XXI a. autoportretas: ne menotyrininko akimis

CICA ROMANOFF

Idėjos iniciatorius Ričardas Zdanavičius kvietė įvairių sričių menininkus, Lietuvos dailininkų sąjungos narius ir ne tik. Parodoje dalyvavo per šimtą menininkų, jie pateikė daugiau nei tris šimtus pastarojo meto ieškojimų – tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, keramikos, fotografijos, skaitmeninės spaudos kūrinių. Koks tas šiuolaikinis Lietuvos menininkas, kokį save patį jis mato, koks jo vaidmuo sudėtingoje ir komplikuotoje Lietuvos visuomenėje?

Užlipus „Arkos“ galerijos laiptais pasitinka nudėvėti, po stiklu įrėminti šortai su neaiškia užpakalio magija, įvardinta kaip „Ekspromtas pas Nomedą ir Šarūną Saukas“…

Atsisėdus ant Jono Grundos kėdės – kūrinio, pavadinto „Atspindžiu septintą dieną“, – tikrai patogu, ką ir kalbėti apie tai, kad autorius puikiai įvaldęs medžio plastikos paslaptis. Ir uždavęs saliamonišką klausimą – ar reikia galvos su karūna, kai pakanka funkcionalios formos, mąstant apie kėdę ir sėdint kėdėje-krėsle, autorius tikriausiai tapatinasi su sostu. Tik kur galva autoportretui?

Daumantas Kučas. Einantis. 2007

Iš Žygimanto Augustino drobės žvelgia jaunuolis su juoda juostele peniui pridengti. Sutrikusio, nusigandusio jaunuolio žvilgsnis, ta pridengimo apsauga – savotiškas koncepcijos trūkumas; šiek tiek naiviai atrodo realistinės tapybinės išraiškos lokomotyvas estetinės problemos paieškai… Čia nekalbėsiu apie tai, kad dauguma parodos autorių yra puikūs savo amato meistrai. Rimas Bičiūnas, kaip visuomet, – Picasso, meilės, vyno, neblėstančių tapybos spalvų gerbėjas. Algimantas Biguzas tapatinasi su primityviųjų kultūrų formų metafizinės simbolikos paieškomis. Nustebina ir, prisipažinsiu, maloniai estetiškai kilsteli Valdas Pukevičius – autoportretas išsidėsto keraminiuose kvadratukuose – forma ir spalva, faktūros subtilybėmis autorius nupasakoja kur kas daugiau nei realistiniu vaizdu. Sigitas Laurinavičius plastine raiška labai artimas V. Pukevičiui, tačiau gal mažas drobės formatas autoriui trukdo labiau atsiskleisti.

Algirdo Boso skulptūra „Autoportretas su auskaru“ turėtų kur kas daugiau paslapties, jei reikėtų ieškoti to auskaro negu tą auskarą suradus. A. Bosas, savo srities meistras, puikiai jaučia medžiagą, jos plastika adekvati simbolikai. Miglė Kosinskaitė, rafinuota mademoiselle, tualetinį stalelį paverčia funkcionaliu paveikslo skulptūriniu papildu autorės recherché. Saulės Pečiulytės autoportretas – geras atrastos pusiausvyros tarp rytietiškos femme ir countrywoman pavyzdys; eksponuojamose nuotraukose galima įžvelgti ir aliuziją į islamo fundamentalizmą.

Marta Vosyliūtė savo kūrinį pati paaiškina: „Pernai liepos mėn. dviejų dienų skirtumu pirmąsyk gyvenime pamačiusi du užburiančius vaizdus – savo Tėvo foto ir Goyos Macha in Prado, paklausiau savęs, kuris įspūdis didesnis. Aišku – Goya.“ Kadangi, pasak autorės, pozos vienodos (man pasirodė, kad panašios), tai vizualinis pranešimas suvokiamas tik Martai vienai.

Marta Vosyliūtė. Tėvas / Goya. 2009

Aleksandras Vozbinas ryžtingas kaip visuomet: drobėje, gyvenime ir tapybiniuose ieškojimuose. Marius Strolia konceptualiai estetizuotas, santūrus, moderniai minimalistinis. Dovilės Tomkutės paveiksluose „Seserys dvynės“ – romantiškai jautri tapatybės paieška; paskendusi vaikystės prisiminimuose, sapnuose, Dovilė stebi pasaulį pasislėpusio vaiko akimis. Nijolės Vilutienės autoportretas „juodas“, juodai geras, pavykęs kaip senų gerų meistrų, kurie mokėjo piešti.

Visai kitokį savęs pamatymo konceptą pateikia Bartas Polonskis instaliacijoje „Aš esu Tu“ – jį galima medijuoti, o tai kaip priekaištas suskamba Raimundo Sližio mini drobėje „Ruduo“ (2006). Čia pat – lietuvių tapybos meistro Algio Skačkausko „Algis tarp durnaropių“ – užplūsta malonūs prisiminimai apie tapytoją, drobę, laiką, stebimąjį ir stebintįjį iš už drobės.

Dadaistinis Ryčio Valantino autoportretas sutalpina galvą į dėžutę, tarsi ją norėtų nešiotis su savimi. Dada motyvas iškyla netikėtai, praeinant pro puošnią vištidę. Pasitelkusi videomontažą, susikaupusi prisistato Jūratė Rekevičiūtė –  užtemdytoje salėje, visuomet pravira burna screaming woman. Tik šaukianti ar amžinai alkana moteris? Kiek kitoks Ievos Bonokaitės susikaupimas per televizorių „Philips“ mane įtikina ir nuramina. Matau suaugusią feminą ar mažą mergaitę – kuriančią, dėliojančią multiplikacinį keraminį pasaulį. Tuo pat metu televizoriaus „Sharp“ transliacija pateikia Irinos Paleckienės ir Tėjos Paleckaitės maskuotes magiškoje patirtyje, kurią stebėdamas beveik išplauki į Veneciją – tik sinchroniškas metronomo tiksėjimas sugrąžina į realybę. Skaitmeniniai Linas Cicėnas ir Mindaugas Ūba – „Dingusio laisvės veido pilotai“. Antanas Smetona sėdi atsainia poza, pasiruošęs paimti vyno taurę (ar pistoletą?). Ties pakeltu batu įkomponuota kaukolė, pro kurios akiduobes žvelgiantys Darius ir Girėnas transformuojasi į šalmą. Virš tokio portreto kabo šviečiantis Micko Jaggerio portreto plafonas – kaip nebylus asimiliuotas priekaištas susitaikiusių ainių gyvenimui, kaip neišvengiama padanga „Rolling Stones“ tėvynėje.

Simultaninis Daumanto Tomo Pilipavičiaus autoportretas nuosaikiai išsprendžia estetines problemas, pasitelkiant naujas technologijas. Sėkmingai skaitmeniniu spaudu žaidžia Audronė Šarauskienė-Dabkutė: tapatinasi su ženklu medžiuose. (O gal reikėtų tapatintis su ženklais medyje?) Visai kitoks pasaulis – Osvaldo Juškos drobėse „Sveikstantis ligonis“, „Autoportretas su žmona“, „Autoportretas su šokėja“: šalia tapybiškumo problemos iškyla klausimas dėl neeksponuoto žmonos portreto. Jovitos Glemzaitės-Matužienės inspiracijose jaučiama grafičių stilistika, užrašo OFF norėtųsi didesnio ir drąsesnio – ne tik formato, bet ir stilizacijos, formuluojamos minties aiškumo požiūriu. To tikrai netrūksta Daumantui Kučui, jo skulptūra „Einantis“ – aiški, jautri formos plastika kaip Alberto Giacometti. Belissimo, Daumantai!

Mariaus Ramonaičio aptrupėjusios mintys veda į neviltį, kažkoks susitaikymas ar užsilikęs kaltės jausmelis… Kristinos Paulauskaitės keramikos kūrinyje nukirsta rankutė, kurios delne ant mažos taburetės – nesuprasi kas: ar nukirsta galva, ar tiesiog teatrinis muliažėlis. Visai kas kita – mėsingas koloritas Medos Norbutaitės autoportrete „Skulptorių rankose“. Kaip žinoma, skulptorių rankos tvirtai suima: pagal vaizduojamą siužetą moterį su pakeltomis rankomis liečia septynios kitos rankos, viena iš jų su gumine pirštine dengia kraujuojančią žaizdą. Bandydamas suvokti skulptūriško siužeto mintį, simboliką ir prasmę pasigedau aštuntos rankos. Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslas sukaupia stigmatizuotą patirtį, egzistencialistiškai apmąsto būtį. Ričardo Zdanavičiaus autoportretas su plastikinių duonos pakuočių datų koliažu užduoda klausimą: ar būti nokautuotam Jacksono Pollocko ar nokautuoti Jacksoną Pollocką? Genovaitės Skrabulienės autosienlaikraščio koloristika nuramina savo spalvų poezija – Genovaitė dabar paišo viską arba nieko. Anksčiau buvo keturkampiai ir gėlyčių etapas, dabar pasiskraidymai baigėsi.

Mes visi skirtingi ir visi labai panašūs, kaip vaikai darželyje – pilni užsispyrimo, ambicijų ir talento raiškos formų. Šalia meninės, estetinės savo tapatybės atpažinimo – kaip XX a. pradžios dailininkai, kaip tikri Lietuvos vincentai van gogai turime būti tikri. Tokie, koks buvo savo kūrybos kelyje Vincentas, kuriam jausmo autentika svarbesnė už ramų, apskaičiuotą potėpį.