„Tarsi kuršis krūme retam“

Su skuodiškiu (gėsališkiu) poetu STASIU JONAUSKU kalbasi Juozas Šorys

– Jūsų darbo kambario langai penktame aukšte Skuode atsigręžę į šiaurę, kuri yra ir Jūsų poetinio pasaulio dalis. Šiaurės vakaruose matome mėlynuojančių Latvijos eglynų kontūrą, „užrubežinio“ Kuršo laukus, „dvikalbės“ Apšos ir visai žemaitiškos Luobos paupių epušes ir alksnius, mano gimtuosius Narvydžius (jų dalį – Šilalę), išsipūtusią kalvelę – buldozeriais užstumdytą ilgai dvokusį sąvartyną, kurį vietiniai sovietmečiu vadino Amerika, nes ten visko galėjai gauti… Šiaurės rytuose – plačiose apylinkėse ryškiai išsišovęs, tikėtina, seniau sakralus (nes arčiau dangaus) Narvydžių kalvagūbris su „latvių“ (liuteronų) ir artojų žemaitėlių kapinėmis, toliau – Delšina, vadinamoji laukų pamargė prie Polverkinės medės, Trūbakiai, Pakalniškiai, Kivyliai, Truikinai (Aleksandrija) ir Jūsų gimtieji Gėsalai su troba prie kelio, kur gimėte. Ar taip veizėdami nepasijuntame istorijos grobiu tapusių šiaurės ir pietų kuršių bei vėlesnių jų žemių perėmėjų žemaičių dounininkų egzistencinių sandūrų „gyvuoju inventoriumi“? Ką Jums reiškia tokia kaimynystė – likimo malonę, o gal kirtį?

– Išties pro savo buto Skuode langus matau mūsų ir brolių latvių, buvusių to paties kraujo senųjų kuršių, laukus, miškus, upes… Vasarą, kai būna ilgiausios dienos ir „baltosios naktys“, čia galiu pamatyti, kaip saulė šiaurės vakaruose leidžiasi ir po kelių valandų vėl pateka šiaurės rytuose. Taip būna apie Jonines, gražiausiu vasaros laiku. O šiaurė natūraliai įėjo į mano eilėraščius, nes yra mūsų kasdienės aplinkos ir kultūros dalis. Kai kurie atvykėliai iš pietų juk daug nesiaiškindami ir mus pavadina šiaurės žmonėmis.

– Eilėraštyje „Latvija, birželis“ sugretinate: „Ten krenta rasa tik išaušus, / Ten žiūri akmuo į duris, / Ten pateka saulė kaip laužas / Ir pučia iš ten šiaurys.“ Lyguo šventės siautulyje šiaurys suvoktinas kaip nepermaldaujamas gamtos bei darbų ciklo ir žemės žmogaus būties rato antstolis? Bet juk ir sumaus kažkur po kriauklais (šonkauliais), „…kai iš šiaurės papūs / Taip seniai bedainuotos dainos“.

– Latvija prie mano gimtojo Gėsalų kaimo – visai šalia, už kelių kilometrų. Tiesiog tęsiasi tie patys laukai ir miškai, tik seniau dėl jų liejosi kraujas ir gudresni valdimierai buvo įpratę atsiskirti sienomis.

– Pirmoji tvirtai įteisinta siena su Livonijos valdomu Kuršu laikėsi daugiau nei pusę tūkstantmečio – nusistovėjo pagal 1422 m. Melno taikos sutartį.

– Istorijos ašis vėl sugirgždėjo ir neliko tų dirbtinių sienų. Galima sakyti, kad kai kurios baltų žemės vėl natūraliai susijungė ir atsikratė formalių „rubežių“ naujojoje Europoje. O su Kuržemės latviais esame labai artimi, turime daug išvaizdos, elgsenos, charakterio, pasaulėjautos, kalbos ir gyvenimo būdo panašumų. Daugelis esam įsitikinę, kad tarp visų latvių jie mums – patys artimiausi. Ir, pavyzdžiui, latvių poetai, gyvenantys Liepojoje, kai kada mums būna įdomesni ir suprantamesni nei kai kurie lietuviai. Gaila, kad dėl visuomeninių pokyčių ryšiai susilpnėjo.

– Jūs kartais ir žemaitiškai į Žemaičių kultūros draugijos veiksnių leidinius parašote – ar kyla toks poreikis, ar eiliuojate spaudžiamas seniai pažįstamų žemaičių savimonės gaivintojų?

– Esu įpratęs rašyti lietuviškai, bendrine kalba. Jei būna reikalas, jei kas paprašo – esu rašęs ir žemaitiškai, bet taip rašyti man žymiai sunkiau. Dabar sirgdamas išvis taip nebeparašau, na, nebent tik sau pasižiūrėti, kaip susieina žodžių kampai, ar dera fonetika, rimai. Kelis kartus raginamas esu lietuviškai parašytus eilėraščius vertęs į žemaičių tarmę, bet tada nekas teišeidavo. Bet pažįstu žmonių, kurie sklandžiai ir gyvai rašo žemaitiškai. Beje, žadama išleisti naują žemaitiškos poezijos rinkinį.

– Atleiskite, bet paklausiu – kaip dabar žvelgiate į pasaulį sirgdamas kol kas nepagydoma Parkinsono liga? Ar daug šiuo metu rašote, kokie planai?

– Po paskutinio mano poezijos rinkinio pasirodymo praėjo aštuoneri metai. Apie naują rinkinį pagalvoju, bet kol kas nieko konkretaus neturiu parengęs. Renku, klasifikuoju per tą laiką periodikoje publikuotus eilėraščius. Iš jų rinkinys dar nesusidaro, bet gera pradžia jau yra. Dar ne vakaras.

– Eilėraštyje „Gimti namai“ rašote: „Atsiranda taip, kaip laikas, / O iš kur – ir nežinai.“ Eilėraščiai, kaip ir namai, randasi iš niekur? Eilėraščiai fermentuojasi gal (ne)sąmoningumo sandūroje tarp pažinimo ir specifinio estetinio / pasaulėžiūrinio praregėjimo? O Jums kaip buvo, ką patyrėte, kaip gyvenimą nulėmė gimimo vieta?

– Atsirandi gimtuosiuose namuose tėvų valia ir ilgainiui persiimi viskuo, ką pamatei ir išgirdai. Ir paskui eilėraščiuose tai visą gyvenimą kartoji.

Gimiau Gėsaluose jau po karo, 1948 m. Ten ėjau ir į mokyklą (šiemet ją uždarė, nes beliko mažiau nei dešimt mokinių). Baigęs Gėsalų aštuonmetę, toliau mokytis negalėjau, nes nebuvo, kaip ir iš ko – senos ligotos motinos negalėjau vienos palikti, reikėjo jai padėti tvarkytis ūkelyje. O tėvas buvo miręs, kai buvau trečioje klasėje.

– Ar domėjotės Gėsalų istorija, kaimo pavadinimo kilme? Skaičiau, kad greta yra Veitelių, Kivylių, Girdenių, o latvių pusėje Aizvikių, Straujeniekų piliakalniai. O Gėsaluose?

– Gėsalai seniau vadinosi Zesele. Pasakojamas padavimas, kad kadaise degantį pušyną vyrai esą gesinę alumi… Gėsalai paminėti 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino magistro Eberhardo fon Zeino ir Kuršo vyskupo Heinricho Pietų Kuršo žemių padalijimo sutartyje, kurioje atpažįstami ir daugelio senųjų kuršių gyvenviečių – dabartinių mūsų miestelių ir kaimų – pavadinimai: Mosėdis (Maysedis), Šakaliai (Seculmseme), Luoba, Apuolė (Appule), Skuodas (Schoden), Notėnai (Nateye), Veiteliai. Ne vienas žmogus ir dabartiniais laikais dar atranda kokią senovinę geležėlę ar ginklo nuolaužą, nors piliakalnio Gėsaluose nėra, tik senkapiai, ant kurių dabar pastatyti kryžiai. Kaimas liūliuoja vandenyse – per jį ar netoliese teka net penki upeliai: Vereta, Kaltis, Sartis, Spiginas, Šaltupė. O vienas upokšnis pateka vos keliolika metrų ir pasislepia požemiuose…

– Išties „lyguma, skaidriai upėta…“ Turbūt retas iš vietinių (ir sąmoningoji Skuodo savivaldybės taryba, kad nereiktų lietuviškai laužyti liežuvio, įteisinusi posėdžiuose žemaičių kalbą) turi nuovoką, kokie vis dėlto neįsikeroję mes, gimę šioje žemėje, dar esame žemaičiai, užmiršę prigimtinę genties kalbą. Juk pagal pragyventus čia šimtmečius kokius tris kartus labiau esame buvusios turtingos, verslios, plaukiojusios jūra ir prieš ateinant kryžeiviams po ją vaikiusios vikingus kuršių genties palikuoniai. O Jūsų rinktinėje „Žolės balsas“, kurią 2003 m. išleido „Vaga“, aptikau tik vieną kuršio paminėjimą, bet ir tas – etnologinė realija – pamėklė, padaryta iš linų pėdo, kurią per linamynį kito ūkio linų mynėjai kaip pajuokos tvarinį nepastebimai stengėsi įmesti kaimynams. Po linamynio kuršio pamėklė būdavo nubloškiama į sodybos užkaborį ar įgrūdama į kokį krūmokšnį – tai Jūs talpiai sugretinote: „Tilindžiuoja mažasis varpenis / Tarsi kuršis krūme retam.“ Kai pagalvoji, mūsų prigimtinės kuršių genties ir žaidybine pamėkle virtusio lininio kuršio likimai daug kuo panašūs…

– Tiesiog dar nebuvau pagalvojęs, kodėl taip mano kūryboje išeina su kuršiais… Gal todėl, kad gyvų kuršių nebėra, rodos, paskutinis iš jų, mokėjęs protėvių kalbą, mirė dabartinėje Kuržemėje XIX a., dauguma šiaurinių kuršių sulatvėjo, o reti pietiniai, likę dykromis paverstose žemėse, sužemaitėjo. Tik kai kurie senieji kuršiški kaimų, upių, miškų pavadinimai išliko žmonių atmintyje.

– Ar mokydamasis aštuonmetėje buvote susidomėjęs literatūra ar kitais menais, gal turėjote patraukimą prie knygų?

– Rodos, kad literatūra per daug nesidomėjau, tik tiek, kiek reikėjo, kiek mokytojai liepdavo. Iš pradžių ir didelio patikimo ar traukos prie knygų nebuvo, bet vyresnis būdamas supratau, kad be mokslo ir knygų nieko gero gyvenime neišeis, tada ėmiau rimčiau domėtis. Vidurinį išsilavinimą gavau eksternu Skuode išlaikęs egzaminus.

– Ar Jūsų tėvai buvo kilę iš vietinių valstiečių?

– Taip, tėvas buvo gimęs tame pačiame Gėsalų kaime. Šeimoje buvo penki broliai ir trys seserys. Keturi broliai buvo išvažiavę į Ameriką, trys ten ir pasiliko. Vieni sako, kad tas ketvirtasis brolis grįžo labai namų pasiilgęs, kiti kalba, kad namuose verktinai trūko darbininkų. O į Ameriką, sako, Jonauskai braukė ne tik norėdami užsidirbti, bet ir vengdami pakliūti į rusų ir japonų karą. Bočiai Gėsaluose turėjo 36 ha žemės, bet buvo gausi šeima. Vėliau žemę pasidalijo mano tėvas ir jo brolis – abu gavo po 15 ha ir neblogai vertėsi. Kai gimiau, tėvui jau buvo 60 metų, vėliau jo žemę atėmė valdžia. Mama buvo kilusi iš Ylakių pusės – Gricaičių kaimo.

Jau gyvendamas savo galva, supratau – turiu mokytis, turiu pats susikurti gyvenimą, rasti savo kelią. Mačiau, koks be galo sunkus gyvenimas vyko kaime, visko trūko. Mokytis ir dar kartą mokytis, kaip Leninas liepė… Tuo metu kolūkio fermose sėklinau karves. Taip susiklostė gyvenimas, kad tada tai buvo man tinkamiausias darbas, juk su aštuonmetės mokyklos pažymėjimu negalėjau veržtis į, pavyzdžiui, mokyklos direktorius… Ir eksternu baigęs vidurinę tebesėklinau karves, jos dėl to nė kiek nepyko, vėliau  ėmiau neakivaizdžiai studijuoti tuometiniame Žemės ūkio institute, vėliau atsirado ir darbas Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje.

– Keistoka, kad lyg iš niekur tolimiausioje nuo Vilniaus Skuodo provincijoje kilo dėmesys raštui, kultūrai, kūrybai, kalbai…

– Dėl rašto. Buvo tokios galimybės – ir pradėjau… Iš pradžių rašiau žinutes, informacinius straipsnius į laikraštį, juk bendradarbiavimas spaudoje seniau buvo prestižinis dalykas.

– Kada ėmėte rašyti pirmuosius grožinius kūrinėlius?

– Eilėraštukus, daugiausia apie gamtą, ėmiau rašyti dar mokydamasis aštuonmetėje, bet ten niekam jų nereikėjo, o ir aš pats pirmųjų bandymų niekam nerodžiau, tik saugojau juos. Pirmąjį originalų eilėraštuką sueiliavau 1963 m. Dienos nepamenu, bet buvo pavasaris. Rašiau: „Pavasari, pavasari, / Ateiki pas mus. / Pavasari, pavasari, – / Į mūsų namus.“

– Vadinasi, jau tada turėjote viešai neafišuojamą kūrybos programą? O 1973 m. išleidote pirmąjį poezijos rinkinį „Didelis laukas“ (iš viso jų esate išleidęs septynis). Kaip prie jo priėjote?

– Užrašyti tekstai neprapuldavo, juos išsaugodavau, nors ir buvo silpni. Leisdamas rinkinį kai kuriuos perdariau ir dalis jų buvo išspausdinti.

– Kas Jūsų gyvenime pasimainė, kad nusprendėte belstis į didžiąją literatūrą?

– Kai jau dirbau redakcijoje, daug kas iš esmės pasikeitė, pavyzdžiui, šeštadieniais ir sekmadieniais jau galėjau rašyti, ką pats sugalvodavau. Laiko atsirado žymiai daugiau nei dirbant fermoje. Dabar, po ilgamečio darbo rajoniniame laikraštyje, galiu pasakyti, kad jis man kaip poetui daugiau padėjo nei trukdė, nes galėjau daugiau sužinoti, pamatyti, perskaityti. Visada buvau arti kaimo žmonių kasdienybės, nors vietinės žurnalistikos specifika į daug ką vertė žvelgti tik kaip į materialią realybę, paviršutiniškai. Tada supratau, kad su rašymais nieko gero žmonėms nepadarysi, nieko nepakeisi, kaip naiviai tikėjausi anksčiau. Suvokiau, kad rašymas daugiausia svarbus man pačiam kaip žmogui. Gal ir kitiems kartais jis padeda susivokti?

– Gal kas skatino išeiti į platesnius vandenis?

– Tiesiogiai niekas neskatino, tik buvau girdėjęs, kad jaunieji poetai gali išleisti savo kūrybą „Pirmosios knygos“ serijoje, be to, žinojau, kad Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, sėdi etatiniai poezijos konsultantai, kurie pataria pradedantiesiems. Buvau ir aš kelis sykius jiems nuvežęs savo eilėraščių. Iš pradžių bendravau su Vytautu Rudoku, Albinu Bernotu, vėliau daug gerų patarimų davė Marcelijus Martinaitis. Tankiai mainėsi ten žmonės – atvažiuoju tokį kelią ir jau kitą konsultantą randu…

– Ką davė galimybė vykti į Aukštuosius literatūros kursus Maskvoje?

– Tai buvo vienas iš šviesiausių laikotarpių mano gyvenime, nes niekad neturėjau tiek daug laiko skaityti. Dvejus metus ten turėjau atskirą kambarėlį ir laisvę domėtis anksčiau neprieinama literatūra, bendrauti su išmanančiais ir kūrybingais žmonėmis. Daug ko išmokau, sužinojau, patyriau.

– Viename iš straipsnių Viktorija Daujotytė yra apibendrinusi, kad esate vienas iš trijų ryškiausių regioninių poetų – žemaitiškosios pasaulėjautos ir savimonės reiškėjų lietuvių literatūroje. Rašote tarsi ir apie paprastus, visai ne postmodernius „žemės grumstų“ potyrius, o išeina nepaprasti, sakyčiau, gamtameldiški žemiški poteriai…

– Ką parašiau, tai tegu vertina ir analizuoja literatūros kritikai ir mokslininkai, kultūrologai. Padariau, ką sugebėjau, ne man apie savo kūrybą kalbėti. Žinoma, buvo įvairių eilėraščių rašymo tarpsnių, pavyzdžiui, buvo užvaldęs turbūt man gana tipiškas keturių penkių ketureilių modelis. Šiuo metu tiek nebeaprėpčiau, nebeparašyčiau kaip visumos daugiau nei dviejų ketureilių.

– Buvo ir įsimintinas, Jums tarsi ir nebūdingas rinkinys „Spaliai“ su racionaliu protokoliniu dėstymu, paradoksalių prieštarų kupinais ironijos, absurdo, nihilizmo, netgi agnosticizmo pliūpsniais, bet išlaikėte esmines savo poetinės estetikos atramas. Kaip vyksta eilėraščių rauginimo ir brandinimo procesas – tikslingai kaupiate medžiagą, remiatės realybės įžvalgomis ir egzistencine savistaba ar eilėraštis ištinka impulsyviai?

– Būna įvairiai. Kartais kokį sakinį ar net žodį ilgai savyje nešiojuos, kol tai netikėtai pačiam sau virsta eilėraščiu. Kartai rašant straipsnį ar skaitant kokia nors detalė ar mintis užkliūva, nors dar visai neaišku, ar tai vystysis toliau, ar iš to kas nors gali išeiti. Jei taip – prie eilutės limpa kita… Rinkinys „Spaliai“ buvo sudarytas ne iš klasikinių ketureilių, o iš baltųjų eilių, tokių dabar nebeparašyčiau.

– Daugiausia laikotės tradicinio eiliavimo modelio, ketureilio formos?

– Taip, be „Spalių“, visa mano kūryba yra paremta klasikine eilėdara. Toks nusiteikimas tiesiog iškart pastato į vietą, neleidžia blaškytis – kitaip sunku būtų rašyti.

– Iš ko kėlėte savo poetinę mokyklą, ar turėjote poetų autoritetų, į kuriuos lygiavotės?

– Buvo poetų, kurie darė poveikį, nors ir netiesioginį, nes stengiuosi rašyti savaip. Vienos kurios išskirtinės pavardės negalėčiau paminėti, jų būtų dešimtys. Aišku, vertinu klasikus, taip pat vyresniųjų poetų kartos – Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, M. Martinaičio – nuopelnus. Seniau perskaitydavau beveik visus išeinančius lietuvių poetų rinkinius, o dabar nebespėju – tiek visko prileidžiama, knygos dabar labai brangios, eiliniam žmogui beveik neįkandamos, be to, Skuode neliko knygyno, yra tik knygų kampelis parduotuvėje, o biblioteka gauna tik po vieną toli gražu ne visų išleidžiamų knygų egzempliorių.

– Kaip sovietmečiu ir po Atgimimo atėjusiais „pochuizmo“ laikais pavyko išvengti vadinamosios bohemos pagundų, juk, atvirai kalbant, nemaža menininkų tiesiog prasigėrė?

– Tiesiog savaime taip išeidavo, nesu linkęs leisti laiką triukšminguose sambūriuose, nors bendrauti su žmonėmis nevengdavau. Be to, seniau daugiau laiko praleisdavau ne Skuode, o Gėsaluose.

– O prie „moraliai patikimų“ kompartijos ar valdžia nevertė dėtis?

– Mėgindavo agituoti, bet, matyt, tai darė prastai mokantys įtikinti žmonės.

– Po Atgimimo buvo atsiradę pusiau skustų, pusiau luptų, kone slaptų vidinių rezistentų. O Jūs ar viską „prie ruso ir komunisto“ galėjote spausdinti, ar nors kiek rašėte į stalčių, ar kitaip protestavote? Juolab kad iš Jūsų poetinės laikysenos akivaizdu, kad nemitote raudonojo dvaro riestainiais…

– Kūryboje tiesiogiai prieš komunistų santvarką neprotestavau, maniau, kad tai – ne eilėraščių reikalas. Nebuvau  disidentas, stengiausi laikytis kuo toliau nuo politikos, pasipriešinimą „smegenų plovimui“ įdėdavau tarp eilučių ar potekstėje.

– Mokantis Vilniaus universiteto „filologyne“ 1981 m. profesorius Donatas Sauka tarp kitų diplominių darbų temų buvo suformulavęs ir darbą apie Jūsų, M. Martinaičio, Algirdo Verbos ir kitų žemaitišką žemdirbių padargų, įnagių, įrankių metaforišką ir simbolinės raiškos savitumą. Tada atrodė, kad tokia tema rašiniui man lyg daktaro būtų priskirta vietoj piliulių, bet gaudžiau varnas, pasirodė, kad buvo galima rinktis iš anksto, o numerį reikėjo apvesti ratuku ir pasirašyti, tad likau šiapus kyšos… O Jūs tarsi toje Romualdo Rakausko „Įkvėpimo žemės“ nuotraukoje raikydamas plūgu žemę ir gal jausdamas daugybės artojų kartų akis ir lūkesčius išgyvenote ir apmąstėte jų plūgus, žambius, akėčias, pakinktus, prakaitą… Beje, naujausią Jūsų poezijos analizę Klaipėdos universitete neseniai atliko Antanas Bružas.

– Buvo laikas, kai buvau įsigilinęs į labai konkretų kaimiečių gyvenimą – padargus, įrankius, augalus, gyvulius, darželius prie trobų, koplytėles ant žemės prie kryžkelių, akmenis, vaivorynų raistus, biržes… Tai „išrašiau“ ir vėliau kiek nutolau – nors sąmonės gilumoje visa tebėra gyva, bet rodosi, kad viską užmiršau. Atsimenu Vytauto P. Bložės eilutes: „Žuvys viską žino ir tyli. / Ir aišku, kad viską užmirš.“

Kai dabar kultūrinėje spaudoje skaitau jaunųjų poeziją, akivaizdu, kad bendras rašymo lygis yra išaugęs, bet trūksta asmenybių ir ryškių talentų. Kitoks pasaulis dabar pasidarė…

– Rašote, kad rudenį „atsiveria gvilbiai…“ Jūsų kūryboje jaučiama atpažįstama neskubri žemaitiška intonacija, kartais „pavelta“ ar atbulinė žodžių tvarka, netikėtos nuožmios materijos ir dvasių pasaulio jungtys, kalbos tiesumas, tam tikras atšiaurumas, kietumas, rašymas, kaip yra, lyg ir beaistre maniera, nesiseiliojant dėl esaties ir ateities, nors ir būdinga jautria gaida. Savitai visa kas sudera, turite šiaurietiškai jonauskišką stilių, bet kartais dingteli, ar ne per daug lietuviškai norminate ir čiustijate raiškos įnagius, retai naudojate spalvingą senąją, netgi užmirštąją archajiškąją tarminę leksiką, jos gaivalus…

– Gvildžiai – prinokę, tokie jau prieš kritimą ar raškymą; žodyne tas žodis yra.

– Bet juk nebūtinai retieji žodžiai ten turi būti? O „reja“ iš kur?

– Tai latviškas žodis, reiškiantis daržinę ar stoginę. Kai tas žodis buvo rinkinyje, redaktoriai jo nesuprato ir pavertė laivo rėja. Leisdamas rinktinę ištaisiau.

– Bendravote su daugeliu kūrybingų asmenybių, gal pasidalintumėte prisiminimais? Pavyzdžiui, apie tragiško likimo skuodiškę poetę Danutę Paulauskaitę.

– Ji gyveno savo gyvenimą. Aplinkybės taip susiklostė, kad teko grįžti į Skuodo senamiestį prižiūrėti sergančios motinos. Kai motina numirė, grįžti į įprastą gyvenimą sostinėje nebebuvo įmanoma. Gyveno užsidariusi, su niekuo nebendraudama. Nieko neįsileisdavo ne tik į trobą, bet ir į sodybos teritoriją. Ir aš su ja paskutiniu laiku keliais žodžiais persimesdavau prie kiemo vartelių. Vėliau tik parašydavo raštelį, ko jai būtinai reikia, jį paimdavau iš pašto dėžutės, kai nupirkdavau, ko reikėjo, įdėdavau į tą pačią dėžutę. Kai nieko aplink nebūdavo, ji pasiimdavo. Kai dėl ligos visai nebegalėjo vaikščioti, buvo bandoma maisto ar vaistų permesti per tvorą, kad kaip nors pasiimtų… Buvo išdidi ir užsispyrusi, nesikreipė į gydytojus. Teko laužti trobos duris – ten ją rado negyvą. Turėjo kelias pusseseres, bet nebendravo, neįsileisdavo jų į namus. Rašiau laiškus dėl jos į Rašytojų sąjungą ir nuvažiavęs pasakojau, bet kuo jie padės… Tik patarė, kad Skuode rūpintųsi gauti invalidumo grupę ir pensiją, kuri padėtų išgyventi. Kai kartą grįžęs iš Vilniaus jai apie tai papasakojau, daugiau irgi nei į trobą, nei į kiemą nebepatekdavau. Jokios išmaldos neprašė ir nepriėmė, nieko arčiau neprisileido. Savaip sutapo jos gyvenimo realybė ir charakteris.

– Girdėjau, anksčiau patikima moteris jai iš bibliotekos nešdavo knygų… Kaip vertinate jos paskutinius eilėraščius?

– Manau, kad tai stiprūs eilėraščiai. Verti dėmesio.

– Daugelį metų vadovavote Skuodo rajono literatų klubui. Ar išugdėte rimtų eiliakalių ir prozininkų?

– Gabių žmonių netrūksta. Didelis paskatinimas kurti buvo, kai išleidome kūrybos knygelę „Prie Bartuvos ir Luobos“. Lėšomis rūpinomės patys, bet išleisti padėjo „Mūsų žodžio“ redakcija. Rengiamas naujas rinkinys.

– Rodos, teko kartu dirbti ir su Romualdu Granausku?

– Teko, bet neilgai, gal porą metų, jis tada gyveno Mosėdyje. Tada jis jau ir Skuode, ir respublikinėje spaudoje buvo pradėjęs reikštis kaip rašytojas. Jo pasirodymas literatūroje buvo neeilinis įvykis.

Mano troboje Gėraluose apie dvejus metus yra gyvenęs Justinas Mikutis. Vasarą daugiau pabūdavo, žiemą – šalta būdavo. Buvo kilęs iš kaimo prie Šateikių.

– Tai Jums krito roda? Paveikė kaip asmenybė?

– Sutardavome. Buvo labai apsišvietęs žmogus, filosofas. Jei ir darė įtakos, tai netiesiogiai – išsamiai apie viską diskutavome.

– Gal pokalbį prie lango su vaiskiu rugpjūčio dienovidžiu baikime Jūsų eilėraščių eilutėmis: „Parbėga alksnynais avelių būrys. / Jau latviškai pučia ražienų šiaurys.“ Prie jų dera ir šios: „Saulelė dar žiūri kaip Dievas. / Krutėkite – aš regiu.“ Paskui vėl: „Išarti, pasėti, nupjauti, iškulti, sumalti. / Ir vėl iš pradžių. Kol pradeda augti samanos.“ O šio popuri arba „trumpojo kurso“ finalinis potėpis tebus iš eilėraščio „Žvaigždės“: „Tolsta jos, o mes artėjam. / Kur – amžinai.“ O kokie pasikartojantys eilėraščių įvaizdžiai Jus vis atsiveja?

– Vienas iš svarbiausių darbų rudenį būdavo kūlė. Kūlimo talkos iki vėlumos ir patalkiai suartindavo kaimynus, sujudindavo gyvenimą. Tada nebuvo kaip kitaip kulti – tik kuliamąja. Atsimenu, vaikas girdėdavau, kaip kažkur toli kaime dūzgia ir dūsauja kuliamoji… Ji svarbi ne tik to paties pavadinimo eilėraštyje – sušmėžuoja ir kituose.

– Pacituosiu šio vieno iš programinių, daugiareikšmių Jūsų eilėraščių pradžią: „Kiek tik begali pražiodė / Rugiai: jau artėja žiema. / Ji pėdą praryja lyg žodį, / Žemaitiškai nukąsdama. //  Kiekvieną ji gali priimti / Tarsi kumelė žema. / Pasako ir tavo mintį, / Pėdą ištardama. // Išblunka skarelės taškuotos, / Kepurių snapeliai kieti / Išmirksta, ir spjaudo akuotus / Pakrūmėj visai nekalti.“

– Paskutiniame rinkinyje dažnas buvo pelkių įvaizdis.

– Taip, „Drungnas degsnių vanduo [...]“, „Pelkėse drėksta šviesa“ ir kt., bet gal gerai, kad „Toli yra miestai, mergaitės baltom suknelėm, / Važiuoja tenai traukiniai ir groja orkestrai“?

– Pelkės mane lydi nuo vaikystės dienų. Tada buvo daugybė pelkėtų laukų, pakelių, miškų. Atrodė, kad pelkės gyvos ir iš kažkokių pirmykščių vandenų ropoja nežinia kur.