Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Kunigas K. Vaičionis

Areštuotas 1947 m. Buvo Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios klebonas. Nuteistas be teismo – „osoboje soveščanije…“ Už tai, kad krikštydavo vaikus. Iš Pabradės, Dieveniškių. Kalėjo Karagandoje.
– Tai kasėt anglis?
– Ne, simuliavom. Aš simuliavau. Ir kunigui Vasiliauskui patariau. Kalinių buvo juk tūkstančiai. Neatpažindavo. O Vasiliauską atpažino. Žiūriu, varosi per lagerį. Jis man kumštį rodo… Aš apsimesdavau šlaviku.
Paskui išaiškino Vilniuje Aušros Vartų kolegiją. Tada mane teisė iš naujo. Dabar ta „ypatingoji taryba“ už akių davė 25…
– O karcerio teko paragaut?
– Kaipgi!..
– Už ką?
– Ukrainiečiams mišias aukojau. Kažkas paskundė. Parašė pareiškimą ir įmetė į šiukšlių dėžę. Ten valytoja rado ir perdavė.
– O valgyt karcery duodavo?
– Labai bjaurios sriubos. Atnešdavo: „Žri, žri, sobaka!“ Aš paimdavau ir rėždavau jam į snukį…
– Kas tada?
– Septynios paros arešto.
– O kiti dirbdavo?
– Kai kas labai uoliai. Klierikiukai sakydavo: „Mes ne jiems, mes Dievui ant garbės dirbam.“ Vasiliauskui už vieną dieną dvi užrašydavo.
Nušaut dažnai norėdavo. Enkavėdistai. Sykį nušovę buvo…
– Kaip?
– Ogi mane šovė, o broliui pataikė. Paskui pervežant iš vieno lagerio į kitą. Sykį septynis nušovė. Aš po traukiniu palindau… Japonų daug buvo, kiti perėjo į krikščionybę (sukalba – kunigas – „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ japonų kalba).
Rašė eilėraščius, vertė psalmes.
– Tai nekentėt… bolševikų?
– O kas juos gali kęst? Žmones šaudė…

Kitas Kazimieras…

Monsinjoras K. Vasiliauskas, andai paklaustas apie šiuolaikinius žmones:
– Pramoginis žmogus. Paviršiaus žmogus… Be subtilesnės kančios.
Jis iš pranciškonų – tretininkų. Kaip kitados Vaižgantas, bet jo „uniformą“ kažkas pavogė. Kol mišias laikė…
– Labai galvojau iš lagerių grįžęs – į mažą miestelį važiuot, tyloj gyvent, galėčiau žvėrims kalbėt, paukštelius pakalbint… Kaip šv. Pranciškus. Draugai patarė Vilniuje likt, čia darbo daug ir morališkai tvirčiau…
(Skaito šv. Pranciškaus pamokslą paukščiams…)
Viešpats šypsosi tiems, kurie myli jo meilę.
– Tai anų dienų kunigai, – sako Julius S. – dažnai galvoju: kokią sielų struktūrą susidėlios mūsų kartos kunigai?

Dičkiai prie upės

Pana, juoda, žydinti. Ir apsirengusi gražiai, ir išsinuoginusi.
Bernai – liesi, pasikūprinę, lenda maudytis.
Gražuolė:
– Kas iš jūs? Bernai kaip ąžuolai, o pautai kaip giliukai (suprask – gilės…).
Vienas įsižeidęs neria gelmėn, kitas dar bando atsikirsti.
– Subinė stora, o princesę vaidina!

Rugpjūčio 3, sekmadienis

Mažių išmintis

– Višta deda kiaušinius, o gaidys – ne. Dėl to, kad višta yra moteris, o gaidys – vyras.
(Va kur logika!)

Rugpjūčio 4, pirmadienis

Aleksandras Solženicynas

Ankstyvą rytmetį išgirdau apie jo mirtį. Jam ėjo 90-i. Mums, anų dienų studentams, atsimenu, didžiausią įspūdį padarė pirmasis jo apsakymas, pasirodęs žurnale „Novyj mir“ – „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Į lietuvių kalbą jį netrukus gerai išvertė šiandien jau neatmenamas humoreskų rašytojas A. Pakalnis.
Studentai nešiojosi tą žurnalą po Tauro bendrabutį, skolindami vieni kitiems.
Greitai ir pats autorius, ir žurnalo redaktorius (A. Tarkovskis) atsidūrė valdžios nemalonėj. Ilgus metus A. Solženicynas taip ir liko – tam tikras ženklas, simbolis. Po „Gulago archipelago“ turėjo pasitraukt į JAV. 1970 m. buvo gavęs Nobelio premiją, į Rusiją sugrįžo po 24 metų. Turėjo inžinerinį išsilavinimą, vėliau – karininkas (II pasauliniam), vėliau (sakiau) labiau simbolis, tam tikros – senosios krikščioniškosios Rusijos. Ir tiesos sakymo, sąžinės.
Geras pusamžis rusų literatūros neįsivaizduojamas be jo ir jo knygų.
Ištiko širdies smūgis, o nelemtasai vėžys, regis, nepakirto. Kaip ir 11 metų lageriuos…

Perspektyvos

Tai, kad mano pažįstami vis dažniau guodžiasi taip kaip mano tėvas („Nieko nėr amžino!“) – man neteikia paguodos. Kaip ir posakis:
– Viskas niekis, palyginti su amžinybe…
Pasaulis ruošiasi karui. Duokdie jo nematyti, bet Amerika ginkluojasi labiausiai, rusai irgi išsibudino. Rimti žmonės pašneka, kad Rusijai belieka taikyti į Europos Sąjungą. Priešingu atveju Sibirą „pasiims“ Kinija…
Kaip, regis, neseniai skambėjo šūkis apie kovą už taiką, o tuo metu visur vyko karai! Dabar tas pats. Kova už taiką, santarvę virsta dar didesne bėda.

Municipalinė policija

Tokia steigiama Vilniuje, daugelis purkštauja, o man pati idėja patinka. Šiukšlių kalnai, naktinės plėšikystės ir chuliganizmas, langų daužymas (mūsų redakcijai išgrūda jau trečią kartą…) – kasdienis, t. y. įprastas dalykas.
Toji policija neturės ginklų, lazdų, regis, neturės ir teisės „areštuoti“. Bendrajai tvarkai.
Priešingu atveju mes visi čia susmirsim ir be karo.

Dvikryptis judėjimas

Šį terminą ne aš sugalvojau. Jis atsirado XX a. pradžioje. Jau buvo išrastas telegrafas…
Turiu omenį skyrybos ženklų atsisakymą, tradicinės rašybos ir t. t. neigimą poezijoje. Norėta išryškinti tekstą. Neieškokit gramatikos! Gamtoje jos nėr.
Poezijos kalba yra specifinė.
Skaitykite taip ir anaip.

Coitus

Labai šaltu ir sustingusiu veidu (deklamuojama):

Dienos ėmė trumpėti.
Visa tai jau dabar praeitis.
Daugiabriaunė ir daugialypė
Meilė, jausmas ir geismas,

galop – sueitis.

Ponas… Čerkauskas!

Nemaniau, kad tas žodis kai kuriuos sluoksniuos (ar tam tikroj aplinkoj) labai paplitęs. Pasirodo, klydau.
Pavyzdžiui:
– Ką veiki?
– Čerkauskas jį žino!
– O vakar?
– Mmm, nnn… Čerkauskas! Pamiršau.
Ir dar dešimtys atvejų.

Rugpjūtis 5, antradienis

Senovės magija

Bitininkystė, labai gražus ir šventas darbas Lietuvoj. Žinoma kai kas ir iš X a. Miškai tada priklausę bendruomenėms (gal ne visur). Tuose miškuose (jais apaugę du trečdaliai Lietuvos) bitės „gyveno“ dreviniuose aviliuose – pušyse. Kopimui ir avilių priežiūrai buvo specialios mazginės kopėčios (jas galima pamatyti Musteikos bitininkystės muziejuj).
Man įdomiausia, kad būta ir bičių plėšikių. Jas imdavo ir išaugindavo koks piktadarys! Vienas iš būdų: pavasarį iš avilio lendančias bites perleisti per džiovintą vilko gerklę (ryklę)!
Tos bitės jau nerinkdavo žiedadulkių, o vogdavo kitų suneštą medų.

Didysis kismas Lietuvoje

Pasakojo žmogus, kuris dirba Kaune apželdinimo firmoje.
Staiga praturtėję „nuvorišai“ ūmai įsigeidžia medžių savo namui, sodybai, dvarui… Medelių auginti nenori, užsisako jau didelius. Atvežami „vazonuose“, kuriuose telpa apie pusė tonos žemės. Pavyzdžiui, didelės pušys. Vienas įsigeidė ištiso pušynėlio. Jeigu nori apželdinti kiemą, užsisako visą dirbtinę veją. Kaip stadione. Moka dideliausius pinigus. Kiti pasiryžę pakeisti net požemines trasas (jeigu vandens slėgis per mažas).
– Ko jie taip skuba gyventi?
Viskas gabenama net iš Vokietijos.
Paradoksas: lietuviai kirto, kirto miškus, pušynus, eglynus, ąžuolynus. Ir kerta, ir parduoda l. pigiai.
Keli turčiai po to užsisako „gatavų“ už milijoną?
Kada užaugo tie žmonės? Kur? Kaip praturtėjo?
Realybė ir žmogus jau visai kitokie. Atvirkštiniai.
– Nori? Rytoj aš tau padovanosiu pušyną po langais?
– Kaip? Čia juk nieko nėr?
– Rytoj bus!

Prancūzų režisierius Vilniuje

Klausiamas apie operą, atsako „filosofiškai“ – apie prancūzų charakterį:
– Matot, prancūzai yra žmonės, kurie gali padaryti ir pačius geriausius, ir pačius blogiausius žemėje darbus…

Tolesnės Korano peripetijos

Turiu galvoj – vertimo. Laimė, atsirado žmogus – Kauno musulmonų imamas R. J., kuris, regis, rimtai įsigilino į vertimą. Siūlo patikslinti kai kuriuos terminus ir – Koranas būtų… kanonizuotas (lietuviška jo versija!).
Aš iš karto sutikau, prisiminęs Knuto S. Giesmių giesmės vertimo į latvių kalbą likimą. Liuteronai paprašė „sutikslinti“ ir – įtraukė jį į Senojo Testamento leidimą! Ta proga K. (prieš porą metų Plungėje):
– O man kas! Tegul įtraukia ir leidžia. Vis vien geriau nei „beraščių“ pastorių vertimai…

SMS – iš XIX a.

Lauke po stogeliu sėdėti gera,
Net jei ir lytų, svarbu turėti

šiltą skarą.

Ateik ir tu, abudu pasėdėsma,
Kaip teka vandenys –

svajingai pažiūrėsma.

Barmutė viską atsimena

Dažnai juk būna: pasakom ką nors, patys užmirštam, o kitiems įstringa. Visam gyvenimui. Šiandien Barmutė priminė, ką esu sakęs bene prieš 10 metų. Kai laidojom Igną R., nuskendusį Neryje. Barmutė sako:
– Stovėjom koridoriuj. Aš pradėjau kalbėt, kad tėvui labai skauda, o tu (atseit – aš) sakai: „O mirusiems irgi skauda…“
Užmušk, neatsimenu.

Rugpjūčio 7, ketvirtadienis

Pokyčiai

Tai, kas apėmė žmones, – vartojimas. Savotiška manija. Vartoti kiek galima daugiau ir greičiau. Prarastas kontaktas su ankstesnėmis vertybėmis. Žmonių irgi reikia populiarių, gabių, bet ne „didelių“, ne asmenybių, kokios buvo anksčiau. Nereikia pastangų, o reikia pramogų.