yra laikas, mažyčiai jo atomai, laipsniškai besijungiantys į epizodų molekules, likimų grandines. Tačiau prisiminimai nepaklūsta nei laikui, nei asmeninei valiai ar svetimiems troškimams. Neklusnūs ir prisiminimų žmonės, ir santūrūs miestai, staiga nuauksinti jų kiemai. Dešimtmečiai skuba, nusinešdami visa, kas anuomet buvę ar vykę, gobšiai graibsto kiekvieną trupinį ir uždaro ten, kur, regis, niekas nebepakeičiama. Tačiau nuotraukos lieka gyventi, jose brazda nesulaikomas akimirksnių vyksmas.

Fotografija priklauso žmonėms – vienas jų visados stovi kitapus visa reginčios fotoaparato akies, lyg snaiperis. Tik tikslas, tiesa, jo visai kitas – ne sunaikinti, o išplėšti iš grobuoniškų laiko gniaužtų, kad jo tėkmė neprarytų visko, kas regima. Pasak prancūzų filosofo Maurice’o Merleau-Ponty, „tapytojas vienintelis turi teisę žvelgti į viską neprivalėdamas nieko vertinti“. Bet šią privilegiją turi ir fotografai. Romualdo Požerskio albume „Lietuvos senamiesčiai 1974–1985“ sustingo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos senamiesčiai. Sustingo tokie, kokių jų būta anuomet, – tvirti ir ryškūs, šviesūs ir pilni žmonių, tušti, vienišai apsigaubę apniukusio dangaus migla. Sustingo iki akimirkos, kol į juos pažvelgs, kol žiūrinčiojo sąmonė atgaivins vaizdus, šie sumirguliavę prasiskleis ir atvers tik jam skirtą istoriją. Fotografija nieko verta, kol į ją nežiūrima. Ji nesmerkia, neaukština ir nemenkina. Fotografas, užuot skubėjęs vertinti, imasi stebėti, jo pranašumas – galia pasirinkti.

Suvokdami prisiminimus dažnas esame linkęs juos mistifikuoti, išblukinti, pridengti laiko patina, kol darosi sunku supaisyti, kas išgyventa, o kas susapnuota. Tačiau R. Požerskio fotografijos nėra fiktyvios. Tai veržlių miestų gyvenimų dokumentai, fotomenininko išvysta jų būtis, augimas. Viename pirmųjų albumo kadrų matomas į kiemą, kur plazda skalbiniai, žengiančio vyro siluetas. Tai tarytumei aliuzija į patį R. Požerskį, išdrįsusį skverbtis į senamiesčius, jų kiemelius, žmonių gyvenimus. Galbūt šis vyras žengia į pačią sudėtingo miesto organizmo širdį. Tik kaip sustabdyti jos plakimą, kad žvilgsniu tebečiuoptume pulsą?

R. Požerskis renkasi ryškų, detalų miesto atvaizdą. Kontrastingose fotografijose nelieka vietos stebėtis miestų architektūra, fotomenininkas nekviečia grožėtis kunčiškais debesimis, rakauskiškai motociklais birbiančių porelių romantika ir nedusina kelerišku pilkumo slogučiu. Jis atidus žmogui, kiekvienai detalei, kontūrui, nepabūgsta šviesos, kartais savo aitrumu, regis, taip ir besitaikančios išplėšti iš rankų juostelę. Išties, būtent toks konkretus, ryškus vaizdavimo būdas, grumtynės su būtimi, kuri, regis, taip ir taikosi panirti į akliną tamsą ar ištirpti beribiame baltume, sukuria hiperrealybės, pamažu pereinančios į sapniškumą, iliuziją. Fotomenininkas neleidžia pamiršti, kad tai, kas fotografijose, neabejotinai buvo, tačiau sykiu primena, kad dabar tai tėra būties fantasmagorija.

Stebėdamas pasaulį R. Požerskis linkęs į kraštutinumus: vieną akimirką iš jo darbų į mus žvelgia murzinų motociklininkų veidai, kitą – regime netikėtą senolių bučinį serijoje „Atlaidai“. Staiga fotomenininkas jau blaškosi tarp ekstravagantiškų „Degančio žmogaus“ festivalio nuogalių. Kiek vėliau albume „Miražų dosjė“ mums mesteli pluoštą abejotinos vertės aktų, o prabėgus keleriems metams prisimena jaunystės miestų fotografijų archyvus. Vieni tokius ieškojimus giria, kiti – traktuoja kaip blaškymąsi ir žiūri skeptiškai. Visgi jam abejingų – vienetai.

Naivu būtų manyti, kad į kiemelius įžengęs vyras su fotoaparatu atvaizduose išnyks taip ir nepalikęs pėdsakų. Neįmanoma. Juk jis pasirinko. Galimybės įvairios: galima pasirinkti plaukų spalvą, draugus, naują laikrodį, galima sąmoningai [ne]girdėti, [ne]suprasti ar [ne]matyti. Taip pat pasirinkti galima, sakykime, kopėčias. Esama įvairių variantų. Pavyzdžiui, vienas žmogus nutarė kopėčias pastatyti būtent ten, kur jas vėliau suras mūsų stebimas fotografas. Arba jis nusprendė jas nusinešti atlikti vienokiam ar kitokiam darbui. Arba pasirinko vienas kopėčias iš šimto milijonų kitų kopėčių. Tačiau fotografo kopėčių pasirinkimas – visiškai kitoks. Kopėčių kaip regimo objekto įamžinimas jas paverčia daugiaprasmiu simboliu. Kasdienybės daiktai neegzistuoja kaip simboliai savaime. Tam juos turime pasirinkti. Taigi, ne vienoje albumo fotografijų regimos kopėčios jau nebėra tiesiog objektas. Jos tylomis prabyla apie norą išsiveržti iš kiemelių uždarumo, slogių pilkų mūrų apsupties, išsiveržti taip aukštai, kad sutiktumei pačią šviesą, lemiančią fotografiškąją būtį ar nebūtį.

Simboliški ir nuolat danguje šmėžuojantys elektros laidai. Viena vertus, jie neišvengiami civilizuotų miestų fotografijoje, nebent būtų „nugrandyti“ nuo dangaus pasitelkus įvairias retušavimo priemones. Kita vertus, kaip laidai neišvengiamai pinasi ir jungiasi senamiesčių gyventojų likimai, jie siejasi vienas su kitu, kibirkščiuoja, susikerta, galų gale tvirtai įsiremia į miestą, jo akmeninį grindinį. Kiek aukštėliau, lengvai atsiplėšę nuo žemės paviršiaus, supasi skalbiniai – mažytės atvirumo akimirkos kylančių miestų džiunglėse. Galbūt skalbinių baltumas – tai baltas žmonių tyrumas, kuris jau seniai nepasiekiamas. Galbūt nedideli nuoširdumo blyksniai jaunuoliams kieme siaučiant su šunimi ar šviesiame ledų pardavėjo veide. Galbūt ilgos jų linijos nubrėžia ribas, kaip arti galima priartėti prie žmonių, kuriančių lankomus miestus. Išties, tai gali būti vienos didelės žaidimo aikštelės ribos.

Aikštelės, kurioje viskas rodosi paprasta, tarsi pasakoje. Kur kiemuose dūksta vaikai, o moterys – įkūnytos motinos, močiutės, šeimos globėjos, kur vyrai paslaugūs ir paprasti, ir stiprūs. Kur viską randi taip, kaip tikėjaisi. Aikštelės, kur tobulai žaidžiami gyvenimai, puikūs savo netobulumu, kur vyrai it medines trinkeles dėlioja grindinio plytas ar stogų čerpes, kur kiekvienas stato, po trupinėlį rinkdamas miestą, pamažu kurdamas jo pastovumą, įvairovę, žmogiškumą.

Tik ar šie miestai – kitokie? Ar „Lietuvos senamiesčiai 1974–1985“ labai skiriasi nuo daugelio anksčiau publikuotų fotografijų? Ieškantiems naujovių teks nusivilti. Pats autorius sutinka, kad čia regimos fotografijos yra dokumentalios, kasdieniškos. Tačiau prisiminkime, kad nuotraukos atgyja tuomet, kai į jas žiūrima. Konstruokime mums nepriklausančius prisiminimus, įprasminkime kasdienybės detales, trumpam iš užmaršties prikelkime akimirkoje sustingusius žmones ir senuosius kiemus. Nes kol dideliame mieste šmėžuos jį lankančiųjų šešėliai, jo niekaip nepasiglemš laiko liepsnos.